Aminorūgštys – su baltymais gaunama medžiaga, reikalinga normaliam organizmo funkcionavimui bei smegenų veiklai, rūgštys yra atsakingos ir už informacijos perdavimą iš vienos nervinės ląstelės į kitą.
Mitybos specialistė Vaida Kurpienė atkreipia dėmesį, kad dalį reikiamų aminorūgščių organizmas pasigamina, tačiau kitas būtina gauti su maistu.
Daugiausia aminorūgščių galima gauti iš sojos, pieno, sūrio bei ankštinių daržovių, o mėsos grupėje – iš liesos žuvies ar mėsos, pavyzdžiui, vištienos krūtinėlės. Geriausias būdas palaikyti reikiamą aminorūgščių kiekį organizme – suderinti mitybą taip, kad jų netrūktų, ar atvirkščiai – kiekis nebūtų viršytas.
Taip pat skaitykite: Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė: „Atsargiai žavėkitės visomis cukraus alternatyvomis“
„Aminorūgštys – žmogui itin svarbi statybinė organizmo medžiaga, – sako studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė V. Kurpienė. – Rekomenduojama paros norma – maždaug 15 proc. visų suvartotų kalorijų, kadangi ilgainiui, negaunant aminorūgščių, sutrinka medžiagų apykaita, blogėja atmintis, sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį.
Rekomenduojamo kiekio nederėtų ir viršyti, kadangi per didelis kiekis aminorūgščių kenkia inkstų ir kepenų veiklai. Jei baltymų perteklius gaunamas iš riebios mėsos, tai gali turėti įtakos padidėjusiam cholesterolio kiekiui kraujyje.“
Greičiausiai organizmas pasisavina gyvūninės kilmės maiste esančias aminorūgštis; taip pat liesoje žuvyje ir mėsoje aminorūgščių yra kur kas daugiau nei riebioje. Didžiausias rūgščių kiekis aptinkamas vištienoje (18–22 proc.), taip pat jautienoje (19–20 proc.), avienoje (16–20 proc.) ir kiek mažiau – kiaulienoje (apie 14,5 proc.).
Mitybos specialistė atkreipia dėmesį, kad to paties gyvūno skirtingose dalyse yra skirtingas kiekis aminorūgščių: pavyzdžiui, liesesnėje vištienos krūtinėlėje jų yra žymiai daugiau nei sparneliuose, o jautienos papilvė gali būti tokia pat riebi, kaip ir kiaulienos sprandinė.
Taip pat skaitykite: Mitybos specialistė Vaida Kurpienė: „Per pusmetį numečiau 24 kg“
Didelis aminorūgščių kiekis yra pieno produktuose – sūryje (25–31 proc.) ar varškėje (18–20 proc.). Jų taip pat gausu sojos pieno sūryje – tofu bei ankštinėse daržovėse: avinžirniuose, žirniuose ir pupelėse – būtent ankštines daržoves mitybos specialistė rekomenduoja įtraukti į racioną. Kitose daržovėse, taip pat vaisiuose ir uogose aminorūgščių kiekis yra nedidelis – vos keli procentai.
Rekomenduojamo kiekio nederėtų ir viršyti, kadangi per didelis kiekis aminorūgščių kenkia inkstų ir kepenų veiklai.
Nors aminorūgščių vienuose produktuose yra daug daugiau nei kituose, nereiškia, kad šiuos maisto produktus reikėtų vartoti rečiau. Pasak V. Kurpienės, geriausiai medžiagos įsisavinamos tuomet, kai maistas protingai suderinamas. Tai reiškia, kad suplanavus įvairų valgiaraštį, apie aminorūgščių ar kitų organizmui būtinų medžiagų kiekį atskirai galvoti nebereikės.
Persistengti, siekiant gauti kuo daugiau aminorūgščių, taip pat nereikėtų – jų perteklius gali lemti inkstų bei kitų organų funkcijų sutrikimus, greitesnį kalcio bei vitaminų šalinimą. Ypač ši grėsmė aktuali sportuojantiems ar tiems, kurie siekdami kuo paprasčiau gauti aminorūgščių, vartoja maisto papildus.
Mitybos specialistai ir gydytojai primena, jog maisto papildai negali pakeisti maisto produktų, todėl kaip ir visus papildus ar vaistinius preparatus, juos reikėtų vartoti saikingai, o geriausia aminorūgštis, vitaminus ir kitas organizmui reikalingas medžiagas gauti kartu su maistu.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad augančiam organizmui aminorūgščių reikia daugiau nei vyresnio amžiaus žmogui. Suabejojus dėl mitybos tinkamumo, visuomet verta pasitarti su šeimos gydytoju ar mitybos specialistu, kuris patars, kokie maisto produktai yra rekomenduotini, o kurių geriau atsisakyti.