Su knygos „Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji – su mumis“ autore, sveikos gyvensenos tyrinėtoja, ekonomikos mokslų daktare Guoda Azguridiene kalbėjomės apie kabliukus, ant kurių, renkantis produktus, lengva užkibti.
Daug painiavos sukelia terminologija: kuo skiriasi „natūrali“, „ekologiška“, „organinė“ ir „biodinaminė“ kosmetika? Visi šie terminai vartojami pristatant produktus su augaliniais komponentais.
Aš kosmetiką skirstyčiau tik į natūralią ir nenatūralią. Tada jau – visa kita. Sakyčiau, ekologiška kosmetika – tai natūralios kosmetikos „premium“ klasė. Pavadinimas „biodinaminė“ apibūdina dar aukštesnę kokybę: biodinaminė kosmetika – ekologiškos „premium“ klasė. O terminai „organinė“, „bio“ – netinkami vertimai iš kitų kalbų ir neturėtų būti mūsų vartojami: „organic“, „bio“ reiškia ne ką kita kaip „ekologiška“.
„Kosmetika, pagulėjusi šalia natūralios...“ Žinovai taip juokais pavadina kosmetikos produktus, kurių sudėtyje dominuoja sintetinės medžiagos, tačiau gamintojai ir pardavėjai akcentuoja jos „žalumą“ įvairiomis įvaizdžio kūrimo priemonėmis. Ir žmonės užkimba...
Kai pradėjo populiarėti natūrali kosmetika, grožio produktų gamintojams, aišku, kilo noras pasinaudoti besiformuojančiu kontingentu. Taip atsirado vadinamoji beveik natūrali kosmetika. Kad galėtum konkuruoti masinėje rinkoje, turi pasiūlyti patrauklią kainą, tačiau gaminti išties natūralią kosmetiką – brangu, nes didžiąją kainos dalį sudaro brangios augalinės medžiagos (tam tikru būdu išauginta, apdorota žaliava).
„Beveik natūrali“ kosmetika gaminama su sintetiniais komponentais, kurie nėra pagarsėję kaip labai aršūs ir sukuria pageidaujamą efektą. Pavyzdžiui, toks gali būti šampūnas. Gamintojas pabrėžia, kad produkte yra augalinių medžiagų, pakuotė šaukte šaukia, kad jis – „žalias“, tačiau jame yra natrio laurilsulfato (rašoma „sodium lauryl sulfate“, SLS) – putokšlio, kuris, nors nevertinamas kaip toksiškas, erzina odą, gali provokuoti pleiskanų susidarymą. Šito nežinantis žmogus džiaugiasi: „Kaip gerai: nebrangiai įsigijau natūralios sudėties šampūno, kuris dar ir gerai putoja!“
Specializuotose parduotuvėse, prekiaujančiose sveikai gyvensenai skirtais produktais ir kompetentingai renkančiose asortimentą, „beveik natūralios“ kosmetikos priemonių pasitaiko itin retai, tačiau jų pilna visur kitur, kur parduodama kosmetika: tradicinėse ir elektroninėse parduotuvėse, vaistinėse...
Patariate būtinai nagrinėti sudėtį?
Kosmetikos produktų sudėtis – probleminis dalykas. Patariu ją būtinai nagrinėti tiems, kurie alergiški konkrečioms medžiagoms, ir taip šių saugotis. Turiu galvoje ir natūralią, ir nenatūralią kosmetiką. O visiems kitiems... Verta žinoti, kad terminologija neatspindi žaliavos kilmės. Pavyzdžiui, pelnytai susirūpinimą keliantis „parfum“ reiškia tik „kvapų mišinys“. Kai šis terminas yra sertifikuoto natūralios kosmetikos produkto sudėties aprašyme, jis nurodo, kad produkto aromatą sudaro natūralių eterinių aliejų kvapai. Tačiau įprastinės kosmetikos produktas, aišku, bus iš sintetinių kvėpiklių, o tarp jų – daug potencialiai žalingų medžiagų. Kodėl rašoma „parfum“, kodėl neišvardijamos mišinį sudarančios medžiagos? Todėl, kad gamintojams teisę neatskleisti labai svarbios kosmetikos produkto formulės dalies – kvapo – suteikia Patentų įstatymas. Tačiau sertifikuojant produktą absoliučiai visa informacija apie jį turi būti pateikta sertifikavimo institucijai. Jei produktas pažymėtas sertifikavimo standarto ženklu, vadinasi, kvapo formulė irgi buvo įvertinta.
Kai kurie natūralios kosmetikos gamintojai aprašyme detalizuoja visą sudėtį, kai kurie kvapo formulės sudedamųjų dalių neskelbia todėl, kad tai užimtų per daug vietos.
Ar pakuočių ženklai, užrašai, teikiantys papildomos informacijos, pirkėjų neklaidina? Ar jais verta pasitikėti?
Tokių ženklų vartojama labai daug. Pavyzdžiui, parašyta „jautriai odai“. Gamintojas, įtraukęs į formulę tam tikrų medžiagų, tarkim, alavijų, gali grįsti savo sprendimą raminamosiomis šių augalų savybėmis, bet mes nieko nežinome apie kitus ingredientus, o jie gali būti ir aršūs. Taigi belieka užrašu tikėti arba ne. Už jį atsako tik gamintojas. Jei produktas sertifikuotas, tai reiškia, kad atsakomybę prisiima ir jį sertifikavusios institucijos. Natūralios ir ekologiškos kosmetikos standartų kriterijai yra aiškiai reglamentuoti ir jei, atlikus įvertinimą, gamintojui suteikiama teisė žymėti produktą specialiu ženklu, šis patvirtina, kad produkte tikrai nėra tų kriterijų neatitinkančių, odos dirglumą galinčių išprovokuoti komponentų. Sertifikavimo standarto ženklas – informacija ir jautrios, ir nejautrios odos savininkams.
Dar vienas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį: kai kurie gamintojai mėgsta pridėti ant savo gaminių įvairiausio pobūdžio ženklų – vieni asocijuojasi su sveikumu, kiti – su socialine atsakomybe... „Gluten-free“ („be gliuteno“), „Zero Waste“ („be atliekų“) ir t. t. Jei žmogus toleruoja gliuteną, „Gluten-free“ ženklas produkto vertės jo akyse neturėtų padidinti, tačiau šiuo atveju gali „sužaisti“ tai, kad ženklas jau kažkur matytas. „O, gerai, yra sertifikatas“, – gali pagalvoti žmogus, kai nesigilina.
Galite pateikti pavyzdį užrašo, kuris vertas dėmesio?
Užrašas „be parabenų“ klastingas, nes įprastinė ir „šalia natūralios pagulėjusi“ kosmetika iš principo negali būti be konservantų.
Solidus teiginys – „be dirbtinių kvėpiklių“. Šios medžiagos – vienos iš rizikingesnių, todėl jei kosmetikos produkte nėra ne kokio nors vieno, o dirbtinių kvėpiklių apskritai, pavojus, kad oda gali sudirgti, mažesnis. Tačiau užrašas „be parabenų“ klastingas, nes įprastinė ir „šalia natūralios pagulėjusi“ kosmetika iš principo negali būti be konservantų. Todėl jei produkte nėra parabenų, jame tikrai yra kitokių stiprių konservantų. Jei ant plaukų dažų parašyta „be amoniako“ – gerai, nes ši medžiaga – labai stiprus dirgiklis. Visgi tai nereiškia, kad tokie dažai garantuotai nesudirgins galvos odos. Bet jei kosmetikoje nėra ko nors aršiausio, jau gerai.
Šiuo atžvilgiu sertifikatai išties padeda, nes garantuoja, kad gaminiai neturi to, ko tikrai norėtumėte išvengti. Deja, idealių produktų nėra – visada galima prie ko nors prikibti.
Mineralinis aliejus nepriklauso aršiausiems...
...bet jis, nors nėra toksiškas, ilgai naudojamas alina odą, slopina jos natūralias funkcijas, atpratina dirbti ir regeneruoti. Šis aliejus – viena iš pagrindinių nenatūralios kosmetikos medžiagų, jos yra ir pigioje, ir prestižinėje kosmetikoje.