Švedijos žvaigždes rengusi Aistė Šuliokaitė: nuo filologijos studijų iki „Auksinių talentų“ šou

Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2020-06-22 08:00
„Nė akimirkos nesigailėjau, kad VU studijavau klasikinę filologiją: senoji graikų ir lotynų kalbos, kaip ir antikinė kultūra apskritai šiandien man padeda gilintis į mados industrijoje vykstančius procesus – tiek formų, spalvų, tekstūrų, tiek ir mados filosofijos prasmėmis“, – įsitikinusi stilistė Aistė Šuliokaitė.

Esi sakiusi, kad buvai iš tų abiturientų, kurie, baigę vidurinę, nėra tvirtai apsisprendę, ką norėtų gyvenime daryti.

Daugiau nei šešiolika metų praleidau, lankydama šokių repeticijas – nuo klasikinio baleto iki modernaus šokio, kuris, patyrus rimtą pėdos traumą, buvo kaip išeitis, kai teko atsisakyti baleto. Tačiau visą laiką, kiek pažįstu savo močiutę, drabužių modeliuotoją Aldoną Čeponienę, talentingą vestuvinių suknelių ir kailinių kūrėją, mano svajonių taikiklyje buvo mados pasaulis. Drabužio inžinerija ir pats siuvimo procesas netraukė, tačiau su didžiausiu malonumu eksperimentuodavau močiutės man pasiūtų apdarų derinimo variacijomis. Supratau, kad prie vienų džinsų galima derinti dešimtis kitų drabužių bei aksesuarų ir iš to sukurti naujų įvaizdžių.

Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Kai baigiau vidurinę, rimtų stilisto profesijos studijų Lietuvoje nebuvo, todėl nusprendžiau rinktis ne profesiją, o išsilavinimą. Humanitarinių mokslų erdvėje nieko simpatiškiau už klasikinės filologijos studijas tuo metu nemačiau.

Devyniasdešimt procentų mano bendrakursių buvo tokie kaip aš – nežinojo, ką rinktis.

Manau, devyniasdešimt procentų mano bendrakursių buvo tokie kaip aš – nežinojo, ką rinktis. Kita vertus, iš savo mamos gydytojos dažnai girdėdavau kažkokius lotyniškus pavadinimus, ir šie man labai patraukliai skambėdavo… Taigi, nė akimirkos nesigailėjau, kad studijuoju antikinę kultūrą, tačiau, laikydama rankose bakalauro diplomą ir jausdama, kad knyginis darbas – ne mano stichija, klausiau saves: „O kas toliau?“ Erasmus mainų programa studijų metais suteikė šansą pamatyti ir Maltą, ir Italiją, tačiau niekada nebuvau lankiusis Šiaurės šalyse. Taigi, užsikabinau už mados magistro studijų Stokholme. Lietuvis vaikinas, pas kurį apsistojau, kai dar neturėjau kur gyventi, neseniai vedė vieną geriausių mano draugių, ir, atrodo, būsiu prisidėjusi prie dar vienos laimingos poros šiame pasaulyje – štai nuo ko prasidėjo mano pažintis su Švedija (kvatoja).

Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Skandinavijos šalys negarsėja mados tradicijomis, yra keletas stiprių nišinių vardų bei prekių ženklų, kaip, tarkime, „Acne Studios“, – taigi koks mados mastelis Stokholme?

Magistro studijas tęsiau ir darbą apie vizualių įvaizdžių stereotipus madoje rašiau, pusmetį gyvendama Brazilijoje, San Paule. Varčiau braziliškojo „Vogue“ mados istorijas ir analizavau, kaip tomis istorijomis ir kokiais įvaizdžiais išrutuliojamas braziliškumas.

Prieš atskrisdama į San Paulą, jau buvau stažavusis Švedijos „Elle“ žurnale ir jau žinojau, kad grįžusios manęs laukia mados redaktorės asistentės darbas

Gyvenau komfortiškai, nes, prieš atskrisdama į San Paulą, jau buvau stažavusis Švedijos „Elle“ žurnale ir jau žinojau, kad grįžusios manęs laukia mados redaktorės asistentės darbas šiame leidinyje. Apsigynusi magistrą, pusantrų metų praleidau „Elle“ žurnale, organizuodama fotosesijų logistinę pusę: nuo butikų ar dizainerių showroomų iki lokacijų ar rekvizito. Nuo Stokholmo iki Los Andželo. O kur dar Stokholmo, Kopenhagos ir Paryžiaus mados savaitės?

Taip, yra tiesos, kad skandinavų mada – tai balti marškiniai, mėlyni džinsai ir šviesūs sprotbačiai... Tačiau... Yra Švedija ir yra Stokholmas; yra Danija ir yra Kopenhaga; yra Islandija ir yra Reikjavikas. Skandinavijos didmiesčių žmogus iš pirmo žvilgsnio rengiasi labai paprastai, blyškiai spalviniu požiūriu, tačiau, patyrinėjus jo įvaizdį, galima pastebėti labai sudėtingą struktūrinį drabužio dizainą su daug subtilių detalių, užsegimų, užrišimų, itin kokybiško audinio klosčių ir pan. Visa tai sukuria labai stilingą bendrą vaizdą. Miestelėnai čia gana fitted. Iškart gatvėje atskirsi, kuris žmogus dirba, yra dirbęs mados industrijoje ar nors kiek prie jos prisilietęs, nes jis vertina išskirtinumą ir kokybę, ir kuris madai neteikia nė menkiausio dėmesio.

Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Pusantrų metų įdirbis „Elle“ žurnale ir šio leidinio vizitinė kortelė užaugino sparnus, ir nusprendžiau būti laisvai samdoma stilistė. Iš pradžių su nauju statusu judėjau kiek sunkokai, tačiau vėliau darbai įsisuko taip, kad daug ko gyvenime tekdavo atsisakyti ir imtis to, kas labai įdomu: nuo vaistinių reklamų, „Volvo“ automobilių iki „H&M“, „Acne Studios“, „Filippa K“... Tarp visų stilistų buvau vienintelė užsienietė, nes Stokholme mados industrijoje dirba vietiniai jos kūrėjai. Tai turėjo ir pliusų, ir minusų: viena vertus, visi labiau tave įsidėmi ir atsimena (kaip ir visur kitur mados pasaulyje, Stokholme reputacija kuriama iš lūpų į lūpas, per pažintis ir pan.); kita vertus, reikėjo laiko ir įdirbio, kad mano užsienietės statusas švedams teiktų pasitikėjimo.

Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Stilistės keliai tave atvedė ir į Švedijos televiziją...

Tiesiai – į Švedijos „Auksinių talentų“ šou. Rengdavau komisijos narius ir laidų vedėjus. Prisimenu, sykį su vienu iš jų einu į showroomą rinkti drabužių ir staiga matau, kaip jį visi apstoja gatvėje ir prašo nusifotografuoti. Entuziastingai sutiktas parduotuvėje, vyriškis matuojasi vieną kostiumą, o aš, nutaikiusi pauzę, guglinu, su kuo čia atėjau. Peras Landströmas. Švedijos mega žvaigždė, pats populiariausias visų pramoginių laidų vedėjas. Išlenda jis iš persirengimo kabinos, visos pardavėjos šūkčioja, „kaip nuostabu“, tada jis į mane: „O kaip tau, Aiste?“ – „Manau, kad kelnės per trumpos“, – drąsiai gesinu euforiją, ir Peras man pritaria. Vėliau jo dėka, tiksliau – pažinties su juo aplinkybės nuvedė į kitus darbus, kaip, tarkime „Švedijos talentų“ šou.

Kai rinkau sceninius drabužius aktorei, šokėjai, televizijos šou vedėjai, kuri 2016-aisiais vedė ir „Eurovizijos“ finalinį koncertą Švedijoje, Petrai Mede, – šią moterį jau iš karto pažinau

O kai rinkau sceninius drabužius aktorei, šokėjai, televizijos šou vedėjai, kuri 2016-aisiais vedė ir „Eurovizijos“ finalinį koncertą Švedijoje, Petrai Mede, – šią moterį jau iš karto pažinau (juokiasi). Dauguma iškilių meno ir pramogų pasaulio žmonių Švedijoje gana atsainūs savo įvaidžiui, rengiasi kokybiškais drabužiais, bet paprastai. Iš daugelio jų esu susilaukusi komplimentų, kad esu jiems sava – kaip draugė, kuri niekada nemeluoja ir nepataikauja.

Aistė Šuliokaitė ir švedų televizijos laidų vedėja Petra Mede/Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Šuliokaitė ir švedų televizijos laidų vedėja Petra Mede/Asmeninio archyvo nuotr.

Dirbti tokio pobūdžio televizijos renginiuose – ir privilegija, ir titaniškų pastangų reikalaujantis darbas. Po savaitgalių jausdavausi visiškai išgręžta. Neįsivaizduoju kito panašaus darbo, kuris reikalautų beribio diplomatiškumo – tai labiausiai ir nualina. Žvaigždės – mažiausiai priekabios ir kaprizingos – sudėtingiausią krūvį tenka atlaikyti, bendarujant su jų agentais, televizijų prodiuseriais ir tų prodiuserių asistentais.

Kartais neretai tenka paisyti nuomonės net ir pasivaikščioti su šuniuku išėjusios ir į televizijos studiją užsukusios žvaigždės pusseserės. Kai susiduria daug priešingų nuomonių, galbūt kažkieko išsprūdę kaprizai, o tu privalai nuspręsti įvaizdžio baigtį, štai tada prasideda tikrasis stilisto darbas ir pasireiškia tikrasis jo talentas. Juk esmė – kad visi liktų patenkinti ir laimingi. Net nepastebėjau, kaip taip dirbant prabėgo ketveri metai. Ir, galima teigti, nė vieno projekto nesu atsisakiusi.

Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Šuliokaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau išgyvenusi šešerius metus Stokholme, nusprendei, kad užsiauginai raumenukus Londono mados industrijai?        

Švedija mane nuolat stebino tvarios mados koncepcija: renkuosi brangius „Acne Studios“ džinsus, nes žinau, kad jie man ilgai tarnaus ir su jais visada jausiuosi ekologiškai atsakingas pasaulio akivaizdoje. Tai nėra šiaip sau lozunginė frazė – tai išsilavinusio, vertybėmis auklėto ir jomis gyvenančio švedo kasdienybė. Kita vertus, švedai – dideli patriotai: jie visada pirmenybę teiks savo šalyje pagamintai produkcijai, nes tiki, kad tėvynainiai prastų dalykų nekuria. Ir tuo labai didžiuojasi.

Savo gyvenimo vis dėlto nesiesiu su Švedija

Pajutusi, kad savo gyvenimo vis dėlto nesiesiu su Švedija (esu save pagavusi, kad mano kone kiekvieno savaitgalio gyvenimas prasideda nuo oro uosto – vis kažkur skrendu pietų kryptimi, nes Stokholmas pernelyg ramus ir nuobodokas), kad galbūt jau išsisėmiau Stokholmo mados ir pamogų rinkoje, ėmiau žvalgytis į Londoną. Kad ir kaip švedai tave širdingai priimtų, ten visada jautiesi užsienietis. Maniau, Londonas, kuriame sukuosi jau porą metų, bus kultūrų katilas, kad ten visi iš kažkur atvažiavę, bet, pasirodo, šiek tiek klydau. Šiandien, dirbdama stiliste internetinėje liukso klasės gaminių parduotuvėje „Net-a-porter“, vėl esu vienintelė užsienietė. Tiesa, prieš tai, tris mėnesius praleidusi mados namų „Burberry“ showroomuose, supratau, kad ši žiauriai hierarchizuota struktūra – ne man. Stokholme „Elle“ vyriausioji redaktorė pietaudavo kartu su parktikantėmis, asistentėmis, o Londono mados pasaulyje viską lemia statusas: jei esi pilka pelytė, ja ir būk, neišsišok, lauk savo laiko, kad pakiltum karjera, bet pabandyk tai padaryti su mano temperamentu (kvatoja).

Naujausi straipsniai