Svečiuose: stilingai chaotiški žymaus pianisto namai Paryžiuje

Jeanas Marcas Luisada / Jovitos Zavišaitės nuotr.
Jeanas Marcas Luisada / Jovitos Zavišaitės nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
2016-11-19 17:35
AA

Vienas talentingiausių Europos pianistų, iš Tuniso kilęs prancūzas Jeanas Marcas Luisada, Paryžiaus aukštosios normalinės mokyklos muzikos profesorius, ne kartą yra koncertavęs ir Lietuvoje. Kitoje Senos pusėje, priešais Eifelį, muzikas gyvena vienas. Tačiau vakarais jo buto durys atveriamos studentams: ant dviejų antikvarinių fortepijonų statomos šampano taurės, grojama, bendraujama, žiūrimi kino šedevrai, koncertų įrašai.

Kruiziniu laivu „Oran“ į Europą

Jei nori pamatyti Paryžių ne turisto akimis, o su kilmingais, tiesa, šiek tiek konservatyviais, tačiau aristokratiškos laikysenos prancūzais, verta pasivaikščioti gatvelėmis priešais Eifelį, kitoje Senos pusėje. Jau aštuntą vakaro čia įsiviešpatauja mirtina tyla, gali net girdėti upės plukdomą vandenį, platanuose čiulbančius paukščius. Kaimynai vieni kitus pažįsta kaip tikri kvartalo senbuviai. Pasi gatvėje Jeanas Marcas Luisada žinomas ne tik kaip talentingas muzikas, kadaise čia gyvenusio ir dirbusio gydytojo odontologo sūnėnas, bet ir kaip Bogio, juodaplaukio labradoro, šeimininkas, tiesa, jau trečius metus išgyvenantis šio gyvūno netektį. Šuo menininką lydėdavo kone į visus koncertus Paryžiuje: net garsiausių salių vadovai neatsispirdavo keturkojo grožiui ir neprieštaraudavo, kad šis užkulisiuose ištikimai lūkuriuotų nuo scenos pareinančio savo šeimininko.

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

Pirmąkart į šį rajoną Jeanas Marcas pateko būdamas bemaž dešimties. Vaiką, aplankiusį Pasi gatvėje privatų odontologijos kabinetą įkūrusį dėdę, užkalbino viršutiniame aukšte gyvenanti dama. Denyse Riviere buvo pianistė, muzikos mokytoja, garsiojo fortepijono metro Marcelio Ciampi asistentė. Likimas įvykius sudėliojo taip, kad po daugelio metų, palikęs pamėgtą Vogėzų kvartalą, ponas Luisada įsigijo jau seniai į amžinybę iškeliavusios savo mokytojos butą ir po kelių dešimtmečių virtuvėje atsisėdo prie to paties valgomojo stalo, prie kurio nedrąsiai gėrė arbatą pirmą kartą.

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

Šiandien čia susispiečia pianisto studentai: jie renkasi į Jeano Marco namus bent kartą per savaitę ne tik kad patobulintų savo skambinimo techniką, bet ir pažiūrėtų retų klasikinių filmų iš gausios kino kolekcijos – susipažintų, kas yra Luchino Visconti, Federico Fellini, Pieras Paolo Pasolini, Francois Truffaut...

Tu gali išmokti skambinti, bet jei nekabinsi giliau, liksi tiesiog geras amatininkas, negebantis groti taip, kad publikai sukeltum katarsį.

„Nebūsi geras muzikas, jei nežinosi kultūrinio konteksto, jei tavo intelektas apsiribos labai fragmentiškomis, paviršutiniškomis žiniomis. Tu gali išmokti skambinti, bet jei nekabinsi giliau, liksi tiesiog geras amatininkas, negebantis groti taip, kad publikai sukeltum katarsį. Matau, kad mano studentams šiandien kultūrinių žinių ir išprusimo reikia labiau nei pamokų prie fortepijono. Gali tobulai skambinti Fredericą Chopiną, Johannesą Brahmsą, Piotrą Čaikovskį, bet jei klavišai neišduos ir neapnuogins tavo paties gyvenimo, tu – ne menininkas. Štai kodėl esu labai laimingas, kad savo namuose su studentais galiu dalytis tuo, ką sukaupiau per kelis dešimtmečius. Daugelį jaunų žmonių gyvenimo tempas veikia kaip kišenės užtrauktukas: vieną staiga atvėrei, kitą užvėrei. Iš kitos pusės, dvidešimtmečiai ar net dešimtmečiu vyresni mane įkvepia gyventi kūrybiškiau, bendraudamas su jais neapsinešu kasdienybės dulkėmis ir neprarandu noro svajoti. Tai – pati būtiniausia sąlyga, kad išliktum kūrybiškas. Ją nuolat akcentavo ir Denyse Riviere: nors nebuvo labai gera pianistė, tačiau kokia ji buvo pedagogė, kokia estetė! Antroji mano motina! Turėkime omeny: muzikos pamokos Paryžiuje visais laikais kainavo milžiniškus pinigus, o ši moteris iš mano tėvų nėra paprašiusi nė cento!“

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

Gimtąjį Tunisą, prasidėjus nepriklausomybės kovoms, Jeanas Marcas Luisada su tėvais paliko, kai buvo pusketvirtų. Ryškiausiai į atmintį jam įstrigo kelionė iš Tuniso į Marselį milžinišku kruiziniu laivu „Oran“ – šis iki šiol asocijuojasi su 1937-aisiais pastatytu prancūzų kino filmu „Pepe le Moko“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Jeanas Gabinas. Tai juosta apie besirengiantį pabėgti iš Alžyro nusikaltėlį.

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

„Esu introvertiškos prigimties žmogus. Kai įsikūrėme Alese, nedideliame Pietų Prancūzijos miestelyje, abu tėvai, ypač mama, pradinių klasių mokytoja, dėl mano uždarumo buvo labai sunerimę. Mažai su kuo kalbėdavau, tik niūniuodavau per radiją išgirstas melodijas, o kai išmokau elgtis su patefonu, kasdien užsidėdavau kurią nors vinilinę Ludwigo van Beethoveno simfonijų, atliekamų Alfredo Cortot ar Wilhelmo Kempffo, plokštelę, klausydavausi ir verkdavau. Tėvams tai toli gražu neatrodė normalu, mama tas plokšteles paslėpė ant spintos, tačiau jas greitai radau: pasistatydavau kėdę ir nusiimdavau. Todėl nieko keista, kad nuo šešerių jau pradėjau lankyti pianino pamokas, o sulaukęs dvylikos įstojau į Yehudi Menuhino muzikos mokyklą Anglijoje. Čia patekau į rankas muzikos garsenybėms. Pianistas Marcelis Ciampi, jo žmona smuikininkė Yvonne Astruc, profesoriai Maurice’as Gendronas, Geraldas Mooreʼas, Benjaminas Brittenas... Tuo pačiu kambariu dalijausi su nūnai garsiu britų smuikininku Nigeliu Kennedy, prieš du dešimtmečius pelniusiu „BRIT Awards“...“ Išėjus iš tokios aplinkos, net ir šešiolikmečiui įstoti į mitais garsėjančią Paryžiaus konservatoriją atrodė tikri niekai – tarsi lengvutė šachmatų partija. O pirmasis rimtas koncertas įvyko viename turtingiausių Paryžiaus muziejų – Jacquemart-Andre, kur paklausyti konservatorijos absolvento atėjo Paulis Badura-Skoda, vienas talentingiausių XX–XXI a. austrų pianistų. „Antrasis mano tėvas!“ Jo apsilankymas buvo kaip didelės sėkmės ir didelės perspektyvos ženklas. Vėliau laimėtas Dino Ciani konkursas operos teatre „La Scala“ atvėrė visos Italijos koncertų salių duris, Frederico Chopino konkursas Varšuvoje – visos Rytų Europos ir Rusijos, taip pat buvo sužadintos japonų simpatijos...

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

Harmoningas daiktų chaosas

Jeanas Marcas Luisada, izoliavęs butą taip, kad kaimynų netrikdytų nė menkiausias prisilietimas prie klavišų, liko ištikimas savo estetikai, kurioje susipina ir Vakarų, ir Artimųjų Rytų kultūros. Paveikslai, antikvarinės afišos, įrėminti autentiški garsių muzikų manuskriptai, rytietiški porcelianiniai indai, milžiniška biblioteka, stulbinama kino filmų kolekcija ir begalė kilimų kilimėlių kuria meniško atsipalaidavimo atmosferą. Nemažai gastroliuojantis pianistas į lagaminą nesideda mėgstamiausių nuotraukų, paveikslėlių, amuletų, kuriuos kai kurie kolegos išsidėlioja viešbučio kambaryje ir susikuria savotišką altorėlį, kad jaustų įkvėpimą.

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

„Pianistas – turistas laisvomis rankomis: išskyrus portfelį su natomis, daugiau jam nieko nereikia. Tiesa, prisiminimai – tai tas bagažas, be kurio neįsivaizduojamas įkvėpimas. Jie nusėda daiktuose: šiuos turiu nuolat liesti, kartais perdėti iš vienos vietos į kitą. Taip darau namie, o keliaujant iš koncerto į koncertą jie kuo ryškiausiai budi atmintyje. Antai Denyse Riviere kaip palikimą man dovanotą medžio spalvos fortepijoną, pagamintą 1900-aisiais, transportuoti teko tik du kartus: iš šių namų, kai buvau apsistojęs Vogėzų kvartale, ir atgal. Tiesiog jis sugrįžo į savo seną vietą. Nuo mažumės virtuvę prisimenu buvus dažytą ryškiai mėlynai. Jos spalvas dabar sušvelninau ir sienas išbaltinau, nes mano ramiai ir melancholiškai prigimčiai mėlyna – pernelyg dramatiška. Tiesa, kaip Denyse buvimo ženklą palikau kelis mėlynus fragmentus. Ir Prousto atminimą įkūnijantys daiktai man kelia begalinę nostalgiją, be jų laikas tarsi neegzistuoja, jo nejaučiu, prarandu ryšį su pasauliu. Kita vertus, muziejuje gyventi negalėčiau, nes sunkiai atlaikau svetimų daiktų istorijas ir tūkstančius kitų gyvenimų.“

Jeano Marco Luisados namai Paryžiuje / Jovitos Zavišaitės nuotr.

Jeanas Marcas Luisada neįsivaizduoja, kad čia, stilingame daiktų chaose, galėtų atsirasti atsitiktinis, su jo emocijomis nesusijęs objektas. Nuotrauka ar seno rankraščio skiautelė pianistui yra lygiai brangi, kaip ir Liudviko XIV epochą menantys porcelianiniai vieno gurkšnio kavos puodeliai ar antikvarinis valandas mušantis laikrodis.

Kad ir kokia našta slėgtų pečius, kad ir kokia baimė stingdytų pirštus, kad ir koks nuogas jaustumeisi prieš publiką, vienatvė yra pati geriausia draugė. Ji – visų savimylų palydovė.

„Jei neskambinčiau fortepijonu, kurčiau filmus. Dar būdamas devynerių įsigudrindavau patekti į kino salę. Žiūrėdavau suaugusiesiems skirtas juostas: Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“, Claude’o Chabrolio „Mėsininką“, Rene Clement’o „Lietaus keleivį“. Kai siužetus perpasakodavau tėvams, šie likdavo sutrikę. Sunku pasakyti, ar būdamas režisierius prisitaikyčiau prie komercinio pasaulio diktuojamų taisyklių, ar susidoročiau su prodiuserių nustatytais biudžetais, tačiau kinas mane visada traukė. Štai šiandien stebiu, ką daro nepaprastai talentingas kanadiečių režisierius Xavier Dolanas, ir, regis, įsivaizduoju, kad toks norėčiau būti ir aš, žinoma, jei laikrodį atsuktume bent trisdešimt metų atgal (juokiasi)... Xavier kino juostą „Mamytė“ mačiau gal dešimt kartų ir kiekvieną sykį nesulaikydavau ašarų. Ne mažiau sukrėtė italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmas „Jaunystė“: mano amžiaus vyrui psichologiškai labai sveika pažvelgti į save iš šalies. Tiesa, daug komplimentų sulaukusi jo juosta „Didis grožis“ – mano galva, pats prasčiausias mėginimas kopijuoti Fellini. Kinas personažo charakterį sustabdo ir užfiksuoja amžinai, tu nebegali suvaidinti iš naujo, tačiau kai atsisėdu groti tų pačių Chopino noktiurnų, kiekvieną kartą jaučiuosi esantis kitoks ir kiekvieną kartą juos skambinu kitaip. Gyvenimo brutalumas, cinizmas, kuriuos, laimei, pavyksta aplenkti ar iš jų išsivaduoti (neabejotinai tam padeda muzika), nesutraiškė prigimtinio jausmingumo. Atvirkščiai – metams bėgant, daugeliui gyvenimo reiškinių darausi dar jautresnis, sentimentalesnis nei anksčiau. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad manęs taip ilgai neapleis gedulas netekus savo labradoro Bogio ir net nekils mintis, kad namuose galėtų lakstyti kitas šuo. Mano gyvenimo pavyzdys galėtų akivaizdžiai iliustruoti, kad kiekvienas menininkas yra egoistas. Taip, man gera su draugais dalytis daiktais, su studentais – profesine patirtimi; man gera su bičiuliais vakarieniauti restorane, tačiau neįsivaizduoju, kad savo gyvenimą būčiau galėjęs dalytis su kuo nors. Kad ir kokia našta slėgtų pečius, kad ir kokia baimė stingdytų pirštus, kad ir koks nuogas jaustumeisi prieš publiką, vienatvė yra pati geriausia draugė. Ji – visų savimylų palydovė. Nesutikau kito amato žmonių, kurie būtų didesni egoistai už pianistus.“