„Kas čia per „Nyčės ūsai?“ – Elzė (26) ir Adriaanas (31) HOOGDUIJN ne kartą girdėjo pro buto langus įsiveržiančias praeivių replikas. Kauno senamiestyje įsispraudusio modernaus namo pirmame aukšte juodu įrengė kavinukę, iš jos galima patekti į rūsyje esančią meno galeriją, tame pačiame pastate įsikūrė ir patys.
„Ne kartą kalbėjome, kad norėtume kada nors gyventi virš savo darbo vietos, – kai įsitaisome kavinukėje prie didžiulio lango, pro kurį atsiveria vaizdas į jaukią Senamiesčio gatvelę, pasakojimą pradeda Elzė. – Svajojome, jog tai galėtų būti knygynas, kad būtų jaukiau – siūlytume kavos.“
„O aplink vaikštinėtų katės, – įsiterpia Adriaanas. – Dabar turime galeriją ir šunį.“
Kaip tik į kavinę įžengia paštininkas, į šeimininkus kreipiasi vardais ir atrodo, kad veiksmas vyksta ne Lietuvos didmiestyje, o kokiame nors miestelyje, kur visi visus pažįsta. Kadangi nosį maloniai kutena espreso kvapas, nejučia gimsta palyginimas su jaukiomis itališkomis kavinėmis – pasirodo, neatsitiktinai: Italijai jų šeimos istorijoje atlieka svarbų vaidmenį.
Antrus metus pradėjusi skaičiuoti meno galerija „Nyčės ūsai“ vilioja ne tik jaunų menininkų parodomis, bet ir įvairiausiomis paskaitomis, dirbtuvėmis – čia galima pasimokyti daug ko: nuo floristikos iki jidiš kalbos. Kavinėje ir galerijoje pagrindiniu smuiku griežia Elzė, o Adriaanas po pokalbio išskuba į darbą – į Lietuvą meilės atviliotas vyras Kaune rado savo vietą: po jo konsultacijų čia įsikūrė jau ne viena Nyderlandų kompanija.
Jų istorija prasidėjo prieš kelerius metus Vilniuje – Elzė buvo ką tik grįžusi iš Prancūzijos, kur metus praleido saugodama vaikus. „Po mokyklos norėjau pabandyti suprasti, ko noriu ir ką veiksiu toliau, – pasakoja ji. – Vilniuje su draugų kompanija susitikau kavinėje, prie to paties stalo atsisėdo ir Adriaanas.“
Olandas su draugu senu automobiliu „Ford Escort“ iš gimtinės keliavo į Sankt Peterburgą ir pakeliui stabtelėjo.
„Tuomet tik smagiai pabendravome, po poros metų atsitiktinai pastebėjau, kad turiu jo elektroninio pašto adresą.
„O, – pagalvojau, – reikia parašyti“, – nusijuokia Elzė. – Prieš Kalėdas išsiunčiau sveikinimą, jis atrašė. Mūsų laiškai tik ilgėjo, virto dienoraščiais... Pačią šalčiausią metų savaitę – spaudė dvidešimt keli laipsniai – Adriaanas atvažiavo į Lietuvą ir mes, nepaisydami speigo, daug vaikščiojome gatvėmis... Kurį laiką važinėjome vienas pas kitą, galiausiai supratau, kad keliuosi į Olandiją – reikia man gaudyt šitą Adriaaną.“
Metus pora praleido Nyderlanduose.
„Kai per atostogas išlipau Ispanijoje, Adriaanui pasakiau, kad kitos žiemos Olandijoje nepraleisiu – atsibodo vėjas, lietus ir šaltis“, – vėl kvatoja Elzė.
Ji panaršė internete ieškodama, kur Europoje žiemą šilčiausia, ir mylimajam pateikė sąrašą – jame buvo Kipras, Kreta, Malta, Kanarai ir Sicilija. Adriaanas juokais pasirinko pastarąją, kurį laiką tai buvo pokštas, bet per kelis mėnesius subrendo mintis tai įgyvendinti: jie susikrovė daiktus į seną mašiną ir pasuko Italijos link, nutarę šioje šalyje praleisti visus metus.
„Mes norėjome ne tik pabėgti nuo žiemos“, – pažymi Adriaanas. Juodu norėjo pabandyti, ar pavyktų išgyventi iš savo aistros – rašymo ir fotografijos. Apsistodavo savaitei kultūriškai svarbioje Italijos vietoje – pradėjo nuo Turino ir vis leidosi per šalį žemyn, kelias dienas būdavo panirę į istoriją ir palikimą, paskui porai dienų sėsdavo prie kompiuterių. Adriaanas rašė straipsnius žurnalams apie kultūros istoriją, religiją, Elzė juos iliustravo fotografijomis. Taip pat Adriaanas nuotoliniu būdu dirbo IT įmonei.
„Kelias valandas rytais, kol Elzė miegodavo“, – nusijuokia.
„Mes esame laimingi, kad galėjome praleisti tokius metus“, – pripažįsta Elzė.
„Be abejo, aukojome komfortą – mūsų biudžetas buvo labai kuklus“, – neslepia Adriaanas.
„Valgėme labai daug pastos – ką pigiausia pasigaminti, – patikslina kelionės bendrininkė. – Jei negali eiti į restoranus, ar ne smagu atsisėsti pakrantėje ir išsitraukti duonos su sūriu?“
„Skamba labai romantiškai, tai ir yra labai romantiška, bet kasdien būna visko – pasitaiko ir ne tokių gražių akimirkų“, – sako Adriaanas.
Jei nusprendė metus praleisti atradimų kelyje, kodėl rinkosi ne kokį egzotišką kraštą, – įprasčiau girdėti istorijas, kaip jauni žmonės ryžtasi karjeros pertraukai ir iškeliauja į Aziją, Pietų Ameriką?
„Bet juk Europa – Senasis žemynas, čia visko tiek daug“, – paaiškina Adriaanas, visą laisvalaikį skiriantis savo pomėgiui – istorijai.
Ir papasakoja, kaip kartą traukinyje gimtojoje Olandijoje įsikalbėjo su pakeleiviais, kurie planavo po studijų universitete vykti atrasti Japonijos. Adriaanas ėmė vardyti Nyderlandų miestus ir miestelius, į kuriuos traukia turistai ir iš tos pačios Tekančios Saulės šalies, jaunuoliai tik purtė galvas – nė viename iš jų dar nebuvo lankęsi.
„Kodėl neatrandate vietų, kurios istoriškai ir kultūriškai su jumis susijusios, o veržiatės kažkur kitur?“ – kilo klausimas.
Elzė ir Adriaanas metus tiesiog mėgavosi palengva atrasdami Italiją, Europos kultūros lopšį.
„Net neįsivaizduoju, ką veikčiau Tailande...“ – atsidūsta vyras.
„Lankytume dramblius“, – nusijuokia žmona.
Visgi viename Italijos kampelyje pora užsibuvo ilgiau. Sicilijoje esančiame mažame Polinos miestelyje, pavažiavus vos septynis kilometrus į kalnus nuo turistų pamėgto Čefalu, jie savaitei išsinuomojo apartamentus.
„Po savaitės pasilikome dar vienai, – pasakoja Elzė. – Paskui – trečiai. Iš viso Polinoje praleidome mėnesį. Pradžioje į mus žiūrėjo įtariai – kodėl jie dar čia, juk turistams pakanka pusvalandžio jam apeiti, ten tegyvena septyni šimtai žmonių... Rytais užsukdavome į barą išgerti espreso ir eidavome žvalgytis po apylinkes, vakarais grįždavome. Antrą savaitę vietiniai su mumis pradėjo sveikintis. Kartą eidami gatve tiesiog apstulbome, nes atsidarė durys ir mus pakvietė prie pietų stalo...“
Italijoje jie ir susižadėjo. Adriaanas įtikino Elzę per lietų užkopti į uolą, iškilusią virš tapybiškojo Cefalu, ir jai pasipiršo. Net neįsivaizdavo, kad vestuves galėtų kelti kur nors kitur, o ne Lietuvoje, tad Italijoje praleistus metus vainikavo šventė Elzės gimtinėje. Netradicinės vestuvės vyko tris dienas – jaunavedžiai ir svečiai buvo įsikūrę palapinėse prie ežero.
„Po metų kelionės buvome „basi“, manėme, kad pabandysime šiek tiek užsidirbti, atsitiesime ir vėl išvažiuosime“, – prisipažįsta Elzė.
Jau buvo numatę, kur galėtų patraukti, – juos itin vilioja Balkanų šalys, Graikija. Tačiau viskas susiklostė kitaip – Adriaanas pasiūlė Nyderlandų įmonei, kuriai dirbo nuotoliniu būdu, steigti biurą Kaune. Idėja sulaukė pritarimo, jau netrukus Adriaano įsteigtame filiale dirbo keletas žmonių, jų sparčiai daugėjo – šiuo metu yra per dvidešimt darbuotojų. Tiesa, dabar Adriaanas ten nebedirba, įsteigė savo konsultavimo bendrovę, kuri padeda tėvynainių verslui įsikurti Kaune. Veikla taip įsisuko, kad sutuoktiniai netikėtai suprato, jog Lietuvoje giliau įleis šaknis.
Tada ir kilo meno galerijos idėja. „Italijoje supratau, kad kai fotografuoju, esu laiminga. Iš kelionės parsivežiau daug nuotraukų ir išleidau fotografijų albumą apie kalnų miestelius, kuriuos prieš penkiasdešimtmetį sugriovė žemės drebėjimas, žmonės į juos taip ir nebegrįžo, – pasakoja Elzė. – Jį pristačiau Olandijoje, galerijos mielai įsileisdavo, pakakdavo tik pristatyti savo idėją, o Kaune nebuvo taip paprasta... Patys jau buvome patyrę, kokia būna sunki pradžia. Taip gimė mintis atverti tokios galerijos duris, kurioje būtų laukiami jauni kūrėjai.“
Jie ėmė Kaune ieškoti tam tinkamos erdvės, įsivaizdavo, kad tai galėtų būti koks apleistas fabrikas ar panaši erdvė.
„Mūsų idėja patiko savininkui patalpų, kurias Adriaanas jau buvo išnuomojęs savo biurui, – puikiai susiklosčiusia situacija džiaugiasi Elzė. – Jis tuomet sprendė problemą, kaip kilus idėjai ieškoti jaunų menininkų. Ir pasiūlė patalpas Kauno senamiestyje!“
Sutuoktiniai tik suplojo rankomis išgirdę, jog tame pačiame name gali ir įsikurti, – viskas susidėliojo taip, kaip kadaise ir svajojo. Prireikė tik poros mėnesių, kad „Nyčės ūsai“ atvertų duris.
Adriaanas dabar atranda Lietuvą. „Jis jau geriau už mane žino Lietuvos istoriją... – nusijuokia Elzė. – Skaito viską, ką tik randa angliškai. Ar daug kas buvęs Ariogaloje? Mes – taip.“
„Seredžius, Vilkija... – lenkia pirštus Adriaanas. – Jei čia gyvenu, noriu, kad tai taptų ir mano dalimi. Mano toks būdas – noriu gilintis į istoriją. Galima sakyti, kad mūsų, kaip keliautojų, laikas praėjo, tampame turistais.“
Tai girdėdama, Elzė tik purto galvą ir neatmeta, jog kada nors jie vėl patrauks į kokį pasaulio karštą.
Ką abu parsivežė iš Italijos?
„Tikrą meilę kavai“, – atsako vienu balsu.
Nenuostabu, kad po „Nyčės ūsus“ sklando gardus jos aromatas. Adriaanas pamini, kad dar atrado grapą.
„Parsivežiau dvidešimt kilogramų akmenų, – pamini Elzė. – Ir įvairių pastos receptų.“
„O svarbiausia – grįžau su moterimi, su kuria mane susiejo sužadėtuvės“, – reziumuoja Adrianas.
„Kai anksčiau manęs klausdavo, kuo užsiimu, nežinodavau, ką atsakyti, – sako Elzė. – Metus trukusi mūsų kelionė po Italiją mane nuramino. Dabar išgirdusi tokį klausimą nesutrinku ir atsakau, kad esu Elzė ir man daug kas įdomu. Labai daug dalykų susidėlioja keliaujant, neturint namų. Namai – tai juk žmonės, su kuriais esi.“
Italija liko jų širdyse. Kai šią vasarą juodu pajuto, kad yra verti atostogų, susikrovė daiktus ir pajudėjo jos link. Galutinis kelionės tikslas, be abejo buvo prieš porą metų atrasta Polina.
RECEPTAS
Makaronai su midijomis
4 valgytojams
2 pakeliai (po 200 g) fetučinių (šių makaronų galima rasti prekybos centrų šaldytuvuose prie šviežių produktų)
1 kg šaldytų midijų su kiautu
2 svogūnai
3 šaukštai alyvuogių aliejaus
150 ml sauso baltojo vyno
200 ml 35 proc. grietinėlės
pipirų ir druskos – pagal skonį
1 sauja šviežių kalendrų
Elzė stambiai supjausto svogūnus, į keptuvę šliūkšteli alyvuogių aliejaus ir ant silpnos ugnies kepina bent dešimt minučių, kol jie suminkštėja ir pasidaro skaidrūs.
Tada supila vyną ir padidina kaitrą, kad masė imtų burbuliuoti ir garuoti. Pila grietinėlę, pabarsto druska ir pipirais. Kai padažas užverda, sudeda midijas ir kaitina dar penkias minutes, kol šios atsiveria (būtina išmesti midijas, kurios liko užsivėrusios).
Puode užvirina vandenį ir suberia makaronus – jie išverda per tris minutes. Nusunkia ir sumaišo su midijomis. Prieš pateikdami į stalą dar papuošia smulkintomis šviežiomis kalendromis.
