Susipažinkite su pagrindinėmis „Pelėdų kalne“ matomomis lankytinomis vietomis

„Pelėdų kalnas“ / Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-03 19:06
Ar žinojote, kad pokario meilės dramoje „Pelėdų kalnas“ filmavosi daugiau nei 500 žmonių, o filmo scenos filmuotos net 60-yje vietų, nors iš pradžių buvo planuota, jog jų prireiks 113?! Daugiausia žiūrovai matys įvairias to meto dvasią išlaikiusias Kauno gatveles, namus ir kiemus. Tačiau, ar žinote, kur galima rasti tą raudona saulės šviesa nutviekstą apgriuvusią bažnyčią, kuriame name gyveno filmo herojus Tadas, kas per vieta yra Pelėdų kalnas? Pateikiame dažniausiai filme matomas vietas, apie kurias ne vienas, matęs filmą, su nuostaba teiravosi, ar tikrai viskas buvo filmuota Lietuvoje? O šios vietos, pasirodo, prieinamos kiekvienam.

Pelėdų kalnas. Pelėdų kalnas – tai ne tik filmo pavadinimas, bet ir realiai egzistuojanti vieta tokiu pavadinimu. Anksčiau Pelėdų kalnas vadintas Ąžuolų kalnu. Tai Kauno miesto rajone – Žaliakalnyje – plytintis šlaitas, visais laikais mėgtas ne tik dėl romantiškos auros, bet ir dėl atsiveriančių nuostabių vaizdų į Kauno senamiestį. Beje, XVII a. čia stovėjo kartuvės, karinės paskirties statiniai – iki šiol išlikę fortų įtvirtinimai. Teigiama, kad nuo šio kalno miestą apžvelgė pats Napoleonas. Dabartinį pavadinimą Pelėdų kalnas gavo 1924 m., kai vienas žymiausių to meto skulptorių Vincas Grybas Kauno meno mokyklos tvorą papuošė pelėdų skulptūromis. Dabar Pelėdų kalne įsikūręs Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas.

Plaškiai. Plaškiai – tai kaimas netoli Pagėgių. Čia, bene vienintelėje vietoje Lietuvoje, kūrybinė komanda rado scenarijuje aprašytos apleistos, apgriuvusios evangelikų liuteronų bažnyčios (kirchės) atitikmenį, tad Plaškiams atiteko scena, kurią žiūrovai įvardija kaip vieną graudžiausių visame filme. Šioje bažnyčioje, filme nusidažiusioje kylančios saulės atspindžiais, taip pat filmuota ir scena, kai čia, atplaukę valtimi, išsilaipina partizanai ir ruošiasi tolesniam žygiui į Vakarus. Romaninio stiliaus raudonų plytų bažnyčia buvo pašventinta dar 1900 m. Pirmojo pasaulinio karo pastatas išvengė, o štai per Antrąjį, įtariant, kad bažnyčios bokštas yra stebėjimo postas, ir bažnyčia, ir kaimas buvo nuolat apšaudomi. Vis tik per karą ji labai nenukentėjo, tačiau tragiškiausias laikotarpis šiam pastatui buvo būtent pokaris. Apkritai, sovietmečiu Plaškiuose buvo nugriauta net trys ketvirtadaliai pastatų. Bažnyčia ilgą laiką buvo nenaudojama, vėliau paversta sandėliu pašarams ir inventoriui laikyti.

Tado Ivanausko Obelynės parkas ir sodyba. Nemažai filmo scenų filmuota garsaus gamtosaugos pradininko Lietuvoje ir Europoje – Tado Ivanausko – Obelynės sodyboje, kurią sudaro gyvenamasis namas-muziejus, sodininko namas ir paukštidė. Ši sodyba filme tapo Tado (Aidas Jurgaitis) šeimos ir rusų kapitono (Darius Meškauskas) su žmona Lidija (Aleksandra Metalnikova) namais. 7 hektarų ploto parkas – vienintelis toks Lietuvoje, o sodybos kolekciją sudaro daugiau kaip 400 augalų.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

VDU Kauno botanikos sodas. 1923 m. įkurtame Kauno botanikos sode ypatingą aurą suteikia dvarininko Jozefo Godlevskio Aukštosios Fredos dvaras, parkas su tvenkiniais ir dalis Kauno tvirtovės gynybinių įrengimų. Po karo labai daug augalų oranžerijoje buvo sunaikinta, rožynai beveik visai sunyko, tačiau 1959 m. pradėjus atkurti ir gausinti kolekcijas, šiandien lankytojai gali grožėtis oranžerija, primenančia tarpukario laikus, o mėgstantys rožes čia gali išvysti daugiau kaip 1000 rožių veislių. Kūrybinė komanda, apžiūrinėjusi botanikos sodą, kaip vieną iš galimų filmo lokacijų, patikrino visus rūsius, prisiklausė legendų apie vaiduoklius, atrakino užrūdijusias spynas į senas, ilgai nenaudotas patalpas. Tad daugeliui atpažįstamos prieigos, fasadai, salės buvo panaudotos kaip filmuoti tinkamos vietos, pavyzdžiui, stribų būstinei. Įvairius botanikos sodo užkaborius kūrybinė komanda taip pat panaudojo, pavyzdžiui, laikinai Rossmano (Dainius Svobonas) slėptuvei ar „morgui“.

Kauno žiemos vidaus vandenų uostas. Filme Kauno žiemos vidaus vandenų uostas tampa partizano Šmelingo (Arnas Danusas) slėptuve, tiksliau – išgelbėjimo vieta ir valtininko (Daumantas Ciunis) buveine. Šis žiemos uostas įkurtas kaizerinės vokiečių kariuomenės dar 1917 m. Pasitraukus vokiečių kariuomenei, uosto plėtros darbai liko nepabaigti, tačiau 1938 m. vasarą Kaunas turėjo modernų to meto upių uostą. Vis dėlto, 1944 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė, o po to ir sovietinė okupacija, uostą sunaikino, tad apie 1970-uosius uostas buvo perkeltas į Vilijampolę. Uoste nuo seno žiemoja Kauno upeivių laivai, akvatorijoje įrengta prieplauka, kurioje jie gali prisišvartuoti ir peržiemoti.

Kauno kino centras „Romuva“. Šiandien šio istorinio kino teatro salė jau pakankamai renovuota, tad kūrybinei komandai netiko, todėl pati kino salė, matoma filme, buvo filmuojama Vilniaus planetariume. Tačiau „Romuvos“ fojė ir projektorinė puikiai pasitarnavimo kitiems filmo epizodams. Šis kino teatras yra seniausias Lietuvoje, Kauno Laisvės alėjoje atidarytas 1940 m. Prieš dešimtmetį „Romuva“ buvo pripažinta kultūros vertybe, o 2015-ųjų pavasarį Kaunui įteiktas Europos paveldo ženklas už Tarpukario moderniąją architektūrą. Prie šio įvertinimo reikšmingai prisidėjo būtent „Romuvos“ kino teatro architektūra.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus. Filme „Pelėdų kalnas“ šiame bute gyvena tarnaitė Jadvyga (Monika Bičiūnaitė), kuri, saugodama šeimininkų turtą ir bandydama išgyventi, vertėsi daiktų, atkeliaujančių iš Vakarų, perpardavinėjimu. Juozas Tumas-Vaižgantas yra laikomas lietuvių tautinio atgimimo legenda, ryškiausiu XX a. rašytoju, publicistu, kurio kūryboje gausu atsidavimo ir meilės Lietuvai atspindžių. Jo memorialinis butas-muziejus – tai 4 kambariai, autentiškai atkurti pagal archyvines nuotraukas. Pats Vaižgantas savo butą apibūdino kaip meniškai kunigišką.

Lietuvos zoologijos sodas. Tai pats seniausias zoologijos sodas Lietuvoje, anksčiau vadintas tiesiog Kauno zoologijos sodu. Žymiausio Lietuvos zoologo, keliautojo ir rašytojo prof. Tado Ivanausko iniciatyva atidarytas 1938 m. liepos 1 d. Čia buvo galima rasti tik 40 gyvūnų rūšių, tarp jų – lapės, taurusis elnias, briedžiai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai, vilkai, baltieji šeškai, grifai, asilas ir angų parko galvijas. Per metus sodą papildė iki 150 eksponatų, o labiau plėsti pradėta tik po 1958-ųjų. Šiandien čia galima rasti jau 2000 gyvūnų. Filme tikrai išvysite dalį jų, taip pat zoologijos sodo alėjas, net operacinę-veterinaro kabinetą ir kitus pastatus bei prieigas, kur filmuota partizanų slėptuvė, susišaudymo bei kitos scenos. Teigiama, kad „Pelėdų kalno“ kūrėjų komanda tokį Lietuvos zoologijos sodą įamžino, tikriausiai, paskutinį kartą, nes netrukus jis bus renovuojamas.

Vilniaus universiteto planetariumas. Taip, tai šio planetariumo salėje vyksta visus piktinanti kunilingo scena, kai kino teatro ekrane rodomos Stalino laidotuvės! Tai vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse veikiantis specializuotas astronomijos ir gamtos mokslų informacijos centras, kurio 12,5 m skersmens kupolo formos Žvaigždžių salėje unikalia aparatūra rodomas įvairiose Žemės vietose stebimas žvaigždėtas dangus ir jame vykstantys reiškiniai. 166 vietų salėje per specialų projektorių galima pamatyti apie 6000 žvaigždžių. Planetariumas Vilniuje veikia nuo 1962 m.

Kauno I-asis fortas. Simetrinės plano struktūros fortas susideda iš požeminės, tunelio tipo dalies, centrinių ir šoninių požeminių koridorių, jungiančių įvairias jo dalis, turi kaponierius ir yra apjuostas gynybiniu grioviu. Fortas skaičiuoja ilgą gyvavimo istoriją – buvo pastatytas dar 1889 m. kad iš Vakarų pusės dengtų Kauno tvirtovę nuo vokiečių. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą menkai atliko savo funkciją ir buvo greit užimtas. Sovietiniais laikais fortas taip pat neatliko tikrosios savo paskirties ir buvo naudojamas ūkiniams reikalams – čia buvo filmuojama viena sudėtingiausių scenų, kurioje partizanai bando kirsti sieną.

Pažaislio vienuolynas. Pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės vakariniame krante yra laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Be jo, Lietuvoje yra išlikęs tik Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis. Pagrindiniai pastatai sugrupuoti simetriškai pagal išilginę kompozicinę vakarų-rytų krypties ašį, prie kurios išdėstyti kiti statiniai (foresterija, oficinos, vienuolynas, eremo nameliai). Nors viduje filmavimas nevyko, tačiau pati pirma filmo scena – gimnazistų futbolo rungtynės – prasideda būtent čia, ant pievos, Pažaislio vienuolyno fone.

Greta visų čia paminėtų vietų, „Pelėdų kalnas“ buvo filmuojamas ir Lietuvos geležinkelių krovinių terminale, kuriame buvo sukonstruota filme vaizduojamo laikotarpio geležinkelio stotis su visais tam metui deramais vagonais, garsiakalbiais ir bufetu. Taip pat Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Lentvaryje (dvare ir arklidėse) bei daugelyje Kauno miesto ir rajono svarbių istorinių vietų: Juozo Zikaro memorialiniame muziejuje, Vytauto Didžiojo bažnyčios prieigose, Kauno šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, Žaliakalnio funikulieriuje, Kauno švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje ir, žinoma, „Versalio“ restorano scenoms puikiai tikusioje Kauno įgulos karininkų ramovėje.

Pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ siužetas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi „sulaužyta“ jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometėje okupuotoje šalyje. Tai filmas, kuriame telpa daugybė siužetinių linijų.

„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp partizano Šmelingo bei gimnazistų Tado ir Ritos. Šmelingas atsisako patogaus gyvenimo ir renkasi pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tokius kaip įsimylėjęs Ritą Tadas, maištavusius tyliai, be ginklo, besistengusius išgyventi. Tai pasakojimas apie tuos, kurie vylėsi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, apie tuos, kurie savo sudaužytų likimų fone pasidavė, apie „sulaužytą“ pokario tautą. Tai pasakojimas apie žmones, kurių kiekvienas atrado savo būdą, išraiškos formą pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai negali to pasakyti garsiai.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas filmo herojus, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius Pranas Morkus, prodiuseriai Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai