Sūri Bolivija – balta balta, kur dairais

Bolivija / Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-01 09:48
Pasak legendos, kalnai Kusina, Kusku ir Tunupa buvo žmonės milžinai, o Tunupa su Kusku buvo susituokę. Kai Kusku išdavė savo žmoną su Kusina, Tunupos ašaros suformavo didžiausią pasaulyje druskos lygumą – Ujūnio druskožemį (Salar de Uyuni). Skaičiuojama, kad lygumą sudaro 10 mln. tonų druskos. Tris dienas važinėjomės po šį druskožemį, miegojome iš druskos pastatytame viešbutyje, bėrėme jos ant savo maisto davinių... Kokia skani ta Bolivija!

Ujūnio druskožemis – didžiausia pasaulyje druskos lyguma, nusidriekusi 12 tūkst. kv. km pietvakarių Bolivijos Altiplane, 3656 m virš jūros lygio. Jai apžiūrėti reikia kelių dienų ir džipo. Mašiną su vairuotoju siūlo išnuomoti visos kelionių agentūros Bolivijoje, o kainos kuo įvairiausios: pradedant nuo šimto dolerių žmogui tris dienas susispaudus šešiaviečiame „Suzuki Jimny“, baigiant privačiu aptarnavimu, bet tiek pat patikimos (ar nepatikimos) kokybės automobiliu.

Dvigubai daugiau sumokėjusios grupės vairuotojas ne kartą prie vairo užmigo, gerokai padaugino ar negalėjo nieko paaiškinti.

Aptarnavimas, kiek teko girdėti, visur panašus ir labiau priklauso nuo sėkmės. Mes neišlaidavome ir nepatyrėme jokių nesusipratimų, o dvigubai daugiau sumokėjusios grupės vairuotojas ne kartą prie vairo užmigo („Važiuojame lyguma ir žiūrime, kad krypstame nuo vėžių“), gerokai padaugino („Sustojome pailsėti ir vairuotojas išgriuvo iš mašinos“) ar negalėjo nieko paaiškinti („Klausiame, kodėl tos kalvos vadinamos Salvadoro Dali vardu, o jis atsako, kad dailininkas čia piešė“)… Kad ir kaip ten būtų buvę, panašios istorijos nesugebėjo užgožti Ujūnio palikto įspūdžio ir kolegos keliautojai vienbalsiai pritarė: Ujūnio druskožemis – vienas įspūdingiausių žemės kampelių, kokių yra tekę matyti.

Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.
Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.

Druskos kasyklos

Pririšę kuprines ir du bakus benzino ant džipo stogo, dalydamiesi vietą automobilyje su dviem ką tik mokyklą baigusiomis australėmis ir šviežiai įsimylėjusia porele (bolive ir prancūzu), judame savo pirmos stotelės – Cementerio de Tren („traukinių kapavietės“) – link. Čia rūdija nebenaudojami traukinių vagonai, XIX a. atgabenti iš Britanijos ir seniau vežę iškasenas iš netoliese esančių Potosi kasyklų.

Keliautojams, kurie į Potosi – didžiausias ir daugiausia aukų (apie 8 mln.) pareikalavusias Pietų Amerikos sidabro kasyklas, vadintas „žmones valgančiu kalnu“, nesiryžta važiuoti, traukinių griaučiai baltos druskos lauke yra puiki vaizdinė skurdžiausios žemyno valstybės istorijos iliustracija. Taip, čia kadaise riedėjo tokie pat garvežiai kaip Anglijoje ar Amerikoje; taip, Bolivija buvo (ir tebėra) dėl iškasenų viena turtingiausių valstybių visame žemyne; taip, visa Ispanijos (vėliau – ir visos Europos) galybė atėjo iš čia ir šiais traukiniais (o paskui – laivais į Europą). Ironiška, kad traukinių griaučiai primena dabartinę šalies būklę: pavargę, įklimpę ir užmiršę apie didžiulį savo potencialą.

„Šiandien Bolivija yra antra pasaulyje po Meksikos pagal sidabro kasybą, – sako Andresas, pamiršęs, kad Meksika dalijasi pirmąją vietą su Australija. – Bet čia paprasti Ujūnio gyventojai kasa ne sidabrą, o druską.“ Druskos Ujūnio druskožemyje yra apie 10 mln. tonų, bet iš kelių rankomis sukastų ir saulei išdžiovinti paliktų kauburėlių, kuriuos matėme pakeliui, sprendžiame, kad bent jau aplinkinių kaimų gyventojai čia neišvysto didžiulės pramonės.

Shutterstock nuotr.
Shutterstock nuotr.

Iškyla ant druskožemio

Prieš keliasdešimt tūkstančių metų čia tyvuliavo milžiniškas ežeras, o dabar važiuojame jo dugnu. Aplinkui – kaip S. Nėries eilėraštyje: balta balta, kur dairais.

Prieš keliasdešimt tūkstančių metų čia tyvuliavo milžiniškas ežeras, o dabar važiuojame jo dugnu. Aplinkui – kaip S. Nėries eilėraštyje: balta balta, kur dairais. Vairuotojas rieda anksčiau važiavusios mašinos vėžėmis ir nežinia, kaip orientuojasi: kompaso neturi, tuo labiau – GPS, į saulę nesižvalgo, kitų orientyrų nematyti… Kaip prieš mus važiavęs vairuotojas žinojo, kur yra kelias baltame, kiek akys aprėpia, druskos lauke?

Mūsų vairuotojas Andresas – šaunus ir organizuotas. Sustoję vos spėjame padaryti keletą must have nuotraukų iš perspektyvos: „laikome“ vienas kitą, „stumiame“ butelį, „čiuožiame“ ant banano ir t. t., ir jau pietūs patiekti. Iškyla atsisėdus ant druskos – įdomi patirtis: druska kieta ir skaudi – plikomis kojomis ilgai neišsėdėsi, bet netepa, nelimpa, gal tik kiek… sausina odą. Laižomės Andreso patiektos lamų mėsos kepsniukų išriebaluotus pirštus ir jaučiame druskos likučius nuo pozavimo stovint ant rankų – juk rėmėmės į druskožemį! Druskos ant mėsos ar daržovių kiekvienas beria pagal skonį – čia pat atsigrando jos peiliu. Jei nori, gali netaupyti, nes jos po mumis – metras ar keli!

Fotolia nuotr.
Fotolia nuotr.

Kaktusų sala

14 km ilgio ir 0,9 km pločio kalnas yra Ujūnio dykumos centre. Kečujų kalba – Isla Incahuasi (Inkų sala), ispaniškai – Isla de Pescado (Žuvies sala), o turistai vadina jį tiesiog taip, kaip jis atrodo, – Kaktusų sala. Šis uolingas kalnas turbūt labiau pateisina salos pavadinimą lietinguoju metų laiku (nuo gruodžio iki kovo), kai jį supantį baltą druskožemį dengia kelių centimetrų gylio vandens sluoksnis ir lyguma primena ežerą. Sausuoju metų laiku sala panašesnė į negyvenamą uolą, apaugusią skurdžiais augalais – samanomis ir kelių ar keliolikos metrų kaktusais.

Desertui sustojame prie didžiulės Dakaro ralio skulptūros iš druskos (tos pačios, netoli kurios kažkada praskriejo Benedikto Vanago bolidas). Andresas pamiršta mums pasakyti, kad baltas horizontas, supantis skulptūrą, yra paskutinis, kurį matome savo trijų dienų išvykos metu. Nuo čia prasideda kiek žemiškesnis (o gal mėnuliškesnis?) vaizdas: kalnai, ugnikalniai, lagūnos bei dykumos su jose gyvenančiu vienu kitu gyviu ir „tikrą“ (įspaustos vėžės) kelią primenantys ruožai.

Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.
Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.

Druskos viešbutis

Lotynų Amerikos muzika skamba per šnypščiančias kolonėles, vėjo nugairintos vėliavėlės (į lietuvišką trispalvę panaši Bolivijos vėliava su šalies herbu centre) plazda ant kapoto, vairuotojas lekia dideliu greičiu ir pristabdo tik tada, kai australės nori nufotografuoti kiškį tarp uolų, lapę lauko vidury arba kai nėra kur dingti, nes alpakų būrys užblokuoja kelią. Andresas moko, kaip atskirti lamą nuo alpakos (pirštų kombinacijomis rodo šių „pusseserių“ snukučių skirtumus), bet neįgudusiai akiai gana prisiminti: alpakos mažesnės.

Miegame viešbutyje, kur grindys išpiltos iš druskos, sienos – druskos plytų (palaižau, kad įsitikinčiau), stalas ir kėdės – taip pat. Vakarienė prie žvakių šviesos, nes elektros nėra (šeimininkė tvirtina, kad ji dingusi tik tądien). Taigi vakaro pramoga – pasivaikščiojimas iki šalia įsikūrusio kaimo ir parduotuvės ieškojimas.

Kaimas didelis, bet tuščias: molinių plytų namukai, celofanu apkalti maži langai, už tokių pat molio tvorų – kiemas, sandėlis, kiaulių gardas ir virtuvė vienoje erdvėje (vietiniai indėnai nepaveldėjo savo protėvių inkų gebėjimo statyti įspūdingus miestus). Neapšviestoje gatvėje sutinkame vos vieną žmogų. Jis parodo mums parduotuvę ir pašaukia pardavėją iš kito kaimo galo. Čia nusiperkame sausainių, tirpiosios kavos (kitokios beveik neįmanoma rasti…) ir vietinio viskio, nes lentynose daugiau nieko nėra.

Flamingai

Rytas prasideda tamsoje rengiantis, pakuojantis ir apgraibomis valantis dantis prie žvakės šviesos. Dar neprašvitus Andresas riša mūsų kuprines ant džipo ir skubina: „Flamingos, flamingos.“

Rožinių paukščių kolonija būriuojasi sūraus vandens pakrantėse, stovi arba miega ant vienos kojos.

Tądien aplankome kelias lagūnas: Spalvotoji, Baltoji ir Žalioji priklauso nuo jose besiveisiančio vis kitokio atspalvio planktono. Įspūdingiausia – Laguna Colorada (Spalvotoji lagūna), tyvuliuojanti Eduardo Avaroa nacionaliniame gamtos rezervate (Reserva Nacional de Fauna Andina Eduardo Avaroa), 4278 m aukštyje. Raudonos spalvos vandenyje stoviniuoja arba juda būriai flamingų. Rožinių paukščių kolonija būriuojasi sūraus vandens pakrantėse, stovi arba miega ant vienos kojos.

Kažkur tolumoje rūksta Tunupos ugnikalnis, o septynių spalvų Kordiljeros kalnai dar atlieka ir natūralios sienos su Čile funkciją. Stojame prie dykumoje „užaugusių“ uolinių skulptūrų, kitų keisčiausių formų gamtos darinių. Pavyzdžiui, Arbol de Piedra, arba Akmeninio Medžio, autorius – čia pučiantis smėlingas vėjas.

Shutterstock nuotr.
Shutterstock nuotr.

Karštosios versmės

Paskutinė diena prasideda aukščiausiame kelionės taške – beveik 5 km aukštyje, prie Sol de Manana (Rytinės Saulės) geoterminio lauko. Karšta masė burbuliuoja ir sproginėja mažesniuose ir didesniuose, gilesniuose ir visai prie paviršiaus esančiuose baseinuose. Žydros tešlos spalva sodri, kaip ir sieros kvapas. Tarp jų – kelių dešimčių ar keliolikos (!) centimetrų pločio takeliai, kuriais vaikštome mes (ir visi kiti keliautojai). Tokiame aukštyje ir dar anksti ryte – labai šalta, tad rankas šildausi virš tešlos baseinų. Dėl didelio vulkaninio aktyvumo jie karšti ir garuojantys.

Į dangų šaudo garų čiurkšlės ir primena geizerius. Turistai fotografuojasi karštuose garuose, o gidai jiems moja iš paskos: „Peligroso, peligroso!“ („Pavojinga!“) Bet kur kitur „normaliame“ pasaulyje šis gamtos reiškinys būtų apjuostas tvorele, įspėjamąja juosta ar turistai būtų bent jau perspėjami laikytis nurodyto saugaus atstumo.

Visai netoli – kelionės kulminacija karštosiose versmėse. Kai lauke apie nulį laipsnių, didžiausias iššūkis yra išsinerti iš šiltų drabužių. Sukaupiame drąsą ir sumokame kelis bolivianus (vietinė valiuta) bilietus parduodančiai čiolitai (moteriai su plačiu sijonu ir skrybėle): daugiau nei 40 laipsnių temperatūros vanduo – tikra palaima sušalusiems (ir dvi dienas dušo nemačiusiems) kūneliams.

Kai jau manėme, kad negali būti geriau, iš už kalno pasirodo alpakų banda. Pusšimtis lamų „pusseserių“ pasišokinėdamos bėga mūsų link, aplenkia karštame baseine mirkstančius turistus, atsigeria iš šalia esančių pelkių, atsisuka papozuoti su savo spalvotais „auskarais“ ausyse ir dingsta garuojančiame horizonte. „Aaaaaa!“ – sunkiai tvardome emocijas, nes jaučiamės kaip kokio fantastinio (ar bent jau „National Geographic“) filmo herojai. Finalinėje scenoje šie herojai šluostytųsi sūrią (!) džiaugsmo ašarą.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai