Jei aplinkybės būtų suklosčiusios kitaip, dabar vilnietės Airinės Palšytės (20) vardą žinotų baleto mėgėjai. O gal besidomintys mados pasauliu... Džinsais apsitempusi šviesiaplaukė visiškai nepanaši į sportininkę (Airinė atstovauja Lietuvai Londono olimpinėse žaidynėse šuolio į aukštį sektoriuje), kur kas labiau primena manekenę ar šiaip po paskaitų į kavinę užbėgusią merginą, sumaniusią pasigardžiuoti gabalėliu torto.
Taip taip – desertu. „Savęs neriboju. Geri genai – galiu valgyti, ką noriu, – šypteli išvydusi klausiamą žvilgsnį. – Mano optimalus svoris – šešiasdešimt trys kilogramai. Negaliu sverti per mažai – tada būsiu išdvėsusi. Todėl savęs nestabdau, vos tik pajuntu, kad nebeturiu energijos.“
Dosjė. Geriausias Airinės rezultatas – pernai Kinijoje vykusioje universiadoje įveiktas 196 centimetrų aukštis (tai ir Lietuvos rekordas) ir laimėtas sidabras. Ji ne tik sportuoja, bet ir studijuoja verslo informacijos vadybą Vilniaus universitete.
Baletas, krepšinis, pianinas. „Mano tėvai žaidė krepšinį, tėtis buvo profesionalas. Su beveik porą metų jaunesniu broliu nuolat maldavomės krepšinio aikštelėje. Nuo kokių penkerių metų lankiau baletą, dar mokiausi skambinti pianinu ir, aišku, žaidžiau krepšinį. Buvau gal penktokė, kai per kūno kultūros pamoką pirmąsyk šokau į aukštį. Mokytoja pakelė kartelę – peršokau. Dar pakelė – peršokau. Aukščiau už berniukus. Pasiūlė varžybose atstovauti mokyklai. Kodėl gi ne? Ten peršokau 135 centimetrus ir buvau trečia, nors varžiausi su jau keletą metų besitreniruojančiomis mergaitėmis. Po varžybų prie manęs prisėdo trenerė (drauge su ja esame iki šiol) ir pakvietė treniruotis. Aš jai ir pasakiau, kad nežinau, ar spėsiu, nes lankau krepšinį, baletą, dar pianinas... Trenerė tik išplėtė akis. Bet pabandžiau. Vien tik šuoliams į aukštį atsidėjau dar po kelerių metų.“
Skrydžio laimė. „Kai pernai per universiadą viršijau asmeninį rekordą keturiais centimetrais, tai buvo protu nesuvokiama. Dar kurį laiką paklausta, koks mano geriausias rezultatas, atsakydavau, kad keturias centimetrais mažiau. Buvo apėmusi euforija, pirmomis dienomis atrodė, lyg skraidyčiau. Kai dar Vilniuje buvau šiltai sutikta, supratau, kad tai ne mano vienos pergalės – ir visų mane supančių žmonių, kurie laukia ir tikisi... Olimpiadoje noriu patekti į finalą. Visada sau keliu tik didžiausią tikslą, esu labai kovinga. Tik tiek, kad tada galima perdegti. Taip man ir atsitiko neseniai vykusiame Europos čempionate: patekau į finalą ir nuo minties, kad medalis taip arti, tiesiog pakirto kojas. Likau devinta. Aišku, ir tai pasiekimas, nes prieš dvejus metus buvau aštuoniolikta... Kažkada ir olimpiada buvo rožinė svajonė, o štai – į ją važiuoju! Dabar man jau ir dviejų metrų aukštis (pasaulio rekordas – 209 centimetrai – red. past.) nebeatrodo daug. Žinau, kad tiek turėčiau įveikti, – jei ne kitąmet, tai dar po kelerių metų. Svarbiausia – tam nusiteikti. Gal ir dabar fiziškai tiek galėčiau, bet kažkas viduje trukdo. Šuoliai į aukštį – psichologinė rungtis, jei nesusitvarkai su galva, neiššoksi.“
Jei vyrų paklaustumėte, kokią moterų lengvosios atletikos rungtį patraukliausia žiūrėti, dažnas atsakytų: šuolius į aukštį, į tolį ar trišuolį...
Po treniruočių. „Nežinau, ką veikčiau, jei nesportuočiau. Gal atsidėčiau tik mokslams, tada turėčiau tiek energijos ir laiko, kad tikriausiai tapčiau mokslininke. Spėju studijuoti, nors pasitaiko, kad prieš egzaminus tenka ir neišsimiegoti. Jei nebūtų sporto... Gal keliaučiau? Gal savanore tapčiau? Žinau tik viena: ramiai nenusėdėčiau. Ir žinau, kad kažkada tie sportai baigsis, – duok Dieve, kuo vėliau ir be traumų.“
Apie pinigus. „Sunku per treniruotes? Sunku. Bet esu nusiteikusi, kad kitaip ir negali būti. Juolab dabar sportas yra mano pragyvenimo šaltinis. Pradėjau užsidirbti dalyvaudama komercinėse varžybose, mane kviečia į deimantinės lygos turnyrus, kur susirenka tik lengvosios atletikos elitas. Tai tikrai neblogi pinigai: draugė manekenė Kanuose mados renginiuose dirbs mėnesį, o aš tokią pat sumą užsidirbsiu per vienas varžybas! Aš moku pati susitvarkyti su pinigais, penkiolikos gaudavau Vilniaus miesto stipendiją – kas mėnesį po kelis šimtus litus. Tikrai neišleisdavau per vieną sykį, pasitaupydavau ir nusipirkdavau vertingesnį daiktą. Tėvai taip auklėjo: pati užsidirbi – pati ir perki nuolatinį transporto bilietą. Gal tokiam savarankiškumui įtakos turėjo tai, kad anksti pradėjau važinėti į sporto stovyklas, ten juk esi atsakinga tik už save. Nuo šešiolikos esu nepriklausoma nuo tėvų, nors tik šįmet išsikėliau iš namų ir su kurso drauge išsinuomojome butą. Savarankiška buitis manęs tikrai negąsdina: valgyti visada ir namuose pati darydavausi, kartais ir visai šeimynai. Stovyklose įpratau, kad viskuo turi pasirūpinti pats. Sportas išmoko disciplinos.“
Kada ilgos kojos blogai? Airinės ūgis siekia 186 centimetrus. Kojos – per metrą. Beveik misija neįmanoma parduotuvėje rasti reikiamo ilgio kelnes. Tiesiog tobula mados podiumui... „Kai buvau paauglė, į mokyklą buvo atėję modelių agentūros atstovai. Tuomet kaip tik vaikščiojau su breketais. „Gerai, dantis jau tvarkaisi, spuogai tuoj išnyks, ateik. Buvau užsivedusi pabandyti, bet taip ir nenuėjau... Nors jei pakviestų, eičiau ir dabar. Manęs dažnai klausia, ar nedirbu modeliu... Visos šuolininkės į aukštį – dailios, aukštos, lieknos, tokios lėlytės ar lyg modeliai ant podiumo. Šuolis – labai grakštu. Jei vyrų paklaustumėte, kokią moterų lengvosios atletikos rungtį patraukliausia žiūrėti, dažnas atsakytų: šuolius į aukštį, į tolį ar trišuolį... Sportininkės žino ir startui ruošiasi: slavės šuolininkės tokį ryškų makiažą pasidaro... Aš tik pasiryškinu blakstienas, dar susitvarkau plaukus, kad nestypsotų. Auskarai lieka ausyse ir bamboje – neišsitraukiu. Jie man visiškai netrukdo.“
Po olimpiados. Sportininkė žino, ką darys po svarbiausio šių metų starto: bent trumpam skris į Kopenhagą. Ten išvyksta studijuoti jos mylimasis, buvęs profesionalus lengvaatletis Valdas Valintėlis. „Susipažinome sporto stovykloje, kai man buvo keturiolika. Draugauti pradėjome dar po kelerių metų. Valdas baigė biochemijos bakalauro studijas ir važiuoja tęsti mokslų Danijoje. Kaip nors išgyvensiu... Jau pasižiūrėjau, bilietai į Kopenhagą nėra tokie brangūs... Stadionų tikrai yra, kad viešėdama ir savaitę neprarasčiau formos.“