Sūnus į gyvenimą išleidusi Evelina Basevičiūtė-Eva: „Ištuštėjusio lizdo sindromas neaplenkė ir manęs“

Evelina Basevičiūtė-Eva su sūnumis ir scenoje
Evelina Basevičiūtė-Eva su sūnumis ir scenoje
Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
2021-03-26 08:05
AA

Atlikėja Evelina Basevičiūtė-Eva sako esanti laiminga po pertraukos vėl grįžusi į muzikos pasaulį. „Ši svajonė pati mane susirado. Kadangi į pasaulį žvelgiu plačiai atmerktomis akimis, jis man nuolat pasiūlo ką nors įdomaus“, – šypsosi pozityvumo nestokojanti dainininkė Eva.

Trumpa dosjė

  • GIMIMO VIETA. Kaunas. 
  • MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vėlyvas pavasaris.
  • PASAULIO VIRTUVĖ. Sunku vieną išsirinkti. Patinka tradicinė lietuvių, taip pat kinų, tailandiečių, italų.
  • RYTO RITUALAS. Jei būnu namuose, mėgstu ilgai pagulėti lovoje, niekur neskubėti, ramiai išgerti kavos. 
  • LITERATŪRA. Dievinu knygas apie svetimus kraštus, nepažįstamas kultūras. Skaitydama tokias tarsi keliauju po pasaulį. 
  • LABIAUSIAI VILIOJANTI PASAULIO VIETA. Ta, kurioje dar nebuvau. 
  • BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Šukos ir lūpų blizgis. 
  • IŠSKIRTINIS FILMAS. Tokio neturiu. Šiek tiek esu nutolusi nuo kino. Anksčiau žiūrėdavau ir lietuviškus filmus. 
  • VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSI. Mano sodyba. 
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Nepakenčiu šlapių darbų, pavyzdžiui, grindų plovimo.
  • AUTORITETAS. Tėvai. 
Evelina Basevičiūtė-Eva / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kuo gyvenote šią žiemą? 

Viltingomis nuotaikomis. Kaip ir visi Lietuvoje bei pasaulyje, labai tikiuosi, kad greitai vėl galėsime grįžti į normalų gyvenimą, keliauti, bendrauti. Be galo pasiilgau savo draugų, linksmų pasisėdėjimų, laiko su šeimos nariais, sesės šeima. Mes griežtai laikomės karantino. Sėdėjimas tarp keturių sienų jau šiek tiek slegia.

Visgi naujienų jūsų gyvenime yra – grįžote prie dainavimo. Papasakokite, kaip viskas nutiko?

Išties didelė naujovė, kad grįžau prie naujų dainų. Be galo įdomi istorija, kaip tai nutiko. Maždaug prieš pusantrų metų per socialinius tinklus su manimi susisiekė vaikinas vardu Donatas. Jis parašė, kad norėtų man sukurti dainą. O aš kaip tik kurį laiką galvojau apie tai, kad jau labai norėčiau įdainuoti naują kūrinį. Juk dar tikrai turiu ką pasakyti žmonėms.

Donato nežinojau, jis nėra garsus kompozitorius. Pradėjome su juo susirašinėti. Atsiuntė man paklausyti sukurtą įrašą, susiradau labai šaunų tekstą, pasibandžiau – viskas suskambėjo neblogai. Sutartu laiku turėjau nuvažiuoti pas jį į Piniavą Panevėžio rajone daryti laidos įrašo. Donato nebuvau net akyse mačiusi, net telefonu nebuvau kalbėjusi. Tad atvykusi pas jį pirmą akimirką labai nustebau, kai mane pasitiko sunkiai vaikštantis ir kalbantis žmogus, turintis cerebrinio paralyžiaus negalią.

Tačiau, pradėjus bendrauti, mūsų pokalbis mezgėsi taip lengvai, kad dirbti buvo vienas malonumas. Labai sklandžiai įrašėme dainą. Viskas klojosi taip gerai, kad po metų įrašėme ir antrą dainą. Tarp mūsų užsimezgė graži draugystė. Be galo žaviuosi tokiais stipriais žmonėmis kaip Donatas Čemeris.

Geras jausmas po kurio laiko girdėti savo balsą radijo eteryje? 

Labai geras. Nors, neslėpsiu, sau esu labai kritiška. Tačiau su antra daina „Aš kita planeta“ manyje įvyko kažkoks virsmas. Be galo patiko tiek Donato Čemerio muzika, tiek Rūtos Lukoševičiūtės žodžiai. Tai viena iš nedaugelio mano dainų, kurios galiu klausytis ir būdama viena. Taip būna labai retai. O ypač džiugu, kad jaučiu palaikymą iš daugybės žmonių. Kai įkėliau dainą į socialinius tinklus, sulaukiau be galo daug gražių žodžių, sveikinimo žinučių. Man labai svarbu, kad žmonės taip nuoširdžiai džiaugiasi.

Tačiau dainavimas – ne pagrindinė jūsų veikla. Kas atima daugiausia jūsų laiko? 

Iki Seimo rinkimų dirbau Seime. Kadangi mano Seimo narė, su kuria darbavausi, nebuvo išrinkta, teko vėl ieškotis naujos veiklos. Keisti darbovietę man – įprastas reiškinys. Tiesa, anksčiau, netekusi darbo, išgyvendavau, tačiau dabar dėl to nejaučiu įtampos. Kiekvienoje naujoje vietoje įgyju naudingos patirties. 

Šiuo metu dirbu Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijoje. Vėl įdomus darbas, kur yra ko išmokti. Visose darbovietėse tarsi paaugu. Ypač daug sužinojau ir išmokau Seime. Kad ir kaip apie šią vietą kalbama neigiamai, man teko dirbti su pačia nuostabiausia komanda. Visi žmonės joje labai išprusę, komunikabilūs, atjaučiantys.

Nors skirtingose darbovietėse įgijau daug patirties, kai kurias savo savybes dar norėčiau patobulinti. Kartais, prisipažinsiu, tingiu pasigilinti į konkrečią sritį, nors to labai reikia. O mokytis turime visą gyvenimą.

Evelina Basevičiūtė-Eva / Andriaus Ufarto nuotr.

Ar nebaisu išeiti iš komforto zonos? 

Keliu klausimą – o kas yra toji komforto zona? Jeigu tu nuolat būni vienoje vietoje ir suki vieną varžtą, ar tikrai jautiesi komfortiškai? Pati mėgstu naujas vietas, naujus žmones, man norisi pažinti, kuo daugiau sužinoti, perskaityti, išmokti. O streso yra kiekviename žingsnyje, bet kurią akimirką gali nutikti kas nors netikėto. Tad gal toji komforto zona išvis neegzistuoja?..

Jūsų sūnūs jau užaugę, išėję iš namų. Ar daug su jais bendraujate? 

Taip, kuo toliau, tuo daugiau bendraujame. Mano vyresnėlis mokosi Anglijoje, bet turėjo sustabdyti studijas dėl koronaviruso ir grįžti į Lietuvą. Dėl to neišgyvenu – man taip gera, kai vaikai arčiau (šypsosi). Aišku, linkiu jam pabaigti paskutinį kursą ir gauti diplomą. O jaunėlis Vilniaus kolegijoje mokosi miuziklo aktoriaus specialybės. 

Manau, kad aplinka, kurioje būname, daro stiprią įtaką. Kai vaikai buvo maži, jaučiausi kaip ta mama perekšlė, kuri mažylius visur su savimi vedasi. Maniškiai visada būdavo šalia. Jie su manimi važiuodavo į koncertus, konkursus, dalyvaudavo įvairiuose projektuose. Aišku, tai buvo ne tik įdomi, bet ir vertinga patirtis. Sūnūs turėjo unikalią galimybę būti šalia geriausių Lietuvos artistų, atlikėjų.

Evelina Basevičiūtė-Eva / Asmeninio albumo nuotr.

Galbūt atsirado daugiau laiko sau, kai vaikai paliko namus.

Kai jie išėjo, buvo didžiulis stresas. Ištuštėjusio lizdo sindromas neaplenkė ir manęs. Kad visai „nenučiuožtų stogas“ ir nepasijusčiau niekam nereikalinga, su bendraminčiais nėriau į socialinę veiklą. Sukūrėme socialinį projektą „Po mažą žingsnį kartu“.

Kai dar nebuvo karantino, važiuodavome į senelių, taip pat į socialinės globos namus. Prie mūsų būrio jungiasi pedagogai, režisieriai, verslininkai, įvairiausių sričių specialistai. Rengiame koncertus, skaitome eiles, daug bendraujame su tais, kuriems reikia dėmesio.

Po karantino vėl tęsime veiklą. Kiekvieno mėnesio vieną dieną paskirdavome prasmingai išvykai. Inicijuojant socialinius projektus, gyvenime atsiranda kur kas daugiau prasmės. Vis dėlto neslėpsiu – nuovargio po tokių išvykų nestinga, juk bendraujant su tam tikrų socialinių grupių žmonėmis pečius užgula ir didžiulis psichologinis krūvis. 

Evelina Basevičiūtė-Eva / Asmeninio albumo nuotr.

Greičiausiai reikia tam tikrų žinių, kaip bendrauti su pažeidžiamų socialinių grupių atstovais? 

Tikrai taip – nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo. Turi žinoti, kad, pavyzdžiui, su seneliais, kurie labiau užsidarę, reikia kalbėtis vienaip, turi gebėti juos prakalbinti. Socialinės globos namuose nemažai žmonių su psichine negalia. Jie yra labai atviri. Bet vėl turi žinoti, kaip elgtis su tokiais, ko vengti. Taip pat labai svarbu jų negailėti. Nors dažnai tą padaryti sunku. Pamenu, po pirmųjų apsilankymų pas tokius žmones namuose verkdavome – tiek emocijų prisikaupdavo...

Ar rėmėjų tokiems projektams lengvai randate?

Galiu tik pasidžiaugti, kad, kiek yra tekę prašyti paramos ar pagalbos įmonių vadovų, taip pat garsių atlikėjų, nė vienas nėra atsisakęs padėti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tiek gerų žmonių. Kai paaiškiname, kad mūsų organizacijos niekas neremia, viską darome savomis lėšomis ir norime kitiems padėti, be jokių klausimų sutinka ir dainininkai pakoncertuoti, ir rėmėjai paremti. O viena socialinio projekto įkūrėjų „Maisto manijos“ vadovė Inga atsiveža pyragų. Lietuvių požiūris į savanorystę labai stipriai keičiasi.

Ar yra sričių, kuriose norėtumėte išbandyti jėgas?

Negalvoju apie konkrečias sritis, bet į gyvenimą žiūriu atviromis akimis ir atvira širdimi. Kas man pasiūloma, tą stengiuosi išbandyti. Juk kai prisikuriame daug lūkesčių ir jie neišsipildo, labai nusiviliame. Geriau imti tai, ką gyvenimas siūlo, ir tuo džiaugtis. 

Evelina Basevičiūtė-Eva / Mindaugo Vaičiulio nuotr.

Pakalbėkime apie moteriškus dalykus. Ar po visų veiklų lieka laiko grožio procedūroms? 

Tikrai nelieka. Nors turiu draugę kosmetologę, kuri yra puiki specialistė. Ji vis kviečia atvykti. Deja, taip ir nenubėgu. Nors, tiesą pasakius, pasižiūrėjusi į veidrodį, jau ne visada džiaugiuosi tuo, ką matau. Su laiku reikia pradėti savimi daugiau rūpintis. Vienintelė mano grožio procedūra – veido ištepimas kremu. Džiaugiuosi, kad nusidažau plaukus ir pasidarau manikiūrą. 

Sporto, beje, irgi neprisijaukinau. Kažkada buvau pasižadėjsui, kad išmoksiu važinėti riedučiais. Su didžiausia gėda galiu pasakyti, kad taip ir neradau laiko ant jų atsistoti. Tačiau pradėjau namuose daryti atsilenkimus. Tai jau šiokia tokia pradžia.

Kas jums padeda jaustis laimingai? 

Mano aplinkos žmonės – šeimos nariai, taip pat draugai. Laiminga jaučiuosi laiką leisdama savo sodyboje. Kuo mažiau streso, tuo daugiau laimės. Išties laimė susideda iš smulkmenų, o žmogui, kad jaustųsi laimingas, reikia visai nedaug. Kad išgyventum visišką palaimą, kartais užtenka pažiūrėti į saulę. Svarbu gebėti sustabdyti tokias akimirkas ir turėti su kuo jomis pasidžiaugti.

Evelina Basevičiūtė-Eva / Asmeninio albumo nuotr.