Gatve einanti graži penkių asmenų šeima ir šalia žingsniuojantis šokoladinis labradoro retriveris Naras sukuria kone idilišką vaizdą. Viskas taip ir yra, tik vienas niuansas – Vytautas Pivoras (41) su žmona Nijole yra kurtieji, bendraujantys gestų kalba, o Naras – ypatingas, vienas iš kelių Lietuvoje specialiai neįgaliojo poreikiams pritaikytų šunų asistentų.
Vytautas gimė girdintis, buvo jauniausias vaikas šeimoje. Portalui Žmonės.lt jis pasakoja, kad apkurto būdamas dvejų metų, o kokia to priežastis – išsiaiškinti nepavyko.
Su likimu V.Pivoras susitaikė ir negalia jam netrukdo gyventi pilnavertiško gyvenimo – sukūrė gražią šeimą, o dabar džiaugiasi ir dar vienu gyvenimo stebuklu: labradoru Naru, kuris Vytautui ruošiamas kaip šuo asistentas specialiai pritaikant keturkojį prie šios negalios ir su tuo susijusių specialiųjų poreikių.
Bet pradėkime istoriją nuo pradžių. Portale Žmonės.lt – jautrus pokalbis su Vytautu.
Su žmona Nijole, kuri taip pat yra kurčioji, sukūrėte gražią šeimą – turite 8-erių sūnų Medą bei 3-ejų dvynukes Mėtą ir Viltę. Kaip prasidėjo judviejų istorija, pavirtusi gausia šeima?
Istorija tiesiog banali, o kitiems gali būti neįtikėtina. Mokėmės konkuruojančiose paralelinėse klasėse ir pertraukų metu dažnai susitikinėdavome, bet vienas kitam į akį kritome tik išlaikę pagrindinės mokyklos egzaminus. Nuo to laiko esame kartu.
Kaip pirmieji eksperimentinės klasės mokiniai lankėme vidurinę mokyklą, kartu išlaikėme egzaminus ir įstojome į LEU, kur tame pačiame aukšte įgijome skirtingas specialybes, o po kažkiek laiko savaime atėjo momentas pasipiršti ir kurti šeimą.
Susilaukėte trijų vaikų – kaip juos sekasi auklėti, gyventi gausioje šeimoje? Trys vaikai – iššūkis kiekvienai šeimai, o turint omenyje negalią – sunkumai turbūt didesni? Kas sunkiausia, o su kuo pavyksta gyventi taip, it negalios nebūtų?
Sunku pasakyti ar iššūkis, nors šiaip visko būna su trijule. O kaip sekėsi, galėsime pasakyti tik jiems suaugus ir išėjus į žmones. Kol kas vaikams stengiamės sudaryti kuo geriausias sąlygas mėgautis buvimu kartu ir čia jau reikėtų jų klausti, kaip sekasi.
Didžiausias iššūkis gali būti tas, kad vaikai nuo gimimo auga dvikalbėje aplinkoje. Negalios nebūna tada, kada mes visi kalbame tik gestų kalba ir taip pasireiškia pagarba ir lygiavertiškumas vieni kitiems, nes vaikai puikiausiai gali mus suprasti, o mes – juos.
Žodinė kalba vartojama, kada jie būna atskirai nuo mūsų, pavyzdžiui – savo kambaryje, sėdi automobilio gale, būna darželyje arba mokykloje.
Džiugina tai, kad vaikai puikiai supranta, kad kai yra svečių – tiek kurčiųjų, tiek ir girdinčiųjų – jie atitinkamai bendrauja jiems tinkama kalba, ar tai būtų gestų ar šnekama žodinė kalba.
Ką reiškia būti kurčiuoju visuomenėje? Ko nepastebi aplinkiniai?
Žinojimą, kad nuo gimimo esi dvikalbis, kas yra didelis privalumas, bet esi priverstas susidurti su nemenkais kasdieniais iššūkiais, su kuriais susiduri fiziškai būdamas garsų ir šnekamos kalbos suabsoliutinamoje aplinkoje. Fiziškai lyg ir nėra skirtumo, ypač jei viešai nekalbi gestų kalba, tai aplinkiniai ir nepastebės, kad esi kurčias.
Pastebi tik tada, kada kreipiasi, ir dažnu atveju nesureaguoji, o jei sureaguoji, tai tenka pasakyti, kad negirdi, tada stoja nejauki ir lemiama akimirka, kai girdintysis turi apsipręsti, ką daryti tokioje situacijoje – bandyti toliau susikalbėti ar tiesiog nueiti į šalį.
Iššūkių tikrai nemažai, o jie prasideda nuo gimimo, ypač jei augi girdinčiųjų šeimoje, kurioje pagrindinis bendravimas vyksta šnekamąja kalba. Visuomenėje vyrauja žodinis ir garsinis bendravimas, kuris turi įtakos supratimui, kad visi tokie patys ir visi gali girdėti ir susikalbėti.
Tokioje aplinkoje kurtiesiems sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai, nes visas vertinimas atliekamas tik girdimuoju būdu, o kurtieji viską vertina vizualiuoju ir jutiminiu, kaip antai – aklieji girdimuoju ir jutiminiu arba liečiamuoju būdu.
Mano manymu, aplinkiniai gali nepastebėti to vidinio skausmo, kurį patiria kurtieji, kai net įdėdami daug pastangų būti tokie patys, kaip ir girdintieji, jie nėra vertinami kaip lygiaverčiai, nors užtektų tik suprasti, kad kurtieji negali būti absoliutūs girdintieji, net ir naudodami klausos aparatėlius ar implanuodami kochlearinius implantus.
Užtektų tikrai nedaug: tik išmokti gestų kalbą, kuri būtų naudinga ir girdintiesiems, kad ekstra situacijose galėtų bendrauti gestų kalba, kada žodinis bendravimas būtų neįmanomas. Svarbiausia tai, kad gestų kalbos išmokimas ir jos mokėjimas duos privalumų jei reikės bendrauti su kurčiuoju, o tuo pačiu tai bus antroji arba trečioji išmokta kalba.
Bendrauti su kitais ir rečiau susidurti su nemaloniomis situacijomis jums padės… šuo. Esate vienas iš pirmųjų Lietuvoje, gavęs specialiai jums apmokomą šunį asistentą, kuris bus pritaikytas jūsų poreikiams ir taps pagalbininku kasdienybėje.
Ši istorija prasidėjo juokingai: pirmojo COVID-19 pandemijos karantino metu būnant Australijoje Medas rašė laišką Kalėdų seneliui ir paklausė, ko norėčiau Kalėdoms. Juokais pasakiau, kad norėčiau naujo labradoro veislės šuniuko, nes prieš tai auginome Badį, irgi labradorą.
Matyt, tais metais buvau labai geras ir Kalėdų senelis paankstino Kalėdų dovaną. Rudeniop Nijolė man atsiuntė nuorodą apie asistentų programos projektą, kuriam ieškojo dalyvių. Nieko daug nesitikėdamas užpildžiau anketą ir gavau teigiamą atsakymą – pakvietė susitikti ir aptarti dalyvavimo galimybes. Taip gruodžio 22-ąją Naras vaikams sukūrė neįtikėtinas Kalėdas. Jam dabar jau kiek daugiau negu vieneri metai.
Vaikų džiaugsmui Naras kasdien su mumis, o prieš tai, kaip vaikai sako, jis lankė šunų mokyklą Kaune ir jam pasisekė, kad turėjo nuostabią trenerę Rasą, iš kurios įgijo gerus pagrindus. Toliau su juo dirbame, nors jis, mėgdžiodamas vaikus, bando rodyti ragiukus.
Ko jūsų šeima tikisi iš Naro, kokie realūs lūkesčiai iš šuns asistento?
Pagrindinis tikslas, kad Naras perduotų aplinkos garsus, kurie mums reikalingi, t.y. tai, ką girdintieji gali girdėti savo šeimose tam tikrose situacijose. Tarkime, vaikai žaidžia savo kambaryje ir kažkam nutikus kviečia tėtį ar mamą – girdintieji gali sureaguoti ir nueiti, o mes negirdime, tad tokioje situacijoje vaikai gali pasijusti nesaugūs, o pašaliniams atrodytumėme esantys nerūpestingi tėvai.
Tokioje ar panašioje situacijoje reaguodamas į atitinkamus garsus Naras sutartiniu ženklu mus informuos, o mes galėsime priimti tinkamus sprendimus.
Pabandykite įsivaizduoti komišką situaciją poliklinikos arba ligoninės koridoriuje: sėdi keli žmonės, tarp kurių – ir kurčiasis. Išeina seselė su kauke ir sako kurčiojo pavardę, o jis nereaguoja. Seselė, nesulaukusi jo reakcijos, kviečia sekantį žmogų. Kaip jaustis kurčiam žmogui ir kas jam pasakys, kad jį kviečia? Tokioje situacijoje šunys asistentai puikiai pasitarnautų.
Panašių situacijų, kuriose jie padėtų, yra daug. Tarkime, iš galo atvažiuoja automobilis, dviratis, paspirtukas, pasigirsta vaikų verksmai, kaimynų kvietimai, namų signalizacijos, dūmų signalizacijos, dujų nuotėkis, bėgantis vanduo, durų skambučiai ir kita. Visi garsai, kurie supa kiekvieną žmogų ir jis atitinkamai į juos reaguoja – šunys asistentai tokiose situacijose būtų nepaimanomi garsų supratimo ir informavimo pagalbininkai.
Vis dėlto Naras – jaunas didelis šuo, dar turintis daug išmokti, tad, tikėtina, iki realios pagalbos jums, dar laukia ilgas kelias. Su kokiais sunkumais susiduriate?
Prisiminus Badį baiminomės, kad Naras irgi mėgs graužti batus, sienas ir ant stalo padėtus medinius stalo įrankius, o, pasirodo, kad būdamas mažas Naras nemėgo plastiko, tad jei koks plastikas voliojasi ant žemės, ar tai lėlė, ar tai žirklės, ar paprastas maišelis, tai būtent tai jis ir sugraužia.
Dabar jau kiek ramesnis. Didelių šunybių nekrečia, nebent tai, kad vėlai vakarais loja, kas mums neįprasta. Buvome įpratę, kad vakarais, miegant vaikams, būtų tylu ir ramu, o čia Narui parūpsta loti!
Dar prisiminiau tokį juokingą kuriozą ne iš paties Naro, o iš dresuotojo, kai šis paklausė, ar reikia šunį mokyti loti, jei kas beldžiasi, ir nustebo, kai pasakiau, kad kaip tik mums lojimo ir nereikia, nes tikrai to negirdėsime (šypsosi).
Visi neabejingi šiems dideliems pokyčiams, kurie neįgaliesiems gali tapti raktu į lengvesnį rytojų, kviečiami aukoti specialiam šunų asistentų fondui:
- AJANOS LOLAT LABDAROS IR PARAMOS FONDAS, sąskaitos numeris LT023500010011672977
- Taip pat apsilankyti specialiame puslapyje mulanfondas.lt, kuriame rasite visą informaciją ir galimybę prisidėti prie projekto įsigyjant paramos prekių
Kitas dvi istorijas apie šunis asistentus skaitykite čia:
