Sūnaus susilaukusi Lina Kairytė: „Nuoširdžiai galvojau, kad bus lengviau“

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-11 20:11
„Niekada taip ilgai nebuvau atostogavusi!“ – juokiasi vos prieš keturis mėnesius su draugu aviatoriumi ir knygos „Nuostabi šalis“ autoriumi Vidu Kaupeliu (38) sūnaus Kasparo susilaukusi LNK žinių vedėja Lina KAIRYTĖ (34). Ji laikosi pažadų: kadangi sau ir kolegoms įsipareigojo į darbą sugrįžti greitai, tai ir daro su didžiausiu džiaugsmu.

Pažadai iki gimdymo ir noras juos vykdyti po jo – dažnai skiriasi...

Kai pradėjau lauktis, iš daugelio žmonių girdėjau: „Tu palauk... Nieko nežadėk, nes pagimdysi, o tada hormonai gali suveikti taip, kad nenorėsi grįžti į darbą nei po metų, nei po dvejų.“ Net mano mama, kuri puikiai mane pažįsta, sakė: „Persigalvosi.“ Aš netgi pradėjau laukti momento, kada gi man susisuks galva ir įvyks virsmas. Ar ir aš tapsiu tuo, kas apibūdinama kodiniu pavadinimu „supermama“? Netrokštu būti tobula mama, labiau vadovaujuosi principu: laiminga mama – laimingas vaikas. Mano galva, jei moteris nori ir turi galimybę anksčiau grįžti į darbą, per ilgai užsisėdėti namuose nėra gerai: pati pajutau, kaip greitai pradedi kabinėtis prie smulkmenų, tampi pavargusi nuo rutinos, jautiesi suvaržyta, apribota. Tačiau nieko neabsoliutinu. Kategoriškumas po gimdymo išgaravo. Noriu tikėti, kad kiekviena iki tol buvusi aktyvi ir veikli moteris ilgus metus namie su vaiku renkasi dėl to, kad nori pati, o ne todėl, kad jaučia visuomenės spaudimą ar neįsivaizduoja, jog gali būti kitaip. Lietuvoje vis dar per menkas vyro vaidmuo pirmaisiais vaiko metais. Moters gyvenimas verčiasi kardinaliai, ji patiria didelį spaudimą, o vyro kasdienybė išlieka panaši ir niekas nesmerkia, jei vos gimus vaikui jis ir toliau dirba. Netgi priešingai – nevengiama pasišaipyti iš tų, kurie eina tėvystės atostogų. Modernioje visuomenėje to neturėtų būti.

Kone iki pat gimdymo dirbote tiesioginiame žinių eteryje. Nesinorėjo iškristi iš darbo rinkos?

Nėštumo ir gimdymo atostogų išėjau likus porai savaičių iki numatytos datos. Ir turiu pasakyti, kad tas ramus laukimas ant sofos po intensyvaus laikotarpio labai prailgo... Pamenu, kažkas darbe susirgo. „Gal pagalbos reikia? Galiu atvažiuoti pavaduoti“, – pasisiūliau. „Jau tu ramiai sėdėk namuose“, – juokdamiesi atšaldė mano entuziazmą kolegos. Tiesiog buvau nusiteikusi, kad kol jausiuosi gerai, tol dirbsiu. Žinoma, su vadovais buvome įvertinę, kad tai – tiesioginis eteris ir visko būna, net hormonai gali iškrėsti kokių netikėtumų...

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Pristatant kokį skaudų reportažą nė karto nesukilo emocijos?

Ne tik laukdamasi – visada bandau atsiriboti nuo blogos, neigiamos, pasaulio ir gyvenimo nekeičiančios, tik slogių emocijų teikiančios informacijos. Stengiuosi nenerti į gilesnius apmąstymus ir neanalizuoti. Kaip tik mano darbo savaitę, gal kai laukiausi jau aštuntą mėnesį, Šiauliuose gimdymo metu mirė kūdikis – berniukas. Tai buvo pirmas tos dienos reportažas, išties didžiulis sukrėtimas ir baisi netektis šeimai... Po žinių sulaukiau savo gydytojos skambučio: „Įsijungiu žinias ir girdžiu... O Dieve, tik tau tokių naujienų ir betrūko!“ Šiaip visą nėštumo laikotarpį iš artimiausių kolegų ne kartą tekdavo išgirsti: „Tokios ramios tavęs nesam matę.“ Tikriausiai tai ir yra savisaugos instinktas.

Besilaukiančios moters, kaip ir jaunos, nepatyrusios mamos, savijauta labai priklauso nuo aplinkinių požiūrio. Natūralu, kad ir saugaisi, ir prisižiūri, bet nėštumas – ne liga. Manasis tikrai nebuvo sunkus, nors teko ir cukraus kiekį žiūrėti, ir spaudimą matuotis. Būdama penktą mėnesį nėščia viena keliavau į tarptautinę žiniasklaidos konferenciją Kinijoje. Toje penkių dienų kelionėje daugiau nei 24 valandas praleidau ore ir oro uostuose. Daug kas kėlė antakį, sakė, kad netausoju savęs. Tiesa, po kelionės pati pasakiau: „Daugiau ekonomine klase nekeliausiu, kol nepagimdysiu.“

Kokie buvo pastarieji keturi mėnesiai? Tokią motinystę ir įsivaizdavote?

Aš jos neįsivaizdavau niekaip. Atsakingai ruošiausi, bet nebandžiau savęs programuoti, kaip viskas turi būti, neįsivaizdavau savęs kaip tobulos mamos. Tačiau nuoširdžiai galvojau, kad bus lengviau, – juk parašyta tiek daug knygų, kaip auginti vaikus! Atradusi vieną labai apsidžiaugiau: pasirodo, galima kūdikiui sudaryti stebuklingą dienotvarkę, kuri leis mamai nuo pirmo mėnesio išsimiegoti visą naktį! Septintą ryto kūdikis pabunda, pamaitini, vienuoliktą vėl užmiega, paskui vakare septintą paguldai ir iki septynių ryto išmiega... Vos grįžusi namo iš ligoninės, aš tos dienotvarkės pradėjau laikytis ir... greitai supratau, kad nieko man neišeina... O dabar tiesiog atsipalaidavau ir auginu savo Kasparą paprastai. Ir kuo labiau aš atsipalaidavusi, tuo mano vaikas ramesnis ir dienotvarkė sklandžiau dėliojasi. Nieko nespaudžiu, neverčiu – bandau būti laiminga, rami.

Žinoma, mano naktys iki šiol kartais būna bemiegės. Bet aš nesiskundžiu. Vaikas miega ne kitame kambaryje, o šalia, lovelėje, – ir vėl ne pagal knygą (juokiasi)! Kitas knygose stebuklingai aprašytas dalykas – žindymas, laidose kalba ir rodo, kad tai – kažkokia panacėja ir didžiulė laimė. O kas, jei tau nesiseka? Jei viskas nevyksta taip, kaip knygose parašyta? Ar tai reiškia, kad tu – prastesnė mama? Streso buvo ir man. Ne tik dėl žindymo. Džiaugiuosi, jog turėjau vienintelį tikslą ir norą – kad mano vaikas būtų sveikas. O jau kaip jis ateis į šį pasaulį – natūraliai ar su gydytojų pagalba, žindysiu pati ar maitinsiu iš buteliuko, nebėra taip svarbu. Pradžioje, tik susilaukus vaikelio, užklumpa euforija. Vėliau, susidūrus su pirmaisiais sunkumais ir didėjant nuovargiui, krintama į visiškai priešingą būseną. Pirmi mėnesiai – lyg amerikietiški kalneliai. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Manau, tai man pavyko. Ir ne be artimųjų bei draugų pagalbos. Niekada iki šiol nebuvau sulaukusi tiek dėmesio, siūlymųsi padėti, patarimų ir gėlių. Jos namuose nevyto visus keturis mėnesius... Dar nesijaučiu verta kalbėti apie motinystę ir dalintis įžvalgomis. Juk taip mažai laiko prabėgo! Tiek daug dar nepatirta! Reikia, kad įspūdžiai ir emocijos susigulėtų, tada galėsi įvertinti tą laikotarpį objektyviai.

Kaip pavyko taip greitai susigrąžinti buvusias kūno formas?

Dėl to jaudinausi mažiausiai. Ir dar nesusigrąžinau: per nėštumą priaugau ne tiek jau mažai – 18 kilogramų. Radusi laisvą minutę namuose pasportuoju. Vėlgi neverčiu savęs, tiesiog stengiuosi sveikai gyventi, kiek tai įmanoma, išsimiegoti ir aktyviai judėti. Vežimėlio stumdymas ir sūnaus nešiojimas – puiki treniruotė. Didysis mano pomėgis – tenisas – kol kas ilsisi, nes metus nesitreniravau. Jei bėgiojai krosą, gali ir laukdamasi tai daryti, joga – irgi tik į naudą, o teniso nėštumo metu rekomenduojama atsisakyti.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Motinystė neretai tampa moters karjeros kliūtimi – juk, gimus vaikams, nebe tiek laiko ir energijos ji gali skirti darbui.

Bet kodėl taip turėtų būti?! Regis, Naujosios Zelandijos premjerė neseniai pagimdė. Norėčiau, kad ji taptų pavyzdžiu, kad net būnant valstybės vadove galima būti mama. Ir tai – vos antra moderniais laikais į šalies vadoves išrinkta moteris, kuri, eidama šias pareigas, tapo motina. Keista, kiek daug apribojimų nustatome pačios sau, o iš tiesų viską įmanoma suderinti, jei tik yra noro. Manau, ne motinystė kenkia karjerai. Neretai vaikų užsinorima tuomet, kai darbas nebepatinka ar vadovas piktas. Nemanau, kad vaikas turėtų būti atsibodusio darbo rezultatas. Esame jauna, maža ir dėl gyventojų skaičiaus problemų turinti šalis. Todėl mums reikia ir daug dirbti, ir daug gimdyti. Dabar šalyje turime bene vieną dosniausių sistemų, leidžiančių pagimdžiusioms moterims likti namuose su vaiku ir gauti išmokas. Tačiau kažin ar tai nėra meškos paslauga, kai visa sistema ilgą laiką buvo orientuota tik į išmokas tėvams, bet ne į paslaugas. Esu girdėjusi moteris sakant, kad joms neapsimoka dirbti, nes gauna iš valstybės motinystės pašalpą.

Manau, dažnas, perskaitęs šį mūsų pokalbį, stebėsis: „Ir ko ji veržiasi į tą darbą? Ko nesėdi namie? Vaikas dar visai mažas!“ Visiems kritikams atsakau: „Man to reikia. Aš būsiu laimingesnė ir mano augantis sūnelis matys laimingesnę mamą.“ Seniau sakydavau, kad tiesioginis eteris yra priklausomybė, nes pripranti prie jo teikiamo adrenalino. Dabar man adrenalino ir taip netrūksta. Tiesiog noriu grįžti į mėgstamą darbą. Tai nesusiję nei su karjeros siekiu, nei su baime iškristi iš darbo rinkos. Nuo pat pradžių buvau nusiteikusi, kad jeigu viskas bus gerai, nesėdėsiu namuose metus ar dvejus. Ir šitas požiūris nepasikeitė. Nemėgstu tokių dienų, kai gali iki vakaro neišlįsti iš naktinių ir chalato ar būti neplauta galva. Naujienų pulsą jaučiu ir atostogų metu. Sūnui kartais juokais sakau: „Kasparai, mes negalime būti atsilikę nuo politikos ir pasaulio įvykių“, – ir įjungiu vieną iš naujienų kanalų.

O gal reikėjo sulaukti tokio laiko, kai norisi daugiau būti šeimoje, atsiduoti tik motinystei ir tada jau nebegalvoti apie darbą?

Tuomet aš turbūt niekada nebūčiau tapusi mama (juokiasi). Vaikas visada ateina laiku, nes pasirenka, kada ir pas ką ateiti. Pamenu, prieš gerus dvejus metus kaip tik interviu „Žmonėms“ sakiau, kad vestuvių neplanuoju, nes dar neplanuoju vaikų. „Ne ne ne, vaikai – ne man“, – sakydavau atvirai. Tada iš tiesų apie vaikus negalvojau: su Vidu gyvenome Senamiestyje, vakarus po darbų leisdavome miesto šurmuly – veiksmas, ilgi pasisėdėjimai... O dabar gyvename miške. Gimė vaikas. Beliko tik kada nors suplanuoti vestuves. Supainiojome eiliškumą. Kaip tik balandį suėjo dešimt metų, kai mes su Vidu kartu, – puikią dovaną tokios sukakties proga gavome.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Kam patikėsite mažylį, kol dirbsite?

Net žvaigždės susidėliojo palankiai, kad mano noras anksčiau grįžti į darbą išsipildytų nesunkiai. Lengvinanti aplinkybė ta, kad Kasparą paliksiu savo mamai, – ji pasinaudojo naujai priimtu įstatymu, kad ir dirbantys seneliai nuo šiol gali eiti tėvystės atostogų. Dar kai laukiausi, galvojau: „Oi, viskas bus paprastai – pasamdysim auklę, per tris mėnesius prisipratinsim... viens du trys – ir aš į darbus.“ Kai vaikas gimė, mano ryžtas gerokai sumažėjo. Svetimam žmogui palikti tokį mažą sūnų tikriausiai būtų labai sunku. Jei mano mama nebūtų sutikusi padėti, su Vidu buvome aptarę ir kitą variantą – mano darbo savaitėmis jam būtų tekę darbą derinti su tėvyste. Džiaugiuosi, kad mano darbo grafikas – ganėtinai palankus: vieną savaitę būsiu mama visu šimtu procentų, o kitą, kai dirbsiu žiniose, mums pagelbės mama. Tomis savaitėmis aš su Kasparu leisiu visus rytus ir vėlyvus vakarus. Žinau, visada skubėsiu namo, kad sūnus užmigtų ant mano rankų.

Nebaugu, kad dažnai teks ir nemiegojus dirbti tiesioginiame eteryje?

Kai tampi mama, supranti, kad tai, ką anksčiau laikei neįmanoma, iš tiesų tampa visai įmanoma. Esu visiška pelėda – neįsivaizduodavau, kaip galima atsikelti šeštą ryto ir visą dieną jaustis žvaliai. Bet dabar galiu atsikelti kad ir trečią nakties! Matyt, mes, moterys, turime supergalių.

Naujausi straipsniai