Sukrečianti Sandros Daukšaitės patirtis: vaidmeniui ruošėsi Armėnijos psichiatrijos ligoninėje

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.
Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2015-08-06 11:46
AA

Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė su kolegomis armėnais ištisą savaitę ruošėsi naujam iššūkiui. Garsaus armėnų režisieriaus Jivano Avetisiano juostoje „Paskutinis gyventojas“ ji įkūnys pagrindinę veikėją. Kalnų Karabache, kurį armėnai laiko savo istorine sritimi, aktorė artimiau susipažino su juostos kūrybine grupe, bandė perprasti savo heroję ir repetavo. O jau rugpjūtį prasideda didieji filmavimo darbai.

Žmonės.lt jau rašė apie naują S.Daukšaitės-Petrulėnės karjeros posūkį – rugpjūtį ji ketina filmuotis armėnų filme „Paskutinis gyventojas“. Juostą režisuos kino festivalio „Golden Apricot“ nugalėtojas, armėnas Jivanas Avetisianas, žiūrovai ją išvysti turėtų jau kitąmet.

Filme „Paskutinis gyventojas“ S.Daukšaitei-Petrulėnei skirtas pagrindinis – išprotėjusios moters – vaidmuo. Kartu su lietuve juostoje pasirodys ir garsus Holivudo aktorius Homayounas Ershadi, vaidinsiantis jos tėvą.

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.

Pirmieji darbai Kalnų Karabache

Birželį aktorė buvo išvykusi į Armėniją, kur prasidėjo pasiruošimo filmavimams darbai – vyko kostiumų primatavimai, reikšminės diskusijos apie būsimą juostą, filmavimo lokacijų apžiūrios, repeticijos. 

Kalnų Karabache S.Daukšaitė-Petrulėnė praleido savaitę. Apsistojo kaimelyje, esančiame netoli Kalnų Karabacho sostinės Stepanakerto, – režisieriaus gimtinėje, tame pačiame name, kuriame jis augo. 

„Tai nuostabi vieta. Ten tvyro tokia stipri dvasia, aura ir energetika, kad sėdėdami kiemelyje jau ėmėme matyti filmo vizijas, scenas. Pats režisierius linkęs labai daug kalbėtis, kad išgvildentume ir ištobulintume idėjas, pajaustume herojus“, – Žmonės.lt pasakojo S.Daukšaitė-Petrulėnė.

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.

Ypatingą aurą kūrė komandą supę gamtos vaizdai.

„Kalnų Karabacho gamta nuostabi. Ten užlipi ant kalno ir matai nuostabius vaizdus – dar penkias vienas už kitą aukštesnių kalnų eiles... Apima toks jausmas, tarsi susilietum su amžinybe, pasijauti labai mažas dideliame pasaulyje. Pučia vėjelis, oras labai šiltas, gaivus. Užlipusi ant vieno kalno pailsėjau, matyt, už visus metus ir dar daugiau. Ten reikia tik kvėpuoti, užsimerkti ir klausytis. Tyla, ramybė ir karts nuo karto pasigirstantis kokio asiliuko balsas“, – pasakojo aktorė. 

Visgi laiko poilsiui viešnagės metu beveik nebuvo – vien tik darbas: „Režisierius buvo viską detaliai suplanavęs, taigi didžioji laiko dalis buvo skirta drabužiams matuotis, grimavimuisi, herojų charakterių nagrinėjimui. Viskas buvo taip sudėliota, kad pamačiau tiek, kiek pavyko pamatyti važiuojant ir žiūrint pro langą“, – Žmonės.lt sakė S.Daukšaitė-Petrulėnė.

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.

Sukrečianti patirtis 

Tačiau kelionės metu ji pamatė tai, ko, turbūt, niekada nepamirš – daug laiko aktorė praleido psichiatrinėje ligoninėje. „Nežinau, ar linkiu kam nors patirti tai, ką ten mačiau ir patyriau aš. Bet mano personažui to reikia, man, kaip aktorei, tai irgi labai naudinga“, – svarsto S.Daukšaitė-Petrulėnė.

Minėtoje ligoninėje ji kartu su filmo kūrybine komanda aiškinosi, kaip geriau perteikti savo kuriamos herojės išgyvenimus.

„Mano herojė yra patyrusi potrauminį šoką. Ligoninėje norėjome pažiūrėti, kaip tokie žmonės elgiasi, bendrauja, kalba, ar išvis kalba. Tai reikalinga tam, kad kai kuriuos elementus galėčiau panaudoti vaidindama. Apie filmą daug kalbėjome su psichiatrais – tarėmės, kaip geriau vaidinti vienoje ar kitoje scenoje. Tie vaizdai pribloškia... Bendravau ir su ligoniais, praleidau daug laiko skirtinguose skyriuose. Klausiau jų istorijų, kartu verkėme“, – prisimena aktorė. 

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.

Ko ji išmoko? „Į klausimus tokie žmonės atsakinėja labai trumpai, kartais visai vienu žodžiu. Palietus jautrią temą, kuri yra diagnozės priežastis, labai susijaudina. Man taip netyčia nutiko... Nežinodama vienos moters istorijos paklausiau apie vaikus. Ji visąlaik sėdėjo akmeniniu veidu, tada jos veido išraiška taip pat nepasikeitė. Tik ašaros ėmė upeliais tekėti, kaip koks krioklys pasipylė. Tai vėliau sužinojau, kad tokioje būsenoje ji atsidūrė dėl savo vaikų ligos“, – atvirauja S.Daukšaitė-Petrulėnė. 

Ligoninėje ji gavo nemažai medžiagos, iš kurios mokytis ir ruoštis atlikti savo vaidmenį gali Lietuvoje. „Daug ruošiuosi. Žiūriu specialius, mokslinius filmus – juos man davė gydytojai. Taip atsirinkinėju tam tikrus sergančiųjų judesius, repetuoju, kaip pavaizduoti emociją, įdėmiai žiūriu, kaip taip sergantis žmogus, pavyzdžiui, valgo ar žiūri, judina galvą, reaguoja į įvykius aplink. Turiu daug ką apgalvoti“, – tikina. 

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.

Nekantrauja pradėti filmavimus

Juostos „Paskutinis gyventojas“ filmavimo darbai Kalnų Karabache prasidės rugpjūtį. Tada S.Daukšaitė vėl iškeliaus iš Lietuvos, tik šįkart ilgesniam laikui – planuojama, mėnesiui. 

Anksčiau apie jaudulį prieš naują iššūkį Žmonės.lt pasakojusi aktorė tikina, kad ir po šios viešnagės Armėnijoje tebėra neramu. Tačiau noras pradėti filmavimus auga. 

„Nerimas, žinoma, išliko. Klausiu savęs, kaip viską padarysiu, kaip palikti namus... Jau po savaitės atrodė, kad taip smarkiai pasiilgau Elzytės (dukros, – aut.past.), jog išprotėsiu. Tačiau mano noras didžiulis, entuziazmas taip pat. Galimybė gauti tokią patirtį pakerėjo“, – tikina S.Daukšaitė-Petrulėnė. 

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Kūrybinės grupės nuotr.

Aktorę žavi jau patirta kūrybinės komandos kuriama darbinė atmosfera. „Režisierius labai pasitiki aktoriais. Kartu kuriame situacijas, personažus čia ir dabar. Idėjos ėmė gimti vietoje, beliko jas užsirašyti ir bandyti įgyvendinti. Tai netipiškas repeticijų būdas, kuris provokuoja galvoti.

Visą tą savaitę galvojau vien apie darbą, nesvarbu, valgai, ilsiesi ar ką veiki. Gimsta idėja ir greitai bėgu pas režisierių papasakoti, o jis atsako, kad patinka, gerai. Smagu“, – džiaugiasi. 

Bent kol kas koją kiša tik šioks toks kalbos barjeras: „Ten kalbame rusiškai ir angliškai. Man paprasčiau angliškai, bet nelabai kas su manimi ta kalba šneka... Nuolat girdėti ir bandyti suprasti rusų ar armėnų kalbą vargina. Reikia plataus žodyno, o neturi kaip paaiškinti savo minčių.

Tada šoki, rankom mojuoji ir tikiesi, kad supras... Tačiau armėnai – nuostabūs žmonės. Jų pagarba kitam žmogui, nuoširdumas, noras padėti ir būti naudingu stebina. Visa komanda buvo labai paslaugi ir draugiška. Kol kas darbinė atmosfera – nuostabi.“