Sudėtingi likimai: žmonės, ilgus metus praleidę priverstinėje ar savanoriškoje izoliacijoje

Surakintos rankos / Fotolia nuotr.
Surakintos rankos / Fotolia nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
2015-03-14 17:00
AA

Bevartant laikraščių puslapius ar naršant interneto tinklapiuose galime aptikti ne vieną šiurpią istoriją apie žmones, kurie buvo laikomi prieš savo valią uždaryti nuo pasaulio arba patys pasirinko vienišių gyvenimą.

Sunku įsivaizduoti, ką išgyvena tie, kuriuos įkalino dešimtmečiams, o dar sunkiau suvokti, kad kai kurie jų niekada neištrūko iš savo kalėjimų. Jūsų dėmesiui – 7 tragiškos, keistos, įdomios, netikėtos istorijos apie žmones, kurie metų metus praleido atskirti nuo aplinkinių savo arba ne savo valia. 

Johnas Biggas 

1649-aisiais metais, kai baigėsi pilietinis karas Anglijoje, puritoniškieji Oliverio Cromwellio pasekėjai į nelaisvę paėmė, tiksliau pradėjo kontroliuoti angliškąjį parlamentą ir paskubėjo teismui atiduoti valdantįjį monarchą Charlesą I už valstybės išdavystę. Simonas Mayne‘as, teisėjas ir parlamento narys tuo metu, tapo vienu iš tų, kurie kaltino monarchą. S. Mayne‘o pasekėjas, Johnas Biggas, pasak gandų, buvo tas, kuris slėpėsi po juoda skraiste ir nukirsdino monarchui Charlesui I galvą.

Taip pat skaitykite: Sukrečiančios vaikų pagrobimo istorijos

Greitas teismas ir žiauri budelio bausmė sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Oliverio Cromwellio puritonams teko atsikratyti pusės parlamento narių, kad nors kiek galėtų suvaldyti situaciją. Tačiau ji išliko itin įtempa. Pavyzdžiui, Thomas Hoyle‘as, dalyvavęs monarcho nukirsdinime, savo gyvenimą baigė savižudybe, o žmonės šnabždėjosi neva jį persekiojęs begalvis vaiduoklis. Kitas budelis, Rowlandas Wilsonas, teigiama, miręs nuo melancholijos, kurią jam sukėlė monarcho žmogžudystė.

O kaip baigėsi Johnui Biggui? 1660-aisiais metais, kai monarchija buvo atstatyta, jo bosas S. Mayne’as stojo prieš teismą už žmogžudystę ir mirė Londono bokšte (1661 m.). Išsigandęs J. Biggas pasislėpė požeminėje slėptuvėje ir gyveno ten iki dienų galo – tai yra, nuo pasaulio jis slėpėsi ne vieną dešimtį metų (gimė 1629, o mirė 1691, slėpėsi maždaug 30 metų).

Dorothy Paget

Ekscentriška lenktyninių arklių savininkė, jaunystėje buvusi puiki vadeliotoja Dorothy Paget vėliau pradėjo kentėti nuo nutukimo. Sverdama daugiau kaip 127 kg ir surūkydama kone šimtą cigarečių per dieną, ji ilgainiui pradėjo atrodyti kur kas vyresnė nei iš tiesų buvo. Visgi vėliau ji šiek tiek sulyso, kadangi vyrai nevengė pasišaipyti iš jos išvaizdos grubesniais žodeliais. Šalia Dorothy išvis nebuvo nė vieno vyro, ir kai jos žirgas laimėjo varžybas, žmonės atvirai juokėsi, neva, tai vienintelis vyras, su kuriuo ji bučiavosi per visą savo gyvenimą.

Nepaisant to, kad moteris atrodė valdinga, galinga ir net gąsdinanti, Dorothy kentėjo ir nuo didžiulio drovumo. Hipodrome ji save izoliuodavo nuo kitų akių, apsistatydama pagalbiniu moterų personalu, nuolat dėvėdavo tamsiai mėlyną tvido paltą ir beretę. Moteris užsidarydavo tualete, kol minia išsiskirstys, o keliaudama traukiniu dažnai išsinuomodavo visą vagoną, kad tik galėtų išsaugoti savo asmeninę erdvę nuo kitų įsiveržimo.

Taip pat skaitykite: 10 siaubo filmų, kuriuos būtina pamatyti

Šalia Dorothy išvis nebuvo nė vieno vyro, ir kai jos žirgas laimėjo varžybas, žmonės atvirai juokėsi, neva, tai vienintelis vyras, su kuriuo ji bučiavosi per visą savo gyvenimą.

Ji netgi bendraudavo su personalu rašteliais, o iškilusias bėdas spręsdavo tam tikra spalvų kodų sistema, ir, beje, į nieką nesikreipdavo vardu. Būdama 54-erių metų ji buvo taip atsiskyrusi, gyvendama name Chalfont Saint Giles, kad visus reikalus tvarkydavo telefonu. Pavyzdžiui, kai kurie bukmekeriai tuo naudojosi ir leisdavo jai statyti už pasibaigusias varžybas, kadangi buvo tikri, jog izoliacijai savo gyvenimą paskyrusi moteris niekada nieko nesužinos apie apgaulę.

Naktimis moteris dirbo, o dienomis miegodavo. Jos lavoną (Dorothy mirė sulaukus vos 55-erių) aptiko personalas, su kuriuo moteris bendravo jau minėta kodine spalvų sistema. Moters nuotrauką galite pamatyti štai ČIA. 

Blanche Monnier

Ji praleido 25 metus visiškoje izoliacijoje, tamsiame kambaryje, nuoga, nuolat alkana, gulėdama ant čiužinio, paskendusi savo ekskrementuose. Jos vienintelės draugės buvo žiurkės, su kuriomis ji dalinosi duonos trupiniais. Nieko keisto, kad ilgainiui ji pradėjo eiti iš proto.

Koks gi moters nusikaltimas? Visų pirma, ji pamilo žmogų, kuris buvo žemesnės socialinės padėties. Blanche tapo neteisybės auka, ir, sunku pripažinti, kad meilė ne visuomet laimi. Po anoniminio pranešimo moteris buvo rasta prancūzų policijos ir išlaisvinta 1901-aisiais. Jau tada buvo sakoma, kad Blanche neišsikapstys, ir tai buvo tiesa – fiziškai ji laikėsi, tačiau siela buvo sužalota...

Taip pat skaitykite: Sukrečianti išpažintis. „Sveiki, aš – alkoholikė“

Baisiausia, kad taip su moterimi pasielgė jos pačios šeimos nariai, uždarę ją po to, kai Blanche atsisakė palikti savo meilę, vietinį nesėkmingai karjeros siekiantį advokatą.

Ji praleido 25 metus visiškoje izoliacijoje, tamsiame kambaryje, nuoga, nuolat alkana, gulėdama ant čiužinio, paskendusi savo ekskrementuose. 

Energinga ir žavi brunetė savo pasirinkimu taip sukrėtė šeimą (motiną ir brolį), kad ši ryžosi protu nesuvokiamai jos izoliacijai nuo supančio pasaulio, neva taip saugodami savo reputaciją. Jos mylimasis mirė likus 16 metų iki Blanche išvadavimo, o motina pasaulį paliko kalėjime nuo širdies ligos, suvokusi savo nusikaltimo siaubą. Blanche nuotrauką galite pamatyti štai ČIA. 

Mary Molesworth

Po debiuto Dublino teatre Mary talentu ir grožiu ėmė gėrėtis visoje Airijoje. Toks jos viešumas pritraukė pulkininko Roberto Rochforto dėmesį, žmogaus garsėjančio tvirtu ir žiauru charakteriu. Mary nenorėjo tekėti už jo, tačiau pulkininkas įnirtingai ją persekiojo, be to, buvo turtingas, gavo Belvederio grafo titulą, tad galėjo moteriai pasiūlyti titulą, turtus, žemę. Tėvo priversta Mary tapo ledi Belvedere 1736-aisiais, pagimdė keletą vaikų. Tikinama, kad ji ištekėjo, kai šiai buvo vos 16 metų, o jos vyrui 28. Pamiršta ir vieniša ji pradėjo leisti laiką su savo vyro broliu Arturu ir jo žmona Sarah.

Po kiek laiko grafas gavo laišką, kuriame buvo tikinama, kad jo žmona jam neištikima su jo paties broliu... Arthuras pabėgo iš šalies, o Mary buvo uždaryta, įkalinta ir saugoma, kad niekur negalėtų ištrūkti. Tai jai pasisekė vos vieną kartą, kada Dubline moteris prašė tėvo pagalbos, tačiau jis buvo nesukalbamas, ir Mary vėl buvo įkalinta savo vyro. Taip ji gyveno daugybę metų.

Grįžęs Arthuras stojo prieš teismą ir buvo pripažintas kaltu. Jam teko sumokėti 2 tūkst. svarų (kitur rašoma, kad net 20 tūkst.), tačiau kadangi jų neturėjo, atsidūrė kalėjime. Dar 16 metų savo kalėjimo kentėjo ir Mary (teigiama, kad nelaisvėje ji išbuvo 31 metus).

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mus sujungė vasaros nakties stebuklas“

Niekas nebūtų patikėjęs, kad kažkada ši moteris buvo gražuolė – po išlaisvinimo jos plaukai buvo pražilę, balsas virpantis, akys išsigandusios, laukinės...

Ją išlaisvino jos paties sūnus 1774-aisias po pulkininko mirties. Buvo rašoma, kad niekas nebūtų patikėjęs, kad kažkada ši moteris buvo gražuolė – po išlaisvinimo jos plaukai buvo pražilę, balsas virpantis, akys išsigandusios, laukinės... Mary ir toliau tvirtino, kad yra nekalta, kaip nekaltas buvo Arthuras, vėliau miręs kalėjime. 

Christopheris Knightas

Bendramoksliai Christopherį apibūdindavo kaip tylų, protingą, inteligentišką. Baigęs mokyklą jis susidomėjo kompiuteriais, tačiau vėliau išėjo į miškus. Per pastaruosius dešimtmečius jį matė vos vieną kartą užklydęs turistas. Iš viso jis miškuose praleido net 27 metus. 

Vietiniai gyventojai suprato, kad miškuose kažkas gyveno, nes jų namus nuolat apvogdavo, nieko keisto – Christopheris prie to prisidėdavo, kadangi jam reikėjo išgyventi: maistas, alkoholis, apranga, dujų balionai, baterijos... Areštuotas 2013-aisiais jis tikino, kad tik akiniai buvo jo vienintelis turtas, tačiau policininkai aptiko ir daugybę jam nepriklausiančių daiktų. Įdomu tai, kad vėliau Christopheris negalėjo paaiškinti, kodėl gyveno miške. 

Rašoma, kad jo suėmimas tapo tikru hitu – žmonės rašė, klausinėjo, domėjosi, atsirado moterų, kurios siūlėsi ištekėti, tačiau Ch. Nightas atsisakė duoti interviu ir bet kokios pagalbos. Psichologai neaptiko jokių psichinių sutrikimų – jam tiesiog patiko būti vienam. Vyro nuotrauką galite pamatyti štai ČIA. 

Thomas Silversteinas

Štai šis žmogus vadinamas vienu žiauriausių nusikaltėlių visoje Amerikos istorijoje. Psichologai teigė, kad nusikaltėlis neturi su žmonėmis jokio kontakto, nesugeba bendrauti, be to, Tommy nužudė du savo kameros draugus. Ilgainiui jį pervedė į vienutę, kurioje jis gyveno 18 metų. Vėliau Tommy buvo perkeltas į Kolorado valstijos kalėjimą, kuris, pasak jo viršininko, buvo tikra pragaro Žemėje versija.

Dabar jis laikomas tokioje kameroje, kuri nepraleidžia jokio garso, net 23 valandas per parą. Jis vienas valgo ir gauna vos vieną valandą laiko pabūti didesnėje kameroje.

Tikinama, kad tokios laikymo sąlygos kuriamos tam, jog kaliniai taptų sukalbamesni, matyt ne veltui Thomas tikina, kad patyrė depresiją, haliucinacijas, dezorientaciją, atminties praradimą. Iš viso vienutėje jis leidžia laiką jau daugiau kaip 30 metų. Thomo nuotrauką galite pamatyti štai ČIA. 

Elisabeth Fritzl

Šią istoriją greičiausiai verta būtų įtraukti į kraupiausių pagrobimų sąrašą, mat aštuoniolikmetę merginą žiauriai kankino jos pačios tėvas, įviliojęs Elisabeth į rūsį ir ten laikęs, kankinęs, mušęs ir prievartavęs ją 24 metus. Mergina per tą laiką pagimdė 7 vaikus, iš kurių vienas mirė.  Baisiausia, kad name, kuriame vyko šis pragaras, gyveno ir Elisabeth mama, tikinanti, kad nieko nežinojo ir negirdėjo apie pagrobtą dukrą...

Aštuoniolikmetę merginą žiauriai kankino jos pačios tėvas, įviliojęs Elisabeth į rūsį ir ten laikęs, kankinęs, mušęs ir prievartavęs ją 24 metus.

Tiesa, paskelbus paiešką, mergina buvo  priversta parašyti laišką, kad nebeieškotų jos, o pati ir toliau kalėjo baisiame rūsyje, kuriame trūko oro net kvėpuoti.

Šiuo metu pagaliau laisvai moteriai yra 48 metai, ji gyvena nedideliame Austrijos miestelyje ir stengiasi kaip įmanoma išsaugoti savo ramybę ir privatumą.