Su vėžiu kovojanti grafikė Jūratė Rekevičiūtė: „Penktas ir šeštas chemoterapijos kursai išties labai sunkūs“

Jūratė Rekevičiūtė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Gerda Prancūzevičienė
Publikuota: 2018-10-14 09:25
Lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė vienos garsiausių Lietuvos grafikių, porceliano papuošalų kūrėjos Jūratės Rekevičiūtės (49) atviras prisipažinimas feisbuke, kad ir ji neišvengė žiaurios vėžio diagnozės. Menininkė žinią iliustravo nuotrauka, kurioje ji plikai skusta galva įsiamžinusi chemoterapijos metu.

Raudonų garbanų kupeta, aistra žėrinčios akys su tokiomis sunkiomis nėriniuotomis priklijuojamomis blakstienomis, kad vos pasikelia vokai, raudona pūsta suknelė – lyg lėlė, lyg ryža Coliukė. Tokia ji stovi akyse per vienos savo parodos atidarymą. Ir dabar susitinkame Jūratės parodos „Art de vivre“ – „Gyvenimo menas“ atidaryme Užupio „AP galerijoje“. Neišvengiamai raudona pūsta suknelė, nuostabiais ornamentais išpiešta plika galva ir meile gyvenimui spindinčios akys.

Galerijos šeimininkė Vilma Jankienė seniai planavo surengti Jūratės kūrybos parodą. Netikėtos aplinkybės šį sumanymą paskubino ir jis įgavo papildomą – paramos – vertę. „Įsivaizduoji, guliu vakar, man siunčia nuotraukas iš galerijos, o aš iš lovos koreguoju, kaip kabinti darbus: šitą šiek tiek aukščiau, šitą – kiek į šoną!.. Tai, galvoju, geri laikai man atėjo! – juokiasi Jūratė. – Beliko į atidarymą ateiti gražiai, išpuoštai.“

Kaip sunku kalbinti dosniąją bičiulę, iš kurios namų vos ne su pykčiais tekdavo išeiti, nes visuomet apipildavo savo kūryba. Sėdime vidurvasariškai karštą šeštadienį ant galerijos laiptų saulės atokaitoje, o mintys Jūratei tiesiog srūva. Ir nėra šioje kalboje graudulio, liūdesio ar gėlos – vien optimizmas. Ir daug juoko. Jūratė – stipri asmenybė, jos variklis – kūryba, o kūrybinių planų – begalė!

Jūratė Rekevičiūtė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Jūratė Rekevičiūtė / Gretos Skaraitienės nuotr.

„Tas penktas ir šeštas chemoterapijos kursai išties labai sunkūs... Nesitikėjau... – tai bene vienintelis Jūratės atodūsis. – Bet kai jau atsigaunu, tai raunuosi dirbti! Nors smulkmeną, nors kažką padaryti turiu! Taip... Lyg iš giedro dangaus – per vieną naktį susiformavo kiaušinio dydžio guzas. Gydytojai sako, kad turėjo būti patirtas didelis stresas, kuris tai išprovokavo, – kartais taip atsirinka. Tuo metu lyg ir nepatyriau ypatingo streso. Manau, tai buvo stresų sankaupa – ir vieną rytą pokštelėjo akmuo krūtinėje. Per naktį. Neįtikėtina. Nors kraujo tyrimai buvo puikūs. Ir dabar geri! Keista... Aš juk nuolatos – kas metus, kas pusmetį – tikrindavausi kraują, vėžio žymenis. Jei kas iš artimųjų, pažįstamų susirgdavo – iškart reaguodavau ir bėgdavau tirtis, o atsakymai būdavo geri. Tik vis nuovargis apimdavo... Bet kurio gi žmogaus jis nekankina?“

Jūratė Rekevičiūtė / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Jūratė Rekevičiūtė / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

„Kodėl po pusmečio prabilau viešai? Pirmiausia turėjau sau tai pasakyti. Tikrai neklausiau – kodėl, už ką man? Bandau apsimesti, kad tai vyksta ne su manimi, kad man kažkas truputėlį nutiko. Paviešinimas šios žinios feisbuke – tai bandymas suvokti, kad sergu.

Kai išgirdau diagnozę, norėjau sužinoti, ką man darys ir kas bus. Nenorėjau klausytis jokių svetimų istorijų, patirčių. Galvojau apie draugių, kurios pasveiko, istorijas, žinojau, kaip jos atrodė sirgdamos ir kaip atrodo dabar. Labai džiaugiuosi, kad jų istorijos pasibaigė sėkmingai. Lietuvoje medicina stipri, esu puikių medikų rankose.

Laikausi! Labai optimistiškai į visa tai žiūriu, nieko neklausiu, nieko nekaltinu ir priimu kaip dovaną – gal kas nors iš to išeis. Kūrybinių idėjų turiu labai daug, tik fizinių jėgų – nelabai. Penkiolika metų ruošiausi didžiausiai ir stipriausiai pasaulyje grafikos meno rezidentūrai Argentinoje. Ir va – susiruošiau... Bet viskas gerai! Mane priims, kai pasveiksiu! Mano rezidentūros projekto esmė – naudoti savo kūną menui kurti, o dabar aš jį dar labiau panaudosiu (nusijuokia)! Esu pamišusi menininkė ir savo ligą paversiu menu, išnaudosiu kūrybai. Tokia mano filosofija! Dvasiškai aš jau pakeliui į Argentiną, pusę kelio nuėjau ir ten kuriu. O grįžus bus nauja įdomi paroda.“

Jūratė Rekevičiūtė / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Jūratė Rekevičiūtė / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

„Jaučiuosi pasveikusi. Nors laukia dar ilgas kelias – du chemoterapijos kursai, operacija, švitinimai... Daug. Kas padeda semtis jėgų ir viską išgyventi? DRAUGAI! Sakau, kad mano šeima – draugai, socialinis darbuotojas – feisbukas. Jaučiu tokį didžiulį palaikymą – ir dvasinį, ir buitinį, ir finansinį. Jo iš tiesų labai reikia. Pradžioje atrodė – pati, viską pati, bet kurti nebegaliu, negaliu užsidirbti, o pinigų reikia viskam – kad ir benzino į baką įsipilti.

Liga priartino tuos žmones, kurie, rodės, pamiršo mane – na, jei nėra reikalo, tai ir nesusitinkame. Bet dabar visi subėgo. Net nemaniau, kad esu tokia vertinga! Pasijutau be galo reikalinga, reikšminga – tikra nacionaline vertybe (nusikvatoja). Juk menininkas visąlaik yra vienišas: dirbi užsidaręs studijoje, vienas su savo kūriniu, socialinių ryšių mažai. Po parodos rampų šviesos greitai užgęsta, o geri žodžiai dažniausiai lieka neišsakyti. Dabar viskas labai labai gerai, gavau tiek visko – ir palaikymo, ir meilės. Esu tokia mylima ir reikšminga. Taip, visuomet jaučiausi draugų mylima, bet niekas to nesakė. Kartais paprasčiausiai reikia, kad tai ištartų: „Tu man svarbi, tu man reikalinga. Aš tave myliu.“ Gal lietuviai nemoka berti tų žodžių – ne prancūzai mes, ne italai, kad emocijas reikštume, ir nebūtinai jos būna tikros, bet vis vien pradžiugina.“

Jūratė Rekevičiūtė / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Jūratė Rekevičiūtė / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

„Manyje atsirado daugiau džiaugsmo. Niekuomet jo nestokojau, bet dabar džiaugiuosi paprastais dalykais – kad galiu paliesti augalą, nes nuo chemoterapijų labai nutirpsta pirštai, net nesuimu daikto, kad galiu rankoje laikyti pieštuką: „O! kaip smagu, aš galiu!“ (Kvatoja.) Nepagalvotum apie tai – juk imi, ir tiek, to net nesureikšmindamas.

Kita vertus, gyvenime neturėjau pauzės. Kiek save atsimenu, vis būdavau kuo nors labai užsiėmusi, rankos nesiilsėdavo – nuolat dirbdavau. Turiu išmokti lėtinti tempą, sustoti ir pasidžiaugti akimirka, kuri yra dabar, išmokti ramiai pasėdėti nieko nedarydama, pailsėti. Dabar man – pauzės metas. Labai gerai. Viską priimu kaip dovaną.“ 

Naujausi straipsniai