Su V.Zelenskiu vaidinusi aktorė O.Žurakivska – apie prezidento charakterį ir gyvenimą rūsyje

Olesia Zhurakivska / Asmeninio archyvo nuotr.
Ugnė Martusevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Ukrainos aktorė Olesia Žurakivska gali didžiuotis ne tik 2021-aisiais gautu Princesės Olgos ordinu, sėkmingais vaidmenimis televizijos serialuose „Papik“, „Kriposna“, bet ir darbu su dabartiniu šalies prezidentu Volodymyru Zelenskiu, kai jis dar buvo aktorius. Olesia bendradarbiavo su jo įmone „Kvartal 95“.

„Karo metu itin pavojinga dirbti teatruose, kuriuose nėra slėptuvių, todėl esame priversti tai daryti už savo gimtojo teatro kairiajame Dnypro krante sienų. Tačiau tai nereiškia, kad išvis nustojome dirbti“, – išskirtiniame interviu Žmonės.lt pasakojo Klaipėdoje viešėjusi ukrainiečių aktorė Olesia Žurakivska.

Be to, Olesia sutiko pasidalinti ir savo mintimis apie aktorės karjerą karo akivaizdoje, įsimintiniausius vaidmenis bei pokalbį su pirmąja ponia Diana Nausėdiene, įvykusį per „Jūros šventę“.

Olesia, ar prasidėjus karui išvykote iš Ukrainos?

Per visą karą neišvažiavau iš Ukrainos. Buvau su šeima namuose netoli Kyjivo palei Žytomyro trasą, dabar vadinamą „mirties trasa“, nes ten „Rašistai“ šaudė į automobilius su civiliais gyventojais.

Pirmą mėnesį beveik nuolat sėdėjome rūsyje dėl dažnų apšaudymų. Iš viso mūsų buvo devyni žmonės, aštuonios trijų kartų moterys ir vienas vyras. Išlįsdavau tik filmuotis tiesioginiuose eteriuose televizijoje, palaikyti tautiečius. Kai Rusijos įsibrovėliai traukėsi iš Kyjivo, tik tuomet palikome savo prieglobstį.

Suprantu žmones, kurie nenorėjo išvykti, bet tai padarė, o dabar kenčia toli nuo namų ir labai nori grįžti, nes pati esu labai prisirišusi prie Kyjivo, savo gimtojo miesto, senovinio ir gražaus, vietos, kurioje gimiau ir gyvenu.

Man pasisekė, kad gimiau labai draugiškoje šeimoje, visada palaikome vienas kitą ir džiaugsme, ir sunkiais laikais.

Olesia Žurakivska / Asmeninio archyvo nuotr.

O kokia šiuo metu situacija su jūsų aktorės karjera?

Karo metu itin pavojinga dirbti teatruose, kuriuose nėra slėptuvių, todėl esame priversti dirbti už savo gimtojo teatro kairiajame Dnypro krante sienų. Tačiau tai nereiškia, kad išvis nustojome dirbti. Mūsų spektaklis „Blogi keliai“ (rež. Tamara Trunova) gastroliavo Europoje, lankėsi Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Kijeve, bendradarbiavome su „Auksiniai vartai“ teatru ir bendravome su publika internetu, įvairiose vietose skaitėme dramaturgo Oleksandro Seredino pjesę „Mes pasiruošę karui“, kurią jis parašė būdamas apšaudytame Charkive.

Su kokybišku projektu „Mano žmonos vyras“ išvykau į Lvivą ir Černivcius, nuo rugpjūčio vidurio tęsiu gastroles Ukrainoje, keliausiu į 15-ka miestų, filmuosiuosi socialiniuose vaizdo klipuose ir trumpametražiuose filmuose, kurie skirti remti Ukrainą.

Kino aikštelėje dirbote ir su Volodymyru Zelenskiu, kai jis dar buvo aktorius. Kokį jį atsimenate?

Su Volodymyru Zelenskiu keliai susikirto ne kartą, daug bendradarbiavau su jo vadovaujama įmone „Kvartal 95“. Tai visada buvo nuostabi patirtis, nes turėjau galimybę kurti profesionalų ir savo darbo mylėtojų kompanijoje. V.Zelenskis buvo vienas iš jų. Jo atsidavimas, susikaupimas ir darboholizmas mane labai žavėjo.

Kai visi filmavimo aikštelėje krito iš nuovargio, jis laikėsi, nes visada buvo įpratęs daug ir sunkiai dirbti. Mes šokome filme, jam buvo lengva prisiminti, o man buvo sunkiau, bet jis repetavo su manimi tiek, kiek reikėjo. Pasiekti savo tikslus, pamiršti apie nuovargį – čia viskas apie jį. Manau, kad šis gebėjimas ir dabar jam padeda adekvačiai atlaikyti sunkiausią stresą, kurį patiria kariaujančios šalies prezidento ir aukščiausiojo karo vado pareigų dėka.

Ar tada galvojote, kad vieną dieną jis bus išrinktas Ukrainos prezidentu?

Mintis, kad jis galėtų tapti prezidentu, manau, daugumą ukrainiečių aplankė pažiūrėjus serialą „Tautos tarnas“. Nes toks požiūris į problemas ir jų sprendimus mus visus labai sužavėjo. Gyvenime viskas yra šiek tiek kitaip, bet tai nereiškia, kad mums nepasiseks. Mums pavyks. Mes laimėsime, atstatysime Ukrainą ir kursime, mylėsime. Tikiu, kad Ukraina taps ES nare.

Koks vaidmuo jums buvo pats įsimintiniausias?

Sukūriau daugiau nei šimtą vaidmenų kine ir porą dešimčių teatre. Tačiau yra tokių, kurie visam laikui tampa dalimi tavęs, teatre taip yra.

Žozefina iš pjesės „Korsikietė“ (rež. Aleksejus Lisovecas) jau beveik dvidešimt metų rodoma esant pilnoms salėms, su šiuo spektakliu užaugo teatrą mylinčių žmonių karta.

Kine man svarbiausias buvo mamos vaidmuo to paties pavadinimo filme (rež. Tarasas Tkačenka). Filmas paremtas tikromis istorijomis apie motinas, kurių sūnūs kare su Rusija kovoja už Ukrainos laisvę ir egzistavimą. Man didelė garbė kalbėti apie motinas jų asmenyje, apie mūsų moterų drąsą ir begalinę meilę.

Olesia Žurakivska / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai įvyko filmo premjera, labai jaudinausi, buvo svarbu nesumeluoti nė milimetro. O kitą rytą po premjeros atsidarau savo instagramą, ten buvo daug laiškų. Pirmasis - nuo Jadvygos Lozinskajos, moters, kuri sūnaus ieško nuo 2014 m. Ji rašė „taip, buvo taip...“ ir daug šiltų padėkos ir palaikymo žodžių. Buvo ir daugiau mamų laiškų, bet anas man buvo pirmas ir svarbiausias.

Kurti filmą apie karą buvo rizikinga, daug kas kalbėjo šia tema, bet mums buvo svarbu pasakyti tai, ką norime. Ir nerizikavome veltui, per labai trumpą laiką filmą peržiūrėjo daugiau nei 10-imt milijonų ukrainiečių.

Kiek laiko lankėtės Lietuvoje?

Liepos pradžioje atvykau į Lietuvą skaityti Mariupolio žurnalistės Nadeždos Suchorukovos dienoraščius, per 28-ojo tarptautinio džiazo festivalio Klaipėdoje vykusios menininkės „Azovietės“ Olenos Liberty parodos atidarymą. Neapsakomai sužavėjo festivalio programa, kurios pusė programos sudarė Ukrainos muzikantų pasirodymai. Galima sakyti, kad džiazo dėka Ukraina tapo aljanso nare bent vienam vakarui – Ukrainos karinių pajėgų orkestro muzikantui buvo suteikta galimybė groti kartu su NATO orkestru.

O liepos pabaigoje turėjau garbės būti Klaipėdos miesto 770 metų jubiliejaus minėjimo svečiu, pabendrauti su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir pirmąja ponia Diana Nausėdiene, Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku ir jo žmona Inga. Be galo džiaugiausi, kad turėjau galimybę šių neįtikėtinų žmonių asmenyje tarti padėkos žodžius visai Lietuvai – drąsiai, išdidžiai, stipriai, patikimai, tikrajai Ukrainos sesei.

Viskas, ką mačiau „Jūros šventėje”, mane labai sužavėjo. Didžiulis renginių spektras – nuo vainikų padėjimo ceremonijos žuvusiems jūroje iki mugės ir vaikų linksmybių – buvo atliktas labai kokybiškai ir su meile.

Man labai įsiminė pokalbis su Diana Nausėdiene. Sakiau, žinau, kad moteris mane supras teisingai, tad kad nereikėtų ieškoti daug žodžių, pasakysiu, kad jus labai myliu. Tai tiksliausi žodžiai lietuviams, jie apibūdina mano jausmus ir ne tik mano, bet ir daugelio ukrainiečių.

Aš papasakojau, kokios baisios buvo pirmosios karo dienos ir kaip svarbu nebūti vienam. Pasakiau, kad mane nustebino Lietuvos žmonių drąsa ir ryžtas, o ponia Diana man atsakė, kad ukrainiečiai yra patys drąsiausi. Kalbėjomės apie dabar Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius, apie Ukrainos centrą Vilniuje.

Pirmoji ponia pasakė, kad labai norėtų, jog šis centras taptų vieta, kur ukrainiečiai jaustųsi kaip namie ir paprašė manęs, kaip viešo ir žinomo Ukrainoje žmogaus, palaikyti ir paremti šį centrą. Tikrai padarysiu viską, ką galiu.

Olesia Žurakivska (21 nuotr.)
+15
Skaitykite daugiau