Per 16 gyvenimo metų beveik 12 000 valandų, praleistų filmuojant. Kadrų bagažas išties įspūdingas – nuo garsiausių pasaulio atlikėjų filmavimo iki naikintuvų, kurie jo kamerai suko pavojingus viražus danguje. Los Andžele (JAV) kinematografijos meną baigęs operatorius, moterų universtiteto WoW Asmeninio prekės ženklo kurso dėstytojas Petras Skukauskas (34) realizuoja save Lietuvoje, nuoširdžiai žavisi Lietuvos operatorių profesionalumu, o režisierius, su kuriuo jis pats norėtų daugiau padirbėti, yra Emilis Vėlyvis.
Šiais laikais operatoriaus profesija atrodo išties labai patraukliai.
Žmonės kartais išties romantizuoja operatorių darbą dėl to, kad dirbame su garsiais žmonėmis, turime galimybių prisiliesti prie įdomios dokumentikos, filmų ar muzikinių klipų kūrimo. Po visu tuo romantikos mažiau, daugiau – rimto ir įtempto darbo. Ko mano darbe tikrai netrūksta, tai – pačių įvairiausių patirčių, nuotykių.
Kokias patirtis išskirtum?
Jų išties labai daug. Viena jų – prezidentės Dalios Grybauskaitės asmeniškai mūsų trijų filmavimo grupei pravestas turas po Prezidentūrą. Įspūdį paliko kamieninių ląstelių laboratorijų, karinių pratybų filmavimai. Esu filmavęs Danijos naikintuvus, kurie specialiai mano kamerai darė visokiausius viražus. Išskirtinis reportažas buvo Anykščiuose miške, temperatūrai nukritus iki – 20 laipsnių, kuomet filmavau interviu su metalistais – sunkiojo metalo muzikos fainais.
Kinijoje įsiminė akrobatinio skraidymo pasirodymo varžybos viename iš mažesnių šalies miestų. Dėl to, kad mieste buvo išskirtinai tik kinai, ne tik pats filmavau reginį, bet ir mane patį fotografavo bei filmavo vietiniai, nes tokių kaip aš, europiečių, jie nebuvo matę. Dar viena iš įdomesnių patirčių – viename Los Andželo klubų filmavau garsiausius Amerikos reperius, prie pat sukinėjosi atlikėja Rihanna, Snoop Dogg ir kiti.
Apie užsienio žvaigždes sklando visokių legendų ir ne visada jos sutampa. Kaip tau sekėsi bendrauti su tokio lygio žvaigždėmis?
Nors filmavimo metu Los Andželo klube supo neformali aplinka, iš tiesų ji buvo net labai formali – daug apsaugos, kontrolės. Aš buvau vienintelis, kuriam buvo galima filmuoti tame klube. Žmonės skirtingi ir skirtingai šneka apie bendravimą su garsiais žmonėmis. Vienam gal labai įdomu ir paprasta bendrauti, kitam tas pats žmogus – pasipūtusi ir įnoringa žvaigždė.
Man jaunam davė tokį patarimą: „Venk televizijos, iš tavęs reikalaus tvarkingo kadro, tai nebus įdomu“.
Manau, viskas priklauso nuo tavo santykio su žmogumi – jeigu mato, kad esi patikimas, tai su tavimi taip pat normaliai ir bendraus. Bet jeigu matys, kad esi pasamdytas ne dėl to, kad gerai atlieki darbą, o dėl pliuso savo karjeroje ar kitais būdais įsibrovęs į jų zoną, tai nereikia stebėtis, kad ir kiti elgsis su tavimi kiek kitaip.
Esi buvęs ir „Eurovizijos“ užkulisiuose. Kokį įspūdį paliko renginys?
Kuomet grupė „Inculto“ laimėjo atranką į „Eurovizijos“ konkursą, Jurgis Didžiulis į komandą mane pakvietė filmuoti dokumentikos apie jų pasiruošimą konkursui ir dalyvavimą pačiame finaliniame koncerte. Su grupe, pristatinėjančia dainą, apkeliavome Europą. „Eurovizijos“ koncertą pamatyti iš vidaus buvo įdomi patirtis. Buvau kaip grupės narys, tad galėjau visur patekti. Visokių įdomių dalykų tuomet sužinojau, pavyzdžiui, koncerto metu atjungiami visi liftai, kad niekas iš atlikėjų neužstrigų, tad visi vaikšto laiptais.
Į tiesioginę transliaciją išeinama 30 sekundžių vėliau tam, jeigu atlikėjas sugalvotų scenoje parodyti kokį gestą ar iškrėsti ką nors netinkamo. Tokiu atveju organizatoriai paleidžia įrašą iš generalinės repeticijos. Dokumentavau visą grupės kelionę, medžiaga atsidūrė mūsų šalies televizijose. Darbas buvo išties labai įdomus. Su Jurgiu Didžiuliu buvome ir Kuboje, ten turėjome kitą įdomų projektą.
Koks tai projektas?
Dvi savaites filmavome dokumentinį filmą apie Kubos menininkus, kartu su jais gyvenome, pamatėme realią Kubą, tikrą kasdienybę, ne turistinę jos pusę. Prieš išvykdami palikome vietiniams savo drabužius, jų gyvenimas išties skurdus, turi mažai geriamo vandens, jaučiamas maisto trūkumas.
Gaila, kad negalėjau filmuoti pagrindine savo kamera, kurią buvau atsivežęs, nenorėjau net išsitraukinėti, kad pamatytų policija, nes būtų atėmę, taigi, viską filmavau maža turistine kamera. Operatoriaus darbas šiuo atveju irgi turėjo žavesnio – tam, kad gerai nufilmuotume, turėjome slapstytis, vaidinti, apsimetinėti, kad esame turistai. Tai neretas reiškinys, dirbant su dokumentiniais filmais, ypatingai tokiose šalyse.
Ties kokiais projektais darbuojiesi dabar?
Pandemijos metu meniniai projektai vyksta labai lėtai, jų mažai, tad daugiausiai filmuoju reklamas. Iš naujesnių, neseniai pasibaigusių projektų, norėčiau paminėti pilnametražį filmą, komediją „Tobulas pasimatymas“, kur buvau pagrindinis operatorius. Tai buvo 25 pilnos darbo pamainos, po 12 valandų per dieną filmavimo. Darbas buvo įtemptas, bet man labai patiko. Labai laukiu, kada pradėsiu filmuoti kitą filmą.
Koks tai bus filmas?
Mano būsimas darbas, kuris net neabejoju, bus labai įdomus ir kurio tikrai labai laukiu, yra dokumentinis filmas apie merginas ledo ritulininkes ir vadinsis „Nutirpusio ledo lyga“, režisuojamas Emilijos Petkūnaitės.
Filmuoji ir muzikinius klipus. Kurie iš jų tavo nufilmuoti?
„Bande Rolės“ projektas su Rolandu Mickevičiumi, Monikos Linkytės klipas „Visada šalia“, Justino Jaručio „Anymore“, Donny Montell „Žiūrėk, ką padarei“, Manto Stonkaus „Rojaus obuoliai“, kur džiaugiuosi, kad pavyko atskleisti Manto energiją. Tai labai svarbu operatoriui. Kai sugrįžta užsakovai, labai tai vertinu, žinau, kad gerai padirbėjau.
Justino Jaručio „Anymore“:
Ką filmuojant jautiesi geriausiai?
Mano filmavimo stilius daugiau dokumentinis nei meninis. Kadangi stilius keičiasi, galbūt vėliau pereisiu prie meninės kinematografijos, to neatmetu. Bet dabar esu kadro iš dokumentinės pusės. Labiau pastebiu šviesą, kompoziciją tokią, kokia ji yra natūrali. Gerai tai, kad šią savo akį puikiai pritaikau komerciniuose filmavimuose.
Kiek svarbus operatoriaus ir režisieriaus tandemas filmavimo aikštelėje?
Režisierius turi savo viziją, žino, kas ir kaip turi atrodyti kadre, o operatorius turi tai įgyvendinti. Režisierius yra akys ir galva, o operatorius yra jo rankos. Pasitaiko netikėtų režisieriaus sprendimų, kuriuos reikia išspręsti, tuomet atsiveria operatoriaus profesionalumas.
Ar buvo tokių situacijų, kai teko susipykti su režisieriumi dėl pernelyg didelių reikalavimų?
Ilgametė filmavimo patirtis parodė, kad pyktis su režisieriais nereikia. Aš ir nesipykstu, nes sutariame, o jeigu reikia – prisitaikau prie kitų aplinkybių. Tikrai pasitaiko, kai režisieriui būna bloga nuotaika, kažkas netinka. Tuomet nelendu į akis, darau savo darbą, kurį esu pakviestas dirbti. Jeigu ieškosi konflikto, visada jį rasi. Nemanau, kad aikštelėje yra tam vieta. Čia visi ir tuo pačiu kiekvienas atskirai susirenka dirbti savo darbo.
Esi ramus žmogus?
Ne visai. Esu Avinas pagal zodiako ženklą, tad esu pakankamai spontaniškas žmogus ir galiu sureaguoti gan impulsyviai, bet tai nėra kažkas tokio, dėl ko galima susipykti ar nutrūktų darbas aikštelėje. Blogiausia, ką aš esu padaręs, tai ne vietoje ir ne laiku pasakęs komentarą ir pyktelėjęs ant personalo, kuris užsakė maistą su svogūnais, nors prašiau be jų. Bet tai yra žmogiški dalykai, iš kurių paskui kartu pasijuokiame.
Ar yra Lietuvoje režisierius, su kuriuo norėtum padirbėti?
Tai būtų pilnametražis filmas su Emiliu Vėlyviu.
Kurie operatoriai tave inspiruoja?
Tikrai esu fanas kai kurių Lietuvos operatorių. Vien pažiūrėjus reklamas, matosi mūsų šalies profesionalumas. Kas man imponuoja iš užsienio savo srities profesionalų, tai operatorius Barry Ackroydas ir jo filmai: „Jason Bourne“, „The Hurt Locker“, operatorius Oliveris Woodas ir jo „Child 44“, „Safe House“, operatorius Emmanuelis Lubezki „The Revenant“, „Children of Men“.
Video istorijų kūrimas telefonu. Tokią paskaitą dėstysi moterų universitete. Ką akcentuosi?
Mano paskaita nebus tradicinė, daugiau informatyvi pramoginė, vykstanti pakankamai greitu tempu, be filosofinių išvedžiojimų, su gera humoro doze, pavyzdžiais, kuriais remiantis bus daug aiškiau, apie ką kalbu ir ką noriu pasakyti. Aš labai mėgstu konkretumą ir jį ištransliuosiu. Nepatinka ilgos kalbos arba kalbos per aplink.
Dar viena klaida – per ilgi video filmukai. Ne veltui instagramo vieno klipo trukmė yra 15 sek.
Galbūt todėl, kad esu filmavęs daugybę interviu, žmonių, atsakinėjančių į žurnalistų klausimus. Matydavau, kaip žmonės kalba, pamiršę ko jų klausia, nueina į lankas, tada bando sugrįžti, taip neatsakydami į esmę. Tai toks nežadu būti. Mano paskaita bus veržli, vizuali, sudaryta iš aiškių detalių.
Kokias pagrindines klaidas pastebi video filmukuose, keliamuose į socialinius tinklus?
Filmuojant judinamas ekranas, to rezultatas – drebantis vaizdas. Nereikia kratyti telefono, daryti staigių judesių, vaikščioti. Paėmus kamerą į rankas reikia suprasti, kad kūnas pereina į kitą režimą. Būna, kad filmuojant kažkokius kritimus, nuotykines situacijas, pačioje įdomiausioje vietoje kamera nuslysta į apačią. Tai yra dėl to, kad filmuojant žiūrima ne į ekraną, o gyvai. Kai pradedama žiūrėti per šoną, neišlaikoma kameros kompozicija.
Video turi būti nufilmuotas iki galo. Jau geriau filmuoti ilgiau, juk paskui galima sutrumpinti. Dar viena klaida – per ilgi video filmukai. Ne veltui instagramo vieno klipo trukmė yra 15 sek. Žmogus net ir tas 15 sekundžių ne visada pažiūri, nebent tai yra labai įdomus turinys. Filmuojant reikia galvoti apie žiūrovą, kuris žiūrės, atlikimas turi būti toks, kad nefilmuotum sau. Kad kitas žmogus išlaikytų dėmesį žiūrėdamas tavo turinį, galėtų juo mėgautis.
O jeigu juo mėgaujiesi vienas, ir darai keturių valandų trukmės, tai tada einama ne į tą pusę. Vieniems tai sekasi, kitiems nelabai. Aš labai rekomenduočiau tiems, kuriems nelabai sekasi, grįžti prie nufilmuotų kadrų ir paieškoti priežasties, kodėl jie nesulaukė dėmesio, buvo neaktualūs, neįdomūs.
Ar filmuoji vestuves?
Nefilmuoju. Kai tik pradėjau filmuoti, bendravau su puikiu operatoriumi. Jis man jaunam davė tokį patarimą: „Venk televizijos, nes tave įstatys į rėmus monotoniškas darbas, iš tavęs reikalaus tvarkingo kadro, tai nebus įdomu“. Tai aš tą patį patarimą pritaikiau sau dėl vestuvių filmavimo. Ten viskas daugmaž vyksta taip pat, keičiasi tik lokacijos, žmonės, bet iš esmės tai yra tas pats žanras.
Aš labai bijau tapti nuobodus pats sau. Tai pakenktų ir mano meninei akiai. Sutinku, kad vestuvės labai greitai įtraukia, nes tai yra geri pinigai, stabilus vasarinis darbas, bet aš noriu filmuoti daugiau įvairių dalykų. Tai, kaip aš myliu savo darbą, vestuvių monotonija man netinka. Galiu nufilmuoti porą vestuvių per metus, man to pilnai užtenka.
Kokias didžiausias savo padarytas klaidas prisimeni kaip pamokas?
Klaidos būna dėl neteisingai pasirinktos technikos. Tuomet ne tik sunku dirbti, bet ir nukenčia kokybė. Esu „sudegęs“, kai nepasiėmiau kartu asistento ir teko išimti du kadrus iš reklamos, nes nespėjau vienas sugaudyti kadro ryškumo. Tai tų klaidų daugiau nebekartoju, nes puikiai jas atsimenu. Būna, kai apsiimu dirbti su projektu, kuris turi kiek per mažą biudžetą, o lūkesčiai labai dideli. Tuomet tavo vardas būna parašytas prie projekto, kuriuo tu nesididžiuoji ir geriau būtum jo atsisakęs iškart.
Ar gali save realizuoti Lietuvoje?
Šiandien taip. Lietuvoje yra daug talentingų kūrėjų. Didelio kino Lietuvoje nėra, tai dėl to, ko nėra, nėra ko gailėtis. Jeigu turėtume, pavyzdžiui, filmą, kuris būtų garsus visoje Europoje, tai būtų kitokių ambicijų. Dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje tikrai turime daug. Kuomet studijavau Amerikoje, mačiau dar daugiau galimybių, bet ten atmosfera kitokia. Nesakau, kad amerikiečiai yra blogesni žmonės, bet socialiniai santykiai Lietuvoje man patinka gerokai labiau nei ten. Kadangi esu pakankamai plataus spektro operatorius, filmuoju tiek filmus, tiek reklamas, tiek muzikinius klipus, tai aš save galiu realizuoti. Jeigu dirbčiau tik su kinu, arba tik dokumentika, tuomet būtų sunku ir atsakymas būtų – ne.
O kokios tavo profesinės ambicijos?
Noriu būti geidžiamas profesionalas. O kai yra toks profesinis įvertinimas, galiu dirbti prie geriausių projektų. O to aš labai noriu.
