Prieš mėnesį du gerai žinomi komikai Mantas Bartuševičius ir Mantas Katleris laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ metu kirto rankomis ir pasižadėjo publikai „Vespomis“ apvažiuoti aplink Lietuvą. Kaip tarė – taip padarė. Už mėnesio Mantas su automobiliu iškeliauja į „eurotripą“: aplankys Lenkiją, Ukrainą, Moldaviją, Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją. Nuo vaikystės keliaujantis komikas turi ne vieną patarimą vasarą keliaujantiems po Lietuvą ar užsienį.
Mantui Bartuševičiui (28) nuotykis su „Vespomis“ buvo ne pirma kelionė – prieš penkerius metus Lietuvą per 46 dienas jis apėjo pėsčiomis. Mantas teigia, kad keliaujant jam labiausiai įsiminė svetingi ir dosnūs lietuviai.
„Kai keliavau aplink Lietuvą, lietuvių svetingumas kartais net gąsdindavo – kai kurie nesiūlydavo, o tiesiog liepdavo valgyti ir likti apsistoti pas juos. Kai kartą apsilankiau viename kaimelyje, šeima, kuri pasikvietė pas save į svečius, prikrovė tiek daug maisto, kad jo net per visą kelionę nebūčiau suvalgęs“, – pirmosios kelionės prisiminimais dalijosi M. Bartuševičius.
Jau du kartus apkeliavai aplink Lietuvą. Iš kur kilo ši patriotiško keliautojo dvasia?
Vaikystėje sirgau bronchine astma, todėl kiekvieną mėnesį kartu su seneliu „Kautros“ autobusu važiuodavome į Palangą. Ten praleisdavau daugiau laiko nei namuose ir, matyt, ne tik astmą išsigydžiau, bet ir pasigavau „keliavimo gripą“.
Visų mūsų kelionių į Palangą metu senelis daug vaikščiodavo ir mane pasiimdavo kartu. Nors seneliui 90 metų, jis ir dabar per dieną nueina apie dešimt kilometrų. Sulaukęs jo metų norėčiau ir aš bent penkis nueiti.
Ar įkvėptas senelio iškeliavai į pirmąją kelionę pėsčiomis?
Senelis išugdė norą keliauti, todėl, manau, kad kažkiek tai buvo ir jo įtaka. Po trečio studijų kurso nusprendžiau, kad noriu vasarą praleisti kitaip ir pažinti save. Nežinojau dar, kaip tą darysiu, tad grįžęs į Vilkiją pasidalinau mintimis su mama. Ji ir pakišo tą mintį: „Tik nesugalvok keliauti pėsčiomis!“.
Mamos įkvėptas ir sugalvojau apeiti aplink Lietuvą (juokiasi). Kadangi dar nesijaučiau pakankamai pasiruošęs, nusprendžiau šią kelionę atidėti ir iškeliauti kitais metais. Visus metus apie tai galvojau ir jau artėjant vasarai pradėjau ruoštis.
Kaip vyko pasiruošimas kelionei?
Skaičiau daug keliautojų patarimų, kiekvieną dieną į darbą pirmyn-atgal nueidavau apie 14 kilometrų, tačiau nepagalvojau, kad kelionėje dar ir kuprinę nešiuosi. Yra paskaičiuota formulė, kiek kiekvienas kilogramas prideda papildomų, nenueitų kilometrų. Vienu metu nešiausi 25 kilogramus sveriančią kuprinę. Gal ir neskamba įspūdingai, bet kai su tokiu svoriu turi nueiti apie 30 kilometrų per dieną, tai tampa iššūkiu.
Sunkiausia buvo pasiruošti psichologiškai. Manau, tai net neįmanoma, nes sunku pasidaryti tokį simuliantą, kuris leistų 46 dienas prieš kelionę jausti vienatvę. Nors kelionės metu sutikdavau žmonių, ilgojoje perspektyvoje buvau vienas. Dar prieš kelionę žiūrėjau filmą „Into The Wild“, kuriame vaikinas iškeliauja vienas ir jam „pasimaišo protelis“. Aš galvojau, kad čia tik filmas, bet iš tikrųjų, tai yra tiesa, nes kai tiek laiko praleidi vienas, kažkas galvoje „susisuka“ ir tampi pažeidžiamas. Tad, neslėpsiu, kelionėje buvo ir ašarų.
Visgi, kaip po tokio pasiruošimo sekėsi keliauti?
Pirmą dieną visiškai švaisčiau kilometrus: keliavau apžiūrėti kiekvieną upelį, Nemenčinėje netgi į lenkiškas mišias užsukau (nors lenkų kalbos nemoku) ir komunijos priėjau. Jau pirmą dieną pritryniau pūsles, kadangi nuėjau 30 kilometrų. Tai geras ritmas, bet tik antrą savaitę. Antrą dieną jau norėjau apsisukti ir grįžti namo (tai toks buvo mano pasiruošimas), bet vėliau po truputį „įsivažiavau“.
Tačiau, kai priėjau Jurbarką ir susitikau su tėvais, prasidėjo psichologiniai sunkumai. Jie atvežė ne tik maistą, bet ir namų ilgesį. Vėliau tik dar blogėjo: ėjau nuo Druskininkų iki Marcinkonių ir priėjau kryžkelę. Telefonas išsikrovė, žemėlapis sušlapo, kadangi tuo metu siaubingai lijo ir žaibavo. Neįsivaizdavau kur eiti toliau. Tai buvo stipriausias psichologinis lūžis, kai pradėjau galvoti, ko aš čia išvis ėjau ir ką bandau įrodyti. Jei tai būtų nutikę primomis savaitėmis, kažin, ar būčiau baigęs kelionę, bet iki tikslo buvo likę nedaug, tad susikaupiau ir ėjau toliau.
Tiesa, kelionę norėjau baigti kartu su Vilniaus Universiteto studentų eisena, todėl kai kelionės pabaigoje liko 100 kilometrų, kuriuos galėjau nueiti per tris dienas, nuėjau per savaitę. Kai grįžęs savo Facebook paskyroje paskelbiau, kad per 46 dienas apėjau aplink Lietuvą, sulaukiau komentaro: „čia kaip tie lietuviai 1986 metais, per 45 dienas nuėjo...“. Pradžioje susinervinau, kodėl ankščiau to niekas nepasakė, bet vėliau supratau, kad tai dariau ne dėl rekordo, o dėl savęs.
Pakalbėkime apie jau antrąją tavo kelionę. Ar tą akimirką, kai laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ metu su kolega Mantu Katleriu kirtote rankomis, iš tikrųjų numatėte, kad „Vespomis“ apkeliausit Lietuvą kartu?
Kai kartu su Mantu nusipirkom „Vespas“, jau tada pradėjome kalbėti apie kelionę, tačiau kalbos likdavo kalbomis. Kai ruošėmės laidos filmavimui, Mantas priėjo ir pasakė: „Žiūrėk, jei „sukirsim“ rankom prieš žmones – turėsim važiuoti“. Taip ir padarėm. Tada ir supratau, kad šįkart tikrai išvažiuosim: pažadas duotas, „Vespas“ turim, teliko susiplanuoti laiką.
Kaip Mantas Katleris, kaip kolega ne scenoje, o kelionėje?
Aš galiu daug skiesti ir juokauti apie Mantą, bet iš tikrųjų su juo praleidome žiauriai gerą laiką. Manau, mums pasisekė, kad esame panašūs – abu neatsakingi ir nepunktualūs. Būdavo, kad iš vakaro susitariame septintą ryto keliauti toliau, o tik vienuoliktą išlipame iš lovos. Apie tai net ir nekalbėdavome, nes matyt jau žinodavome iš vakaro kaip bus.
Beje, prieš pat kelionę M. Katleris ilgai analizavo žemėlapį ir domėjosi maršrutu (tikėsit jūs tuo, ar ne). Jo dėka aplankėme daug nuostabių vietų, kurių dar nebuvau matęs. Žinoma, aplankėme ir tas vietas, į kurias buvau užsukęs jau pirmosios kelionės metu. Tos vietovės sukėlė didelę nostalgiją.
Iš esmės, kelionė tikrai vykusi. Visos aštuonios kelionės dienos buvo tarsi užsakytos tobulam orui. Žinau, kad kai nutinka kažkas blogo, dažnai gimsta linksmos istorijos, tačiau šįkart viskas praėjo puikiai, todėl sakyčiau, kad visa kelionė su Mantu Katleriu buvo vienas didelis nuotykis.
Kelionės metu savo socialiniuose tinkluose dalinaisi įrašais ir aplankytų vietų nuotraukomis. Visgi, kokias tris labiausiai įsimintinas ir išskirtines vietas rekomenduotum aplankyti?
Kelionės metu atradome autentišką Zervynos kaimelį, įsikūrusį Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, su senoviniais, išpuoselėtais namukais ir siauromis gatvelėmis. Civilizacijos čia nėra daug, bet tai dar labiau žavi. Taip pat aplankėme Ilzenbergo dvarą, kuris įsikūręs netoli Latvijos sienos. Manau, tai gražiausias dvaras Lietuvoje, o jo šefe gamina skaniausią maistą, kokį tik esu ragavęs (tegul tik nesupyksta mano mergina).
Išskirtinių vietų Lietuvoje labai daug, jos visos savotiškai gražios. Tačiau, prie viso to, dar norėčiau paminėti Labanoro girią. Tai tikrai įspūdinga giria, kurią aplankyti turėtų kiekvienas lietuvis.
Ar ateityje yra planų leistis į dar vieną kelionę? Galbūt šįkart jau už Lietuvos ribų?
Kaip ir minėjau, keliautojo dvasią paveldėjau iš senelio, todėl norėčiau kartu su juo apvažiuoti Lietuvą mašina. Nors senelis daug matęs, norėčiau parodyti tas nuostabias vietas, kurias pats aplankiau. Manau, jei ši kelionė pavyks, papulsiu į gana nišinę kategoriją: būsiu su daugiausia transporto priemonių aplink Lietuvą apkeliavęs žmogus (juokiasi).
Beje, už mėnesio su automobiliu iškeliaujame į pigiųjų šalių „eurotripą“: aplankysime Lenkiją, Ukrainą, Moldaviją, Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją.
Turi nemažai keliautojo patirties. Kokiais patarimais pasidalintum su besiruošiančiais keliauti?
Jei išsiruoši keliauti pėsčiomis – nesirinkti pagrindinių kelių. Reikia eiti miškingomis vietovėmis, kaimeliais, nes tai yra visiška periferija ir tikroji kelionių magija. Taip pat ruoštis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šią vasarą du vaikinai taip pat keliauja aplink Lietuvą ir aplanko tas vietas, kurias aplankiau aš (stebėdamas jų Instagram įrašus iš naujo išgyvenu tą kelionę). Jie nedaro klaidos, kurią dariau aš – keliauja ne po vieną.
O jei apsieitume be šių buitiškų patarimų, tai palinkėčiau draskyti likimui akis, įgyvendinti kilusias „crazy“ idėjas, improvizuoti ir nebūtinai visada laikytis plano.
