Prieš šį interviu savo sielos ir susirašinėjimų draugui Olivier tapytoja Jolita Česonytė (55) buvo pažadėjusi: būsiu linksma ir pozityvi, tačiau spontaniška. Vėliau ji prisipažins: „Ilgai svarsčiau, ar pasakyti apie save tai, ko neafišuoju, ką ilgus metus bandau slėpti, – kitiems tai neturėtų būti svarbu.“ Tai, ką ji pasakė, iš esmės keičia daugybę dalykų. Ir paaiškina, kodėl menininkei taip svarbu kurti kiekvieną dieną. Turėti galimybę kurti.
Jolita, jūsų parodas Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Kodėl?
Nemoku ir nenoriu savęs siūlyti, na, negaliu, ir viskas. Dažniausiai sakau „ne“. Nesu įsitikinusi, ar pavyks bent vieną darbą parduoti, o mokėti pinigų tiesiog už eksponavimą visai nenoriu. Nesu garsi menininkė, net nežinau, kiek iš tiesų yra geri mano darbai, todėl ramiai laukiu – jei kam nors bus įdomi mano kūryba, juk pasikvies.
Galima numanyti, kad kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose jums pateikė gerą pasiūlymą? Jūsų darbų paroda bus atidaryta Anykščių menų inkubatoriuje.
Prisipažinsiu, širdis suspurdėjo. Tai bus didžiulė paroda darbų, kuriuos sukūriau per pastaruosius trejus metus – nepaprastus, turtingiausius laisvės metus. Darbai nebus parduodami, nebent jų reprodukcijos, – tokia buvo mano sąlyga.
Argi ne keistas pageidavimas? Juk menininkai tik ir svajoja, kad jų darbus kas nors nupirktų? Ar su tais paveikslais jus sieja stiprus emocinis ryšys?
Tikrai negalvoju, kad jie kokie nors ypač geri, tiesiog šie paveikslai atsirado iš vienos didelės draugystės. Jau trejus metus, beveik kasdien, susirašinėju su vienu žmogumi iš Prancūzijos Alpių. Mūsų draugystė užsimezgė žvarbią lapkričio dieną, kai jis parašė žinutę, kad norėtų pirkti mano paveikslų. Sakinys, kuris suvėlė mano mintis, skambėjo taip: „Tavo žmonės yra panašūs į gyvūnus, o gyvūnai – į žmones.“ Jis pasakė tai, apie ką nuolat galvodavau ir negalėdavau įvardyti. Tokia taikli frazė! Kol darbai keliavo į Prancūziją, sužinojau, kad mano žinučių draugas nėra menininkas, tačiau supratau, kad jo domėjimasis menu yra begalinis.
Olivier įsikūręs kalnuose, turi nedidelę parduotuvėlę, kurioje parduoda knygas ir vietos ūkininkų produktus. Gyvena savo visatoje su katėmis ir medžiais, skaito knygas, renka baltųjų eglių spyglius, iš jų gamina eterinį aliejų ir muilą. Vėliau, kai darbai jau buvo apsigyvenę jo namuose, jis parašė: „Tavo tapyba man padėjo išgyventi žiemą.“ Šie jautrūs žodžiai manyje iki šiol...