22-ejų Madeline Stuart pirmą kartą mados pasaulį sudrebino 2015 metais. Su Dauno sindromu gimusi australė vaikystėje svajojo dirbti greito maisto restorane, tačiau likimas jai buvo paruošęs kitokią profesiją. Socialinėje erdvėje kartą pasidalijusi neeiline savo istorija, Madeline sulaukė didžiulio internautų dėmesio. Netrukus su ja dirbti jau troško populiarūs dizaineriai, modelių agentūros.
Dabar Madeline – viena garsiausių ir išskirtiniausių manekenių pasaulyje. Ji – mažumos balsas, kuris garsiai skambės ir ateityje.
Londono mados savaitės metu dizainerė Dovilė Šopytė pakvietė Madeline tapti jos kolekcijos modeliu. Susipažinusi su dizainerės darbais, Madeline mielai sutiko. Išskirtinį interviu ji davė ir portalui Žmonės.lt. Su manekene kalbėjomės apie karjerą, gyvenimą ir darbą su lietuvių kūrėja.
Madeline, kaip manote, jūsų pasisekimą lėmė vien asmeninė, iškirtinė istorija?
Mano sėkmė priklauso nuo asmeninės istorijos. Nebūčiau modelis ir šioje konkurencingoje industrijoje nedirbčiau, jei nesirgčiau Dauno sindromu. Kaip manekenė, esu per žema. Tačiau tai man įžengti į mados pasaulį prieš keletą metų nesutrukdė. Atėjau į jį skleisti svarbią žinutę. Ar žinote, kad Dauno sindromu sergantys žmonės dažnai turi viršsvorio problemų, o man pavyko atsikratyti nereikalingų kilogramų? Visuomet buvau užsispyrusi, norėjau papasakoti apie save visiems, įkvėpti panašaus likimo merginas, raginti jas nepasiduoti. Manau, ne tik aš, bet ir kiti šiuolaikiniai modeliai turi ką papasakoti. Pasižiūrėkite į Winnie Harlow, Alimą, Ashley Graham – jų likimas paženklintas kovos, išgyvenimų. Mūsų grožis – kur kas daugiau, nei blizgus paviršius. Esame mažumos balsas, aidintis ateityje.
Reikėjo įdėti daug pastangų, kol atsidūrėte ant žymiausių pasaulio podiumų?
Sunkiai dirbau. Stengiausi atrodyti sveikai ir gražiai. Visuomet norėjau ir dabar man labai svarbu, kad žmonės suvoktų – svajonės pildosi, bet reikia stengtis. Galima turėti ne tik sveiką kūną, bet ir širdį. Pasauliui reikia matyti žmonių su negalia grožį. Kai pirmą kartą socialiniame tinkle aš pasidalijau savo istorija, sulaukiau begalės komentarų, didžiulio palaikymo ir padrąsinimo. Žmonės mane palaikė. Dabar galvoju, jog televizijos įtaka žmonijai baigėsi, internetas mus perkėlė į kitą lygmenį ir dabar teisę kalbėti bei būti išgirstais turi visi.
Šeima nebandė atkalbėti, kai nusprendėte tapti modeliu?
Mano mama – geriausia draugė, palaikanti kiekviename žingsnyje. Visur keliaujame drauge, ji rūpinasi mano karjera, atlieka vadybininkės darbą. Tai darys iki tol, kol viena iš didžiųjų kompanijų pasiūlys sutartį.
Sunkiau pozuoti prieš fotoobjektyvą, ar žingsniuoti podiumu?
Gal pozuoti... Nors... iš tiesų, tai niekas man neatrodo lengviau ar sunkiau. Dievinu tą jausmą, užvaldantį žengiant podiumu, o prieš kamerą jaučiuosi tarsi žuvis vandenyje.
Kokie dizainerių kūriniai žavi labiausiai?
Kiekvienas dizaineris savaip įdomus. Prisimenu, kartą vilkėjau suknelę, pagamintą iš perdirbto plastiko. Džiaugiausi pasipuošusi ne tik gražiu apdaru, bet gal ir kokį vėžliuką išgelbėjusiu. Tas plastikas buvo surinktas iš vandenyno. Skatinau visuomenę atkreipti dėmesį į jo taršą. Manau, svarbiausia, kad šių dienų dizaineriai kalba apie tvarią madą, draugišką aplinkai.
Turite savo mylimiausią dizainerį?
Net kelis. Myliu Dovilę Šopytę, Ibrainą, Hendriką Vemeulaną. Visi jie tokie unikalūs, galvoja apie geresnę ateitį. Su lietuvių dizainere Dovile susipažinau asmeniškai, buvo garbė dėvėti jos kurtus drabužius. Jie tokie subtilūs, su jais jaučiausi be galo graži. Manau, kad mums visiems reikėtų mąstyti apie tvarumą visose gyvenimo srityse. Kitaip vargu ar išsaugosime savo gimtąją planetą.
