Daugiau nei prieš ketverius metus baikeris, atsargos karys Tomas Šiliauskas ėmė iš naujo mokytis judėti. Šis etapas jam prasidėjo nuo ligoninių, reabilitacijos įstaigų, neįgaliųjų vežimėlio, tačiau po kurio laiko pasipildė naujais ir be galo džiaugsmingais rūpesčiais, kai su savo gyvenimo meile Daiva Marcinkevičiūte susilaukė dvynukų Rapolo bei Motiejaus.
Avarija retromotociklų varžybose 2010 metų rudenį buvo lemtinga: užsikirtus greičio rankenai motociklas, visu greičiu skriejantis trasa, pasidarė nevaldomas. Specialiai nusukęs į pievą, kur mažiau žmonių, Tomas su priekaboje sėdinčiu draugu nulėkė nuo besivartančio motociklo ir tėškėsi į žemę. Filmuodama varžybas Daiva pati įamžino šį baisų epizodą. Jį Tomas iki šiol saugo mobiliajame telefone. „Norite pažiūrėti?“ – šypsosi, įjungdamas ekraną.
Jis apskritai daug šypsosi ir dažnai juokauja. Iš Daivos veido kuriam laikui irgi dingsta rūpesčiai, nes trumpam atitrūko nuo savo dvejų metų berniukų, kuriuos meiliai vadina plėšikais.
„Ne mano skonio“
Jųdviejų istorija prasidėjo nuo atsitiktinio susitikimo prie prekybos centro. Tada dar baikerių klubui „Vorai MC“ priklausęs Tomas motociklu privažiavo užkalbinti dailios šviesiaplaukės. Kadangi Daivai tokios transporto priemonės patiko, ji neprieštaravo paplepėti. Po šio pokalbio paskambinusi draugei pasakojo susipažinusi su vaikinu, kuris nuostabiai bendrauja, bet labai jau negražus... Gal ne tiek negražus, kiek ne jos skonio. O Tomas, dabar tai girdėdamas, juokiasi: „Bet žavesys savo padarė.“
Iki nelaimės buvo likę vos keli mėnesiai. Daiva su naujuoju pažįstamu susitiko vieną, kitą kartą, kalbėjosi, valgė ledus, gėrė kavą. Ji sako net nežinojusi – pora jie ar ne. Užtat Tomas tikina, kad jam viskas iškart buvo aišku.
Į motociklų lenktynes irgi važiavo abu kartu. Tomas – varžytis, Daiva – filmuoti. Pamena, kaip važiuodama paskui greitosios pagalbos automobilį po to nelemto įvykio giliai širdyje apgailestavo, kiek reikalų Tomui susitrukdys, kol gydysis sulaužytus, kaip ji tada manė, šonkaulius. Tačiau palatos duris užvėręs gydytojas pranešė: Tomas nebevaikščios.
Jis pats šitą faktą suvokė gerokai vėliau, nors kaip buvęs karo paramedikas teoriškai žinojo, kas nutinka stuburo traumą patyrusiems žmonėms. Beje, prieš keletą mėnesių buvo atlikęs praktiką toje pačioje Lazdynų ligoninėje, į kurią jį atvežė po avarijos. Pamena, su pažįstamomis slaugėmis dar juokavo, kad labai įdomu pasižiūrėti, kaip viskas čia atrodo iš kitos pusės.
Pradžioje išgirdau: 80 procentų tikimybė, kad vaikščioti negalėsiu. Vėliau sužinojau, kad tie 20 procentų tebuvo pokštas. Matyt, kad neprarasčiau noro gyventi.“
„Gulėdamas ten galvoje susidėliojau planą, – įvykius atkuria Tomas. – Pirmiausia – kuo greičiau iš reanimacijos grįžti į skyrių, nes į jį paprastai perkeliami sveikstantys pacientai. Tada – atsisėsti į vežimėlį, paskui – atsistoti su ramentais, o dar vėliau – pradėti vaikščioti. Laukiau iš gydytojų visokių ženklų. Pradžioje išgirdau, jog duoda 80 procentų, kad vaikščioti negalėsiu. Visiškai nusiraminau, nes likę 20 procentų man atrodė labai daug! Turiu kelis gerus draugus, kuriems medikai nieko neprognozavo, o jie atsistojo. Tik vėliau sužinojau, kad tie 20 procentų tebuvo pokštas. Matyt, kad neprarasčiau noro gyventi.“
Procedūros vietoj romantikos
Ar galėtumėte įsivaizduoti save merginos, net nežinančios, ar draugą, kuris niekada nebevaikščios, gali vadinti savo vaikinu, vietoje? Ir kaip ją turėtų protinti artimieji, kad nemėgintų susieti gyvenimo su neįgaliuoju? Juk netgi Tomas, galiausiai suvokęs tikrąją padėtį, su Daiva ėmė bendrauti itin santūriai: „Jauna, graži pana – kam jai gadintis gyvenimą? Tada atrodė, kad su manimi ji tik kankinsis. Maniau: pažaidėme porą ir užteks, eik savo keliais. Ir leidau suprasti: ačiū už viską, bet kuo toliau, tuo bus tik blogiau. Buitis, ligoninės, procedūros – jokios romantikos. Mes turėtume eiti ledų valgyti, o ji man kojas mankština.“
Daiva mąstė kitaip. Prisipažįsta apie savo situaciją pernelyg net nesvarsčiusi – tiesiog dariusi tai, kas jai atrodė esant reikalinga. Kiekvieną dieną važiuodavo į ligoninę, tvarkydavo Tomo pavestus reikalus, masažuodavo. Po truputį susipažino su jo seserimi, draugais. „Man reikėdavo jį vėl pamatyti, – dabar šypsosi Daiva. – Tačiau, nors stengdavausi, kiek galėdavau, iš jo nesulaukdavau jokio meilaus žodžio. Iki – iki, ir viskas. Prarydavau tarsi piliulę, suprasdama, kad jam skauda, jam daug blogiau. Bet sykį atėjo laikas pirmam pokalbiui apie mudu. Prisipažinau, kad esu moteris ir man reikia šio to daugiau. Nes į jį tuomet jau ėmiau žiūrėti ne tik kaip į draugą.“
Supratęs, kad Daivos ryžtas įveikė jo užsisklendimą, Tomas pamažu atlyžo. Be to, pats suprato, kad be jos nebegali – pasiilgsta. O pasibaigus ligoninės etapui paėmė Daivą už rankos ir pasakė: „Važiuojam.“ Tada prasidėjo jų bendras gyvenimas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daiva Urbonavičiūtė: „Man dabar labai gera“
Gyventi su neįgaliu žmogumi beprotiškai sunku. Dauguma jų daro vieną klaidą: susikoncentravę į savo nelaimę, pamiršta aplinkinius.
„Žinokite, gyventi su neįgaliu žmogumi beprotiškai sunku, – pripažįsta Tomas. – Dauguma jų daro vieną klaidą: susikoncentravę į savo nelaimę, pamiršta aplinkinius. Jei kas nors pasako apie galimybę padaryti operaciją, kuri neaišku, ar padės, jiems akys sublizga: noriu! O giminaičiai iš paskutiniųjų ima paskolas, siunčia gydytis, dirba, kad galėtų grąžinti skolas. Esu matęs papilkėjusių artimųjų, kurie taškosi pinigais vien tam, kad nuramintų į sunkią padėtį patekusį savą žmogų. Žinau, kaip sudėtinga gali būti šeimai su tavimi ir finansiškai, ir psichologiškai, nes ji automatiškai dėl tavęs aukoja dalį savo gyvenimo.
Aš irgi vienu metu buvau užsidegęs vykti į Kiniją darytis kamieninių ląstelių operacijos, bet mūsų daktarai pasakė, kad rezultatas būtų šakėm ant vandens rašytas. Ir gerai, kad neišvažiavau, nes visus mus būčiau įtraukęs į finansinę duobę. Įsivaizduoju, kaip būna pikta, jei pasinaudojus panašiu gydymu nepagerėja. Tada atsitinka visko: kažkas kažkuo nusivilia, degtinė mūsų šalyje pigi, o žmonės pradeda ieškoti atsakymų ten, kur jų nėra.“
Išgyvenimo „kursai“
Neįgaliuku save ir likimo draugus vadinantis Tomas (nes taip gražiau) nesėdi užsidaręs namuose. Kaip specialistas dirba karių rengimo centre, laisvalaikiu žaidžia krepšinį, vairuoja automobilį ir slapta planuoja kada nors vėl atsisėsti ant motociklo. Jis tikina, kad po avarijos pakilti iš lovos ir pradėti naują gyvenimą jam padėjo ne tik Daiva, bet ir draugai: pagelbėjo prie jo poreikių pritaikyti namus, kiekvieną dieną lankė ir neleido nugrimzti į slogias mintis. O šių tikrai buvo.
Mūsų aplinka labai nedraugiška. Daiva jau net bijo kur nors su manimi važiuoti, nes pamatęs neįgaliųjų vietoje sveikųjų automobilį niekada netyliu: „Žmogau, pasistatyk toliau – prasieisi.“
„Naujo gyvenimo pradžią išėjus iš reabilitacijos ligoninės galiu palyginti su kariuomenėje rengiamais išgyvenimo kursais, – sako Tomas. – Tik neįgaliesiems jie kur kas sunkesni. Tie išgyvenimo „kursai“ susiję su gatve, su kasdieniu funkcionavimu ir poreikiais, galų gale su aplinkinių žmonių požiūriu. Net aš patyriau šoką, nors nesu itin jautrus. Mūsų aplinka labai nedraugiška. Daiva jau net bijo kur nors su manimi važiuoti, nes pamatęs neįgaliųjų vietoje sveikųjų automobilį niekada netyliu: „Žmogau, pasistatyk toliau – prasieisi.“ Bet paprastai tokie moralai baigiasi konfliktinėmis situacijomis, dažnai esu kur nors pasiunčiamas – sėdėdamas prie vairo neatrodau neįgalus, ne toks, kaip visi kiti. Ir dažniausiai iš jaunų žmonių išgirstu: „Ar tau maža vietos aplink?“
Mes, neįgaliukai, turime išmokti gyventi iš naujo, daug nesusipratimų kyla dėl pačių paprasčiausių dalykų. Anksčiau gyvenau vienokį gyvenimą, dabar yra dalykų, kuriuos privalau padaryti, kurių negaliu praleisti: pradedant dienos rutina su privalomomis mankštomis, baigiant pareigomis šeimai. Tarsi būtų lūžusi ne nugara – tarsi lūžis būtų įvykęs mano viduje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jurga Adomo ir naujos pradžios stebuklai
Man kasdien tenka kitų prašyti: „būkit geras“ arba „jeigu jums nesunku“ – tai jau taip dažna, kaip „laba diena“. Nesinori prašyti, bet esu priverstas. O kur dar mūsų Sveikatos apsaugos sistemos spragos, kurios neleidžia elementariai, žmoniškais būdais apsirūpinti tuo, ko tau reikia.
Dabar, kai tapau šito pasaulio dalimi, neįgaliukus galiu prilyginti ufonautams Žemėje: mes tiesiog daug ko nebesuprantame. Kodėl sveikieji taip viską apsunkina ir komplikuoja, kai daugelį dalykų galima išspręsti gana paprastai – tik reikia nuoširdžiai norėti? Arba, tarkim, ufonautai, nusileidę Vilniuje, irgi stebėtųsi, kodėl čia tokie keisti dviračių takeliai, kuriais važiuojant vis reikia nulipti, nušokti, užsinešti...“
Tomas puikiai prisimena, kad jam šiek tiek atsigavus ėmė suktis pirmosios mintys apie tai, kaip reikės gyventi toliau, o jau kitą dieną į palatos duris pasibeldė tarnybos vadas su žinia, kad jis yra laukiamas kaip specialistas. Prisimena savo pirmuosius išvažiavimus į oficialias rikiuotes, kai sėdėdamas ratukuose ir žiūrėdamas į karius didžiavosi esąs tų žmonių dalis. Sako, būtų režisierius – padarytų, kad šioje filmo vietoje visi žliumbtų.
Per mažai iššūkių
Priverstinės atostogos dėl „techninių nesklandumų“ po kelerių metų peraugo į tėvystės, kai Tomui ir Daivai gimė dvynukai. Būsimoji mamytė, prieš pranešdama šią žinią išvykusiam į krepšinio stovyklą vyrui, paprašė jo persėsti ant lovos – kad iš vežimėlio neiškristų.
„Neįsivaizduojate, kokia man tai buvo šventė! Dar, pamenu, pagalvojau: jeigu jau lūžtu, tai ne bet kaip, o per stuburą, jeigu jau vaikas – tai ne vienas, o du. Nenoriu girtis, bet turbūt savo šeimoje esu vienintelis, kuris laukia iššūkių: man jų dar mažai.“
Tomas sutinka, kad Daivai dabar ypač sunku, nors jis prisideda, kiek gali. Ir laukia savo išėjimo „į sceną“, t. y. meto, kai visi trys vyrai galės važinėtis po lauką triratukais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ignas Jonynas: „Esu abejojantis žmogus“
Dabar jau nuosavame bute gyvenanti šeima sukasi, kaip išmano, ir džiaugiasi, kad gyvenimas po truputį šviesėja: dvynukai auga, nemažai padeda draugai, artimieji. Žinoma, daugiausia Daivos dėmesio „suvalgo“ mažieji, bet Tomas tikina nesijaučiantis apleistas: „Suprantu, kodėl taip yra. Jei nesuprasčiau, gal ir sakyčiau: pažiūrėk, aš čia irgi esu! Bet natūralu, kad tiems žmogeliukams šiuo metu labiau reikia mamos. Nors būna minučių, kurias pasiliekame tik sau, – jos tokios saldžios! Tarsi perėjus dykumą tau kas nors duotų atsigerti stiklinę vandens. Atsimenu, kai Daivos mama pirmą kartą išleido mus į kiną, buvo visiškai nesvarbu, ką rodo, – sėdėjome ir „kaifavome“.“
Įlįsti į kito kailį neįmanoma, kaip ir suvokti šios šeimos kasdienybės, kurioje, žinoma, būna dienų, kai nuovargis paima viršų ir niekam juokauti nebesinori. Tomas prisipažįsta, jog sunkiausiais momentais jį palaiko mintis, kad nėra prasmės tiek visko perėjus ir patyrus pradėti pyktis dėl kokių nors nesvarbių (ar net svarbių) smulkmenų. Kad nevertėjo visko nė pradėti, jeigu dabar dėl ko nors paslysi. Ir tenka rasti sprendimą, kad galėtų gyventi toliau. „Aš pasiruošęs draskytis iki paskutinio už savo plėšikus ir už ją“, – šypsosi Tomas.
Kadangi jie kalbasi apie viską, žinoma, neišvengia ir vestuvių, kurioms iki šiol nebuvo laiko, temos. Nors Daiva kukliai šypteli, kad Tomas kol kas jai nepasipiršo, šis paprieštarauja: „Viskas iš tikrųjų ne taip. Apie vestuves smarkiai galvojam, tik prieš tai reikia įsigyti motociklą, su kuriuo būtų ne gėda atvažiuoti iki Santuokų rūmų. Paprastai moterys turi įvairių kaprizų prieš vestuves, o mūsų atveju – aš. Minčių yra, bet mums dar reikia atsigauti. Juk norisi, kad ir Daiva sužydėtų.“