Po traumos užsimojau įrodyti, kad net gyvenimui apsivertus aukštyn kojomis, galiu siekti beprotiškiausių tikslų. Prieš tai aktyviai užsiėmiau parkūru, todėl ir toliau ryžausi tęsti sportinę veiklą. Perplaukiau pusę Kauno marių, su dviračiu įveikiau tūkstantį kilometrų per Lietuvą, mėginau įkvėpti smalsius skaitytojus savo Feisbuko įrašais.
Ilgainiui dėl tokio aktyvumo pasijutau kiek keistai. Norėjau parodyti, kad esu kaip visi, bet juk mano iššūkiai kaip tik nebuvo „normalūs“ ir visiems prieinami. Netroškau tapti herojumi, todėl pamažu sąmoningai atitrūkau nuo panašios veiklos. Ėmiau labiau įsiklausyti į tai, ko noriu pats. Mečiau profesionalaus sporto siekius ir atsitraukiau nuo Feisbuko, atradau save kitose srityse.
Galbūt tiesiog esu toks žmogus, kuris nemėgsta savęs griežtai apibrėžti, riboti. Studijuoju Lietuvos sporto universitete, tačiau neseniai išėjau akademinių atostogų. Šiuo metu daug laiko skiriu tapybai, domiuosi kitomis veiklomis: fotografuoju, savanoriauju, rašau. Kai kurie žmonės mato save per pasirinktą profesiją, o aš visų pirma jaučiuosi tiesiog smalsiu žmogumi, kuris gyvenime nori daug ką išmėginti.
Kai Lietuvoje kilo skandalas dėl parolimpinių sportininkų premijų sulyginimo, man kilo dvejopų minčių. Viena vertus, tikrai vertėjo sulyginti, pagerbiant neįgalius sportininkus, kuriems sąlygos sportuoti dažnai daug sunkesnės. Kita vertus, reikia pripažinti, kad sveikųjų sporte konkurencija yra didesnė.
Neįgaliems sportininkams paskiriamos skirtingos kvalifikacijos, siekiant sugrupuoti žmones pagal panašias negalias. Gal nekorektiška taip sakyti, bet pamąstykime apie tokį pavyzdį. Vyrukas dvidešimt metų beveik nesportavo, o gavęs „sėkmingą“ lūžį, gavo palankią kvalifikaciją. Tokiam sportininkui patekti į parolimpines tikrai daugiau šansų, nei prieš traumą patekti į olimpines.
Be abejo, kova dėl medalių parolimpinėse žaidynėse taip pat labai sudėtinga ir verta milžiniškos pagarbos. Vis tik, ar nereikėtų pradėti nuo bendrų sąlygų gerinimo, kad daugiau neįgalių asmenų apskritai galėtų sportuoti? Premijas gauna vienetai. Daug kas norėtų mėginti siekti sportininko karjeros, bet neturi tam jokių galimybių.
Turiu omeny paprastus dalykus. Reiktų įdiegti rampas ar liftus į sporto klubus, esančius antrame aukšte. Nupirkti keltuvus į baseinus, į kuriuos ne visi neįgalieji gali įlipti. Kita vertus, kam išskirti sportą, jei prieinamumo nėra niekur? Reiktų pradėti nuo dar elementaresnių dalykų, kad galėtume visų pirma be nerimo savarankiškai judėti mieste, kavinėse, parduotuvėse.
Man regis, šis skandalas kilo dėl tam tikrų asmenybių noro pasireklamuoti. Gražiai kalbėti apie neįgaliuosius – visada geras marketingas. Kartu tai tikrai nėra blogai! Tik visada svarbu, ar mėginama neįgaliuosius ir sveikuosius supriešinti, ar atvirkščiai, suvienyti? Man norėtųsi daugiau vienybės.
Esu optimistas. Manau, kad visuomenė keičiasi ir kad kuo toliau, tuo labiau daugės prieinamumo žmonėms su judėjimo negalia. Auga ir oficialūs standartai, ir sąmoningumas.
Kartais verslininkams ar vadovams reikia pamatyti neįgalius žmones, kad jie suprastų, jog tam tikri dalykai tikrai reikalingi. Tarkim, prieš kelis metus dalyvavau viename didžiausių muzikos festivalių. Sukūrėme sportinę trasą žmonėms su judėjimo negalia. Sukviečiau nemažai draugų, pažįstamų, išvakarėse atvykau į festivalį patikrinti, kaip pritaikytas visas renginys. Apvažiavęs teritoriją supratau, kad nėra neįgaliesiems skirto tualeto. Organizatoriai sureagavo šauniai – iškart užsakė ir atvėžė. Tiesa, į jį festivalio metu veržėsi visi iš eilės, bet tuomet šalia įsikūrę savanoriai sutiko pasaugoti įėjimą. Kebli situacija išspręsta puikiai.
Koncertų metu neįgaliesiems buvo skirta speciali pakyla prieš pat sceną, bet… Ant jos sulipo daugybė sveikų žmonių. Bijojau ten būti, kad manęs koks apsvaigęs vakarėlio dalyvis netyčia nenustumtų. Likau įprastoje vietoje, bet draugai kiek praskyrė kelią prieš mane, kad geriau matyčiau sceną.
Du metus dalyvavau šiame festivalyje ir šia patirtimi labai džiaugiuosi. Vis dėlto buvo sunku įkalbėti neįgalius asmenis prisijungti. Jie daug abejojo, nes netikėjo, kad viskas tikrai bus pritaikyta. Juk niekas nenori sukelti kitiems žmonėms nepatogumų.
Mažas neįgalių asmenų matomumas sukuria užburtą ratą. Verslininkai linkę sakyti, kad nemato neįgalių asmenų, todėl ir nepritaiko įvažiavimų. Tuo tarpu žmonės su judėjimo negalia mažai kur lankosi, nes negali privažiuoti.
Prieš pusantrų metų pradėjau maitintis veganiškai. Močiutė buvo prieš. Jos manymu, taip tik dar labiau apsunkinu savo gyvenimą. Kiti artimieji neprieštaravo, nes žino, kad jei ko nors imuosi, jau nieks neįtikins to atsisakyti.
Įdomu, kad veganu būti nėra nieko blogo, bet kai kuriuos žmones ši tema labai erzina. Pats nemėgstu pradėti kalbų apie savo mitybą, bet jei prie bendro stalo ko nors atsisakau, iškart kyla daugybė klausimų. Man tai juokinga – erzinasi, bet patys nori apie tai kalbėti, išsiklausinėti ir sukritikuoti.
Kita vertus, pastebėjau, kad veganams draugiškos vietos Lietuvoje retai pritaikytos asmenims su judėjimo negalia. Dauguma jų įsikuria rūsiuose ar mažuose kambariukuose. Gaila, nes atrodo, kad veganai kaip tik turėtų būti tolerantiškesni. Norisi, kad toleranciją suprastume plačiau. Turėtume galvoti ne apie pakantumą vienai ar kitai žmonių grupei, o apie toleranciją kaip bendrą principą, apimantį viską ir visus. Tuomet galėsim iš pagrindų kurti įvairią, visus savo narius įtraukiančią visuomenę.