Kiek kartų teko guosti drauges dėl smulkių jų vyrų nuodėmių: tai per daug išgėrė ir apsikvailino svečiuose, tai kažkokią svarbią datą pamiršo, tai ne tokią dovaną nupirko. Bet nė viena niekam nesiskundė dėl savo vyro figūros.
Na, gerai, kartais meškinų žmonos paburba, kad sunku jiems drabužių rasti, kad knarkia, kad jau antrą krėslą sėsdamas sulaužė ir kad ignoruoja jos padovanotą abonementą į sporto klubą (pyksta ne todėl, kad svorio nenumeta, o todėl, kad neklauso sutuoktinės). Taigi, išvada tokia: mūsų kraštuose vyrui būti stambiam – joks nusikaltimas. Ir netgi ne nuodėmė.
Su tais vyriškio apvalumais ilgainiui taip susigyvenama, kad net nepastebima, tik štai kartais dėl sveikatos trumpam sunerimstama.
Tas trūkumas (kai kurioms atrodo – privalumas) turi mažai įtakos šeimos gyvenimui: su tais vyriškio apvalumais ilgainiui taip susigyvenama, kad net nepastebima, tik štai kartais dėl sveikatos trumpam sunerimstama. Nors jei vyriškis dar pačiame jėgų žydėjime ir vis garsiai aplinkiniams pareiškia, kad jo žmona taip gamina, kad neįmanoma visko nesušluoti, tai pamąstoma apie tai, kad numes kada nors jis tą svorį – kai pats norės prisijungti prie šuoliuojančių parko takeliais suplukusių bičiulių.
Keista, bet moterų dėmesiu dažniau nesiskundžia tie, apvalieji: geraširdiška veido išraiška, humoro jausmas ir tas žavus nerangumas… Ką jau čia lyginsi su amžinai rimtais ilgų nuotolių bėgikais, susirūpinusiais savo sportine forma, ištverme ir išvaizda labiau nei šalia esančia dama.
Mokyklos laikais storuliukai buvo tiesiog nurašomi į „negražius”, be to niekas iš jų nieko ypatingo nesitikėjo. O paskui – opa – ne viena gražuolė staiga pamatė, kad artėjančio prie trisdešimtmečio vyruko X ir veidelis dvasingas, ir talentų kiek, ir šeimyniškas koks… Ir tas stambumas tinka. Žodžiu, nustebino. O nuo nuostabos jau netoli iki susižavėjimo ir meilės.
Be to, tas storutis, kuris visada save laikė negražiu ir nė iš tolo neprilygstančiu liekniems krepšininkams ir bėgikams, turėjo įdėti trigubai daugiau pastangų, energijos ir jėgų, kad kokia nors nieko sau mergina atkreiptų į jį dėmesį. Taigi, asistuoti jis išmoko. Ir kokiai trečiai merginai jau visiškai apsuko galvą. Nes tie gražuoliukai narcizai spoksojo į save sporto klubo veidrodžiuose, tikrai ne į ją.
Be to, norėdamas sugundyti vieną merginą, jis įdeda tiek pastangų, kiek gražuoliukas padalina dešimčiai, todėl, jei storuliui pavyksta užkariauti gražią paną, jis užmiega ant laurų, paskui jai pasiperša ir į kitas nebesižvalgo. O tai kiekvienai patiktų, ar ne?