Atrodo neįtikima, bet kartais nutinka taip, kad aukos palaiko savo skriaudėjus ir netgi ima juos ginti. Tokį elgesį pastebėti galima tiek šeimose, tiek darbovietėse. Kodėl nutinka taip, kad užuot smerkę, skriaudžiamieji neįžvelgia smurtautojo kaltės?
Kaip atpažinti?
- Pozityviai emociškai reaguojama į skriaudėją, auka jaučiasi jam artima.
- Skriaudžiamasis gali perimti nusikaltėlio požiūrį, vertybes, o grobiką ar kankintoją net idealizuoti.
- Nors auka ir išnaudojama, bet nesąmoningai tapatinasi su grobiku.
- Auka įsitikinusi, kad turi visiškai skriaudėjui paklusti.
Auka elgiasi taip, kaip nori užpuolikas, nes žino, kad gali sulaukti neigiamų pasekmių.
Reiškinys įvardintas neseniai
Sindromo pavadinimas yra susijęs su nusikaltimo vieta, Stokholmu. Ten 1973 m. rugpjūčio 23–28 dienomis vyko įkaitų drama. Tuo metu miesto centre buvo užpultas bankas, o įkaitais paimti keturi tarnautojai. Po kelių dienų paaiškėjo, kad pagrobtieji kur kas labiau bijojo policijos nei grobiko.
Išlaisvinti darbuotojai nejautė nusikaltėliui neapykantos, jie buvo dėkingi, kad viskas gerai baigėsi. Aukos reikalavo grobiko pasigailėti. Neįtikėčiausia tai, kad viena iš aukų užpuoliką netgi įsimylėjo.
Skriaudėjas palaikomas, nes nėra kitos išeities
- Auka elgiasi taip, kaip nori užpuolikas, nes žino, kad gali sulaukti neigiamų pasekmių: būti sužeistas, nužudytas. Būtent todėl net tokioje situacijoje gali atsirasti bendrumo jausmas.
- Atsidūrus uždaroje patalpoje, iš kurios ištrūkti neįmanoma, laukimas aukai kelia baimę. Informacijos suteikia tik agresorius. Net mažiausias bendravimas tampa svarbus, pavyzdžiui, pasiūlymas valgyti, leidimas eiti į tualetą ir pan. Visa tai auka suvokia kaip savo skriaudėjo „gerumą“.
- Kai užpuolikas kreipiasi į pagrobtą žmogų ir išdėsto savo motyvus, auka pasijunta geriau, jai tarsi tampa viskas aiškiau, netgi gali visiškai pritarti užpuoliko elgesiui. Žmogaus mąstymas gali visiškai keistis: tai, kas yra blogai, suvokiama kaip gerai, ir atvirkščiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kelintas vaikas šeimoje esate? Nuo to priklauso charakteris
Stokholmo sindromas šeimoje – nėra retas reiškinys
Stokholmo sindromas pastebimas ir pilnose, ir nepilnose šeimose. Aišku, lengviausia manipuliuoti vaikais. Kai vienas iš tėvų palieka šeimą sukurdamas naują, vaikai, bendraudami su palikusiu tėvu, gali pajusti kažką panašaus į Stokholmo sindromą. Net menkiausias dėmesys atrodo labai reikšmingas. Šeimai menkai padedantis ir retai matomas šeimos narys vaikui gali atrodyti daug geresnis už tuos, su kuriais gyvena. Taip atrodyti gali vien dėl to, kad kartais skiria dėmesio, padovanoja brangesnį žaislą ar vertingesnį daiktą. Taip aiškiai manipuliuojama vaiku: panašiai savo aukomis manipuliuoja ir grobikas.
Stokholmo sindromą galima įžvelgti ir tada, kai šeimoje vienas narių nori labiau demonstruoti savo valdžią ir nepaiso kito interesų. Auka tokiu atveju gali justi dėkingumą už tai, kad yra viskuo aprūpinta, tačiau emocinis ryšys beveik nesiskiria nuo to, koks būna tarp įkaito ir grobiko. Ilgą laiką tokie santykiai šeimoje atrodė normalūs. Juk tik visai neseniai pradėta bausti už smurtavimą šeimose...
Būdinga ir darbovietėse
Stokholmo sindromas pasitaiko ir darbovietėse, kur darbuotojai tirono viršininko elgesį toleruoja ir netgi jam pritaria, nes mano, kad viskas daroma tik dėl jų naudos.
Tokiuose kolektyvuose galima justi ne psichologinę įtampą, o palaikymą ir dėkingumą už suteiktą galimybę dirbti. Psichologinis smurtas toleruojamas ypač tada, kai jaučiamas nestabilumas darbo rinkoje. Todėl žmogus, susitaikydamas su aplinkybėmis, tarsi gina ir savo vertę, bando sau paaiškinti, kodėl paklūsta. Demokratinėje visuomenėje auka sunkiai sugeba pasipriešinti ekonominiam išnaudojimui, o priima tai kaip neišvengiamą, natūralų dalyką.