Mūsų protėviai nepaprastai vertino senąsias tradicijas ir jų laikėsi, nes žmonės jautėsi neatskiriama gamtos dalimi. O vasaros saulėgrįžos metas, naktis iš birželio 23 dienos į 24-ąją, buvo itin ypatingas, nes šiuo laiku daugelis mūsų veiksmų yra stebuklingi.
Joninių burtai
Birželio 23-ioji, kai stoja ilgiausia metų diena ir šviesiausia naktis, mūsų protėviams niekada nebuvo koks nors vardadienis. Gyvenusiems gamtos ritmu jiems buvo aišku, kad tokiu laiku viskas aplinkui įgauna daugiau jėgos nei paprastai. Ypač ugnis ir vanduo.
Per Rasų šventę nekantrieji gali sužinoti, kaip ateinančiais metais susiklostys jų meilės reikalai.
- Kitas Rasų pavadinimas Kupolė (Kupolinės) primena, kad vienas svarbiausių veiksmų, kurį reikia atlikti šia proga, – surinkti kupolę, puokštę, kuri komponuojama iš įvairiausių laukų ir pievų žolynų (beveik visi jie pripažįstami vaistiniais, ginančiais nuo visokio blogio, stiprinančiais kūną ir sielą). Kupolėje turi būti bent devynios šakelės, o skinančiajam, kol darbas nepabaigtas, privalu tylėti, burnos nepraverti. Augalus gerai pažįstantis žmogus, į kupolę žiūrėdamas, net jos šeimininko būdą ir artimiausią ateitį gali apibūdinti.
- Merginų suskintą kupolę reikia pririšti ilgos karties viršūnėje (kartais būtent tokia kartis, apipinta gėlių ir žolynų vainikais, laikoma kupole) ir pastačius greta rugių lauko saugoti nuo vaikinų, besistengiančių truks plyš magiškąją kupolę nušvilpti. Laiko jie turi ne taip ir daug – kol užges saulei leidžiantis uždegamas laužas.
- Rasų šventė – proga pagarbinti gyvybės klestėjimą palaikančius ugnį ir vandenį, proga paprašyti danguje, žemėje ir ore viešpataujančių energijų prisidėti prie visa, kas gyva, augimo, klestėjimo ir vaisingumo. Nuo seno žinoma, kad vasarvidžio naktį visų upių, šaltinių ir ežerų vanduo įgyja ypatingų savybių. Todėl, kas negali tą naktį pasinerti išganingame vandenyje, turėtų suktis iš padėties kitaip, pavyzdžiui, prisirinkti į buteliuką rasos: patogiausia tai daryti su raskilos lapais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šių laikų dvasinis mokytojas pataria, kaip pakeisti savo gyvenimą per 33 dienas
- Per Rasų šventę nekantrieji gali sužinoti, kaip ateinančiais metais susiklostys jų meilės reikalai. Kadangi paprotys reikalauja, kad merginos būtų pasipuošusios gėlių vainikais, labai patogu, pajutus, kad atėjo tinkama akimirka, čiupti jį nuo galvos ir atgalia ranka sviesti į nusižiūrėtą medį (jei ant kupolę laikančios karties nėra specialiai šiam dalykui skirtų šakų). Kiek bandymų prireiks vainikui ant šakos pakabinti, po tiek metų jo šeimininkė ištekės. Ateityje būti drauge galėjo tikėtis vaikinai ir merginos, kurių į vandenį išplukdyti vainikai susitikdavo. Tvirtas ryšys ir karšti jausmai pranašaujami ir tai porai, kuri susikibusi už rankų sėkmingai peršoka gęstantį laužą.
Vis dar ieškantiems paparčio žiedo
Pati žinomiausia ir keisčiausia Rasų tradicija – ieškoti paparčio žiedo. Juk žinome, kad paparčiai nežydi. Ir dauginasi jie sporomis, o ne sėklomis. Tad, kai kas nors leidžiasi ieškoti paparčio žiedo, neabejojame, kad taip įvardijamas koks nors miglotas reikaliukas: noras patirti nuotykį, viltis pagaliau išlošti loterijoje ir panašiai.
Vis dėlto prieš daug daug šimtmečių mūsų protėviai žinojo vieną ypatingą paslaptį – kad nežydintis papartis gali ir pražysti tada, kai į žemę ugnine gėle nusileidžia dievybė. Žmonės tikėjo, kad tokiu būdu jiems malonę parodo grėsmingasis žaibų valdytojas Perkūnas. Šiaip jau paniškai jo bijoję, trumpiausiąją metų naktį išdrįsdavo eiti jo ieškoti, nes dieviškas galias įkūnijantis paparčio žiedas nelengvai gyvenusiems žmonėms atrodė galimybė įgyti aukščiausios išminties, suprasti viską, ko ligi šiol nepajėgė: ką kalba augalai ir gyvūnai, ką šneka ugnis, vanduo ir vėjas, ko moko žemė ir dangus...
- Seniai paparčio žiedo neieškojusiems senas žemaičių padavimas primena, kaip tai daroma: reikia iš anksto nusižiūrėti papartyną. Jis turi būti kuo toliau nuo žmonių gyvenamų vietų, mat lemtingą valandą neturi girdėtis nei pašalinio žmogaus balsas, nei šuns lojimas ar gaidžio giedojimas.
- Didžiojo vasaros virsmo naktį atėjus į tokią vietą, dėl saugumo reikia šermukšnio lazda aplink save apsibrėžti ratą. Paskui to rato viduryje išskleisti baltą drobulę, ant jos padėti dubenėlį su šaltinio vandeniu, maldaknygę ir pastatyti uždegtą žvakę, o po gražiausiu paparčiu – patiesti šilko skarelę. Tada beliks nuoširdžiai melstis ir laukti. Nesunku nuspėti, kad laukimas nebus lengvas. Miškas naktį nėra pati tinkamiausia vieta žmogui, bet... Piktąsias jėgas tramdanti šermukšnio energija, magiška uždaro rato apsauga, pagaliau paties žmogaus dvasios jėga turėtų apginti jį nuo puolančių tamsos tarnų.
- Atlygis už pastangas, drąsą ir ištvermę, kaip jau žinome, būtų skaisčia liepsna švytintis, bet nedeginantis žiedas. Pasak lietuvių, paparčio. Nors didelėje pasaulio dalyje užgrūdintos dvasios išmintį simbolizuoja deimantas...
DAUGIAU APIE VASAROS ŠVENTES RASITE: Vasarą sutikite su naujuoju žurnalo „Horoskopas“ numeriu!
