Senatvėje ji parašė memuarus. Ir apibendrino savo patirtį: „Viskas, ką išgyvenau, įtikina mane, kad vienintelė mano laimė buvo tapyba.“ Galimas daiktas, kad menininkė nemelavo. Arba – nemokėjo būti laiminga.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Būkime objektyvūs: paryžietę Élisabeth Louise Vigée Le Brun (1755–1842), siejamą su rokoko ir neoklasicizmo stiliais, sunku pavadinti geriausia to laiko menininke. Tačiau amžininkai jai meldėsi. Élisabeth buvo madingiausia Europos tapytoja, jai pozavo karaliai, carai, jų meilužės, dėdės ir tetos; išvis atrodė, kad žmogus, neturintis jos kurto atvaizdo, negali pretenduoti į aristokratus. Ji nutapė 30 Marijos Antuanetės portretų ir kartu su ja dainuodavo operų arijas, kad karalienė per seansus nenuobodžiautų. Bet kuri to meto dama būtų pardavusi sielą už tokią garbę, o Élisabeth tai vertino tik kaip darbą. Beje, merginai buvo vos dvidešimt treji, kai ji tapo Marijos Antuanetės drauge: gal karalienei imponavo tai, kad jos buvo vienmetės.
Širdyje Élisabeth buvo tikra tapytoja: darbštumu, valia, fanatizmu stipriai lenkė kolegas vyrus. Tačiau dailininkės sutikti žmonės per anksti padarė ją ikona: tikino, kad ji – stebuklinga mergaitė, kad turi dievišką talentą. Na, ir užvertė užsakymais; jų buvo tiek, kad panelė, dar planavusi studijuoti, tam neberado laiko. Technikos ji spėjo išmokti (ačiū tėčiui, tapytojui Louisui Vigée, ir jo draugams), bet ne visada suvokė, kuo akiai mielas vaizdas skiriasi nuo gero paveikslo. Tai nesutrukdė jai tapti dešimties akademijų nare.
Élisabeth mėgo bendrauti su užsakovais, domėjosi, kokie jie, bet pažintys baigdavosi ne psichologiniais portretais, o pasiaurintais skruostais, ištiesintomis nosimis, nuskabytomis karpomis. Gal jai atrodė, kad tapyba, kaip ir jos klientai, turi būti tobuli, o jei trukdo koks nors spuogas, jį reikia pašalinti. Kita vertus, visa to meto tapyba buvo idealizuota ir užsakovai portretų norėjo ne tam, kad pamatytų tikrąjį savo veidą. Yra dar vienas momentas: Élisabeth kaip niekas kitas žinojo, kad grožis – jėga.
Vaikytėje, kol ji buvo bjaurusis ančiukas, net mama stengėsi nuo jos laikytis atokiai
Vaikytėje, kol ji buvo bjaurusis ančiukas, net mama stengėsi nuo jos laikytis atokiai. Bet kai ančiukas virto gulbe, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: paauglė ir jos paveikslai tapo tokie paklausūs, kad Élisabeth, mirus tėvui, išlaikė šeimą. Ir jau galėjo rinktis užsakovus, nes para turėjo tik 24 valandas ir mergina tiesiog nepajėgė priimti visų pageidaujančių. Grožis tapo jos bilietu į sėkmę. Daili, nekvaila ir dar tapanti penkiolikmetė buvo didesnė sensacija už barzdotą moterį. Draugystė su Élisabeth diduomenę traukė kaip linksma avantiūra: juk tarsi rizikuoji, pozuoji nežinia kam, tačiau seansams skirtą laiką praleisti su žavia panele – smagiau, nei kankintis su kokiu nors niurzgliu akademiku.
Net kai Élisabeth įrodė, kad yra ne prastesnė už akademikus, jos veidelis klientams rūpėjo labiau nei talentas. Tapytoja puikiai suprato savo padėtį, ir šioji jos netenkino: tykiais vakarais Élisabeth ne siuvinėdavo kryželiu, o regzdavo planus, kaip atstumti dūsautoją jo neįžeidus. Jos portretuose kone visos moterys žvelgia į mus (arba – į tapytoją), bet to nedaro nė vienas vyras: jis nukreipia akis į dangų arba žiūri kažkur šalin. „Nujaučiau, kad portretų prašė tie, kam patikau. Kad jie tikėjosi mano palankumo. Bet žinojau, kaip juos atšaldyti. Vos tik kas nors imdavo į mane spitrintis, liepdavau: „Nesiblaškykite! Tapau jūsų akis. O jos žiūri kita kryptimi.“
Toji panelė nebuvo profanė. Jau paauglystėje ji viską darė „kaip didelė“, net turėjo savo studiją. O kai buvo apkaltinta, kad dirba nelegaliai, Élisabeth kreipėsi pagalbos į Šv. Luko akademiją (šios profesorius ją mokė tapybos) ir tapo akademijos nare. Vėliau jos praktika niekam nebekliuvo, juolab kad 1776 m. Élisabeth ištekėjo už komersanto, kolekcininko ir labai įtakingo vyro Jeano-Baptiste’o-Pierre’o Le Bruno. O šis buvo suinteresuotas, kad žmona tapytų kuo daugiau ir – be trukdžių.
Bičiuliai bandė įspėti Élisabeth, kad Le Brunas – bėda, nuo kurios reikia bėgti
Bičiuliai bandė įspėti Élisabeth, kad Le Brunas – bėda, nuo kurios reikia bėgti. „Visą kelią į bažnyčią abejojau, sakyti „taip“ ar „ne“. Deja, pasakiau „taip“ ir tiesiog vienus nemalonumus iškeičiau į kitus.“ Élisabeth nenorėjo tekėti už daug vyresnio Le Bruno, nieko jam nejautė, bet tai buvo vienintelė galimybė atsiriboti nuo motinos ir naujo jos vyro – nekenčiamo patėvio. Nors čia buvo kaip tik tas atvejis, kai užlipama ant to paties grėblio. Patėvis atimdavo iš podukros uždarbį – esą to reikėjo šeimai. Tą patį darė Le Brunas, iš pradžių žadėjęs savo moteriai aukso kalnus. Regis, jis buvo vienintelis vyras, atsispyręs Élisabeth kerams ir vedęs tik tam, kad švaistytų jos honorarus.
Sakoma, kad Le Brunas supažindino Élisabeth su daugybe VIP’ų, bet pati tapytoja jau turėjo tituluotų globėjų, draugavo su aristokratais, menininkais, politikais. Tad bene vienintelis šios santuokos pliusas buvo 1780 m. gimusi dukrelė Julie: ją Élisabeth dievino ir lepino. Nors ne taip jau dažnai rasdavo jai laiko. Anksčiau mergina tapė tausodama save ir bent savaitgaliais pavaikštinėdavo parke. Dabar buvo įvaryta į kampą: reikėjo mokėti vyro skolas. Visi turtuolio Le Bruno pinigai buvo investuoti į vertingus olandų ir flamandų paveikslus, su kuriais jis nenorėjo atsisveikinti. O grynųjų jis niekada neturėjo, nes buvo beviltiškas lošėjas. Net jei kokį vakarą vyras nutardavo, kad daugiau nebeloš, taip susinervindavo, kad stresas aprimdavo tik pasinaudojus nepigiomis kurtizanių paslaugomis. Buvo momentų, kai Élisabeth honorarai atrodė kosminiai, negana to, ji dar imdavo mokinių, tačiau vis tiek tekdavo pasirašinėti skolų vekselius. Élisabeth net neturėjo pinigų naujoms suknelėms. Kartais vyras jos reikmėms palikdavo vos šešetą frankų, o prašvilpdavo milijonus...
1779 m. garsas apie stebuklingą tapytoją pasiekė Mariją Antuanetę. Taip Élisabeth atsidūrė Versalyje. Regis, karalienei patiko ne tik jos tapyti portretai, bet ir darbų autorė. Taip stipriai, kad Jos Didenybė pati rankiojo šios išbarstytus teptukus ir dažų tūbeles. Be to, pasirūpino, kad favoritė būtų įvertinta, taptų Karališkosios meno akademijos akademike.
Tuo metu tapytoja gyveno prašmatniuose apartamentuose Clery gatvėje. Visą jų plotą užėmė vyras ir jo paveikslai – Élisabeth atiteko kuklus miegamasis, kuris, esant reikalui, tapdavo svetaine. Būtent šioje nedidukėje patalpoje vykdavo Paryžiuje garsūs vakarėliai, į kuriuos visi taip braudavosi, kad net Prancūzijos maršalui tekdavo sėdėti ant grindų, nes nelikdavo geresnių vietų. Čia garsiausi meto muzikai pristatydavo naujus kūrinius, rašytojai skaitydavo dar nespausdintus romanus, o aktoriai stengdavosi, kad svečiams būtų smagu.
Aišku, tokia moteris turėjo pavyduolių, ją buvo bandoma porinti kone su kiekvienu užsakovu. Labiausiai kliuvo finansų ministrui Charlesui de Calonne’ui: esą už savo portretą jis sumokėjo tiek, kad ištuštino valstybės iždą, o Le Brunai pasistatė naują namą. Taip pat sėkmingai galima buvo kaltinti kitus jos garbintojus: princą de Conde, Orleano kunigaikštį, tuziną grafų ir hercogų. Taip pat – damų. Būtent gyvenant Liudviko XV meilužės madam du Barry rezidencijoje Élisabeth pasiekdavo vis labiau gąsdinančios žinios iš Paryžiaus, ir ten brendo įsitikinimas, kad reikia bėgti. Ir ji bėgo, tad išvengė giljotinos, tekusios jos globėjai Marijai Antuanetei.
Tokia moteris turėjo pavyduolių, ją buvo bandoma porinti kone su kiekvienu užsakovu
Po 1789 m. revoliucijos ji su dukra ilgai keliavo. Nesijautė kaip vargšė pabėgėlė, nes Italijoje buvo sutikta kone su fanfaromis ir ilgai tapė čionykščių karališkųjų šeimų narius. Ta pati situacija buvo Austrijoje, vėliau – Rusijoje, kur ji buvo pristatyta imperatorei Jekaterinai II ir pasidarė laukiama geriausiuose Sankt Peterburgo namuose. Net sunku suprasti, kaip ji, nesibaigiančių puotų dalyvė, sugebėjo nutapyti dešimtis portretų (tarp jų ir mūsų didikų – Stanislovo Augusto Poniatovskio, Radvilų, Čartoriskių). Élisabeth dangų aptemdė tik duktė, sugalvojusi tekėti už visai jai netinkamo senio ir ėmusi vengti mamos, nes ši tam prieštaravo.
Kai Élisabeth grįžo į Prancūziją, vyras ją sutiko kaip Galiją užkariavusį Cezarį: namų laiptinė buvo apkaišyta gėlėmis, virš lovos švietė karūna su aukso žvaigždėmis. Niekas nepasikeitė: už dekoraciją buvo sumokėta tapytojos uždirbtais pinigais. Paryžius irgi atrodė toks, kaip anksčiau, – visi džiugiai sveikino įpusėjusią penktą dešimtį, bet vis dar labai gražią Élisabeth…
Vėliau madam Le Brun dirbo Londone ir net sukėlė anglų tapytojų pavydą, kai jai pozuoti panoro Velso princas. Porą metų praleido Šveicarijoje. O paskui nutarė mažinti tempus ir nusipirko namą Luvesjene – jame, kaip ir jos Paryžiaus apartamentuose, rinkdavosi elitas. Kaip profesionalė ji buvo vertinama iki pat gilios senatvės; daug prasčiau klostėsi asmeninis gyvenimas. Élisabeth netikėtai sunkiai išgyveno vyro mirtį. Ilgai neatsigavo mirus dukrai Julie, nors šioji daug metų ignoravo ir skaudino motiną. Paskui Élisabeth laidojo brolį, paskutinį jai artimą žmogų... Pati baigė dienas oriai ir ramiai, globojama dviejų dukterėčių.