Filmo „Stebuklas“ scenaristė Eglė Vertelytė: „Norėjau kalbėti apie adaptaciją, keitimąsi, identiteto paieškas“

Režisierė Eglė Vertelytė / Naglio Bieranco nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-11-04 09:28
Metų geriausias aktorės vaidmuo, geriausias scenarijus, geriausia režisūra ir galiausiai – metų geriausias vaidybinis filmas – visa tai apie kino filmą „Stebuklas“. „Mane tai iš tikrųjų kiek išgąsdino...“ – prisipažįsta net keturis Sidabrinės gervės apdovanojimus pelniusios juostos scenaristė ir režisierė Eglė Vertelytė (35).

Kai debiutas kine toks, antro filmo tiesiog negali sukurti prastesnio. Ar įpareigojimas nenuleisti kartelės nebaugina?

Turiu pradėti naujus darbus ir nebegalvoti apie buvusius įvertinimus. Didžiojoje Britanijoje yra statistika, kad apie 98 procentus režisierių debiutantų niekada nebesukuria antro filmo. Ypač jei pirmasis nepasiseka. Bet jei pavyko, yra didesnis šansas sukurti ir antrą. Bandau negalvoti apie jokius įpareigojimus ar apie tai, kaip peržengti per save ir kam nors ką nors įrodyti. Stengiuosi išsaugoti blaivų protą ir ne ką nors įrodinėti, o kalbėti apie tai, kas man iš tiesų atrodo svarbu. Dar – išlaikyti drąsą, nes gyvenant Lietuvoje tam tikrais momentais jos pradeda stigti: jei norėsi panagrinėti kokią aštresnę temą, žiūrėk, tuoj paliesi kieno nors interesus, tas kas nors pasirodys esąs tavo pusbrolio ar tėčio draugas... Per daug artimų ryšių Lietuvoje.

Dabar didžiausia problema man – kaip pasirinkti ir viską suderinti, kaip atsirinkti ir neišsibarstyti. Toks jausmas, kad nuo tada, kai filmas pasirodė, aš tik barstau save: visiems iš manęs ko nors reikia, daug dalykų mane plėšo, todėl vis negaliu surasti savo stuburo, nesugebu susikoncentruoti. Jau labai norėčiau atsidėti naujam scenarijui, bet tam reikia bent vienos laisvos savaitės. Gal kitiems greičiau sekasi rašyti, o man vien susikoncentruoti reikia dienos. Vienos dienos be jokių trukdžių. Bet gyvenimas dabar toks chaotiškas, kad vis nerandu tos dienos.

Kaip gimė jūsų „Stebuklas“?

Turbūt jau po pirmos premjeros paleidi filmą gyventi sau. Pernai rugsėjį, kai įvyko premjera, suvokiau, kad nieko nebegaliu pakeisti, nieko nebegaliu perdaryti. Tačiau „Stebuklo“ kelionė buvo labai ilga: šiam filmui – nuo idėjos pradžios iki Sidabrinės gervės apdovanojimų – suėjo jau dešimt metų. Prieš dešimtmetį man buvo 25-eri, buvau baigusi studijas Danijoje, dirbau pas dokumentikos kūrėją Arūną Matelį ir pati buvau šiek tiek ragavusi dokumentikos. Bet viduje kirbėjo noras rašyti vaidybinio filmo scenarijų. Todėl grįžusi iš darbo naktimis sėsdavau rašyti. Tuo metu mane atrinko į Graikijoje rengiamas scenarijų rašymo dirbtuves. Man tada atrodė: na, atrinko, tai ir gerai. Bet paskui sužinojau, kad tai – itin prestižinė vieta, buvau jauniausia dalyvė tarp rimtų šios srities profesionalų.

Aišku, „Stebuklo“ scenarijus nuo tada labai pasikeitė. Nes ir mano gyvenime daug visko įvyko: per šiuos dešimt metų aš ir scenarijaus rašymo magistro studijas baigiau, ir Mongolijoje pagyvenau, ir šeimą sukūriau, ir Londone savo vietos paieškojau, ir vėl į Lietuvą grįžau, ir du vaikus pagimdžiau, ir kino produkcijos kompaniją drauge su bičiuliu Luku Trimoniu įkūrėme... Daug kas nusistebi išgirdęs, kad tiek metų kūriau filmą. Bet sakau, kad aš jo nekūriau – aš gyvenau jį.

O kaip pasikeitė scenarijus?

Idėja ir mintis išliko: visada buvo amerikietis, kuris atvažiuoja į lietuvišką kaimą, apverčia jo ir penkių ten sutiktų moterų gyvenimus, paskui išvažiuoja. Tačiau iš pradžių scenarijus buvo parašytas iš to amerikiečio perspektyvos. O ką aš galiu pasakyti apie tokį žmogų? Nieko. Gal tada geriau žiūrėti iš kitos pusės – iš tų moterų pozicijos? Ir kalbėti apie tai, kas man rūpi? Manau, tai buvo teisingas pasirinkimas, nes pirmu atveju būtų buvusi tiesiog juokinga istorija, kuri nebūtų turėjusi dabartinės autentikos ir tikrumo.

Daug kas stebėjosi: esate jauna, ne kaime augusi ir gyvenusi. Iš kur žinojote postsovietinio lietuviško kaimo aktualijas?

Man atrodo, visada svarbiausia – kokius klausimus kūrėjas kelia, o ne kokiame pasaulyje juos įgyvendina. Norėjau kalbėti apie adaptaciją, keitimąsi, identiteto paieškas. Mane iki šiol intriguoja mintis, kaip žmogus sugeba persiversti ar pasikeitus laikmečiui prisitaikyti? Kaip buvęs idėjinis komunistas, atėjus nepriklausomybei, tampa uoliu kataliku? Ar žmogus iš tiesų pradeda tikėti, kad ankstesnis jo gyvenimas ir idealai buvo netikri, ar pats bando save tuo įtikinti? Skaičiau daug antropologų darbų: kaip žmonės, kurie buvo galingi tais laikais, savo galią perkelia į naujuosius laikus. Nei ekonominio, nei žmogiškojo kapitalo negali staiga prarasti – turi rasti naują būdą jam perkelti.

Turėjo būti labai sunku ir filmo scenarijų rašyti, ir pačiai jį režisuoti.

Nenorėjau scenarijaus atiduoti kitam režisieriui, nes jaučiau, kad turiu labai aiškią filmo viziją. Kitas žmogus daug ką būtų matęs kitaip. Scenarijus turi tokį keistą toną – tai yra mano tonas, mano balsas. Tuo pačiu balsu, kokiu rašiau, aš jį ir režisavau. Labai norėčiau, kad kitas mano vaidybinis filmas būtų greičiau nei po dešimties metų – būtent dėl režisieriaus amato, nes turi nuolat juo užsiimti, kad užsiaugintum pasitikėjimą savimi. Tačiau mano kasdienis darbas ir duona yra scenarijų rašymas. Ketvirtą sezoną darbuojuosi prie vaikų laidelės „Kakė Makė“ scenarijų, kaip dramaturgė konsultuoju tris filmus, rašau scenarijus kito režisieriaus filmui ir porai animacinių filmukų. Pastaruoju metu apima jausmas, kad visą laiką ką nors rašau (juokiasi). Rimti darbai reikalauja visiškos tylos, atsiskyrimo ir vienatvės, todėl „Stebuklas“ parašytas Mokslų akademijos bibliotekoje – ten buvo tyliausia darbo vieta. O „Kakę Makę“ tekdavo rašyti beveik visur. Pamenu, Toronte vyksta „Stebuklo“ premjera – mano gyvenimo įvykis, mano stebuklas, o aš, radusi laisvą minutę, rašau scenarijų „Kakei Makei“, nes kiekvieną savaitę rodoma laida nuolat reikalauja naujo produkto.

Scenaristės darbas buvo jūsų svajonė ir tikslas?

Ne, nuo mokyklos laikų norėjau kurti kiną, nors visgi baigiau istorijos bakalauro studijas. Tiesa, studijuoti viduramžių istoriją buvo visai įdomu: tyrinėdavau, kaip tais laikais žmonės suprato meilę, mirtį, santykius. Randi kokį seną testamentą ir prieš akis atsiveria visa šeimos drama: kaip vyras nepaliko jokio turto žmonai, nes ji buvo neištikima, kaip užrašė viską bažnyčiai... Įdomu, bet jutau, kad turiu sekti paskui savo svajonę. Todėl išvažiavau studijuoti į Europos kino koledžą Danijoje. Šių mokslų esmė buvo ta, kad susirenka apie šimtą žmonių iš visos Europos ir aštuonis mėnesius septynias dienas per savaitę 24 valandas per parą kuria filmus. Ten gavau visus kino kūrimo pagrindus – nuo garso iki vaizdo, nuo scenarijaus rašymo iki režisūros. Iš Danijos grįžau pilna idėjų ir minčių kurti kino filmus. Tačiau namuose pasitiko visiškas šaltis... Nes atvažiuoji iš niekur, nesi baigęs Muzikos akademijos, nesimokei pas kino dėstytojus, nesisukai toje aplinkoje... Danijoje mums diegė pozityvumą: daryk, tu tikrai gali. O grįžusi čia nuolat girdėjau: ne, nedaryk, neišeis, negausi... Metus daužiau galvą į sieną, net buvau apsisprendusi išvažiuoti ir niekada nebegrįžti. Mano vyras, tuo metu dar draugas, ruošėsi važiuoti dirbti į Mongoliją. Jis – antropologas. Išvykau kartu.

Kaip jus sutiko Mongolija?

Man ten labai patiko, gerai jaučiausi, nes viskas galvoje tiesiog persijungė. Suvokiau, kad tai, kaip mąstai, apriboji tik tu pats ir tavo kultūra, o kitame pasaulio krašte yra visiškai kitos laiko, vietos, mąstymo kategorijos ir gyvenimas ten yra kitoks. Mongolijoje sukūriau pirmą filmą – dokumentinį. Apie mongolą berniuką, kuris nori būti budistų vienuoliu. Mane tuo metu labai žavėjo budizmas, dvasingumas, buvau savanorė budistų organizacijoje, mokiau anglų kalbos berniukus vienuolyne. Bet pamažu man, kaip ir tam vaikui iš mano filmo, atsitiko demistifikacija – pamačiau, kad daug dalykų ten perkama ir parduodama lygiai taip pat, kaip mūsų pasaulyje. Filmas išėjo apie tai, kaip mūsų svajonės atsimuša į įvairiausių institucijų sukurtas sienas.

Mongolijoje pragyvenome kiek daugiau nei metus. Gal būtume likę ir ilgiau, bet aš įstojau į Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą Didžiojoje Britanijoje – vieną geriausių Europoje – studijuoti scenarijaus rašymo. Draugas tuo metu kaip tik Airijoje baigė rašyti disertaciją, todėl grįžome į Europą. Anglijoje studijavau beveik trejus metus, per tą laiką dar ir dukra Selma gimė.

Turėjo būti labai nelengva...

Dar ir kaip nelengva. Kartais klausiu savęs: ar tikrai žmogui reikia ieškoti iššūkių, – jie patys tave susiranda. Dabar suvokiu, kad tai turėjo būti be galo įdomus mano gyvenimo etapas, bet jį prisimenu su didžiausiu siaubu. Buvo baisiai sunku: mažas vaikas, visiškai nėra pinigų, magistro studijos svetimoje šalyje ir disertaciją rašantis vyras. O aplinkui nėra nieko, kas galėtų padėti. Esi nuolat pervargęs, neišsimiegojęs. Dabar net nežinau, kaip išgyvenau tą laiką, kaip apskritai baigiau studijas? Per visus tuos metus darant, siekiant, kartojant sau „aš galiu“ atėjo momentas, kai suvokiau, kad daugiau nebegaliu. Kad likusi ten dar ilgai negalėsiu daryti to, apie ką svajoju, – kurti kino. Anglijoje scenaristų konkurencija – didžiulė, aš nesu britė, todėl tobulai nemoku anglų kalbos. O dauguma darbo pasiūlymų pradedančiam scenaristui, ir dar užsieniečiui, būna už dyką. Mačiau savo perspektyvą: kadangi reikia iš ko nors gyventi, dienomis dirbu kavinėje padavėja (ką ir dariau mokydamasi), o naktimis kam nors rašau už dyką tai, ko visai nenoriu rašyti. Turbūt dėl tuometinio chaoso ir nuovargio mes ir sugrįžome į Lietuvą. Po ketverių metų.

Ar tapo lengviau? Tikrai ne! Įsivaizduokite, koks jausmas grįžti iš Anglijos be kapeikos kišenėje, su mažu vaiku ant rankų į tėvų namus Šiauliuose... Baigęs geriausius mokslus Europoje, bet niekam čia nereikalingas. Ir turi vėl iš naujo pradėti gyvenimą. Gelbėjo nebent tai, kad mūsų poreikiai, įsivaizdavimai bei svajonės buvo labai sumažėję. Todėl be didelių užmojų tiesiog pamažu judėjome į priekį. Padėjo ir suvokimas, kad niekas nieko neprivalo duoti, padėti, – tada būni daug kuklesnis ir dėkingesnis. Pagyvenę pas tėvus Šiauliuose, po kelių mėnesių persikraustėme į mažą išsinuomotą butuką Vilniuje. Pirmas kelias savaites aš nuolat verkdavau, nes vis susidurdavau su visuomenės pykčiu ir nepakantumu. Pamenu, tada neturėjome automobilio, todėl visur važinėjau troleibusais: bandau įkelti vaiko vežimėlį pro siauras jo duris, o vairuotojas, užuot padėjęs, dar iškolioja mane rusiškais žodžiais. Arba važiuoju dviračiu ir matau gatvėje gulintį žmogų – pajudinu, jis nesikelia. Iškviečiu greitąją, atvažiuoja medikai, papurto žmogų smarkiau, o tas, pasirodo, girtas – atsikelia ir nušlitiniuoja sau. Tada mane iškolioja gydytojai, kam tuščiai juos kviečiu. Man kasdien nutikdavo kas nors panašaus, aš nuolat raudodavau, jaučiausi nelaiminga. Tiesiog Danijoje, Anglijoje, buvau pripratusi prie pagarbos žmogui, o grįžusi į Lietuvą patyriau kultūrinį šoką.

Bet būtent sugrįžusi namo „Stebuklo“ scenarijų parašiau labai greitai – visgi perėjęs per gyvenimo iššūkius daug ką geriau suvoki. Tada idėja ir personažai įgauna realų jausmą, kuris ateina tik iš patirties. Prieš gerų dešimt metų šis filmas būtų buvęs visai kitoks nei dabar.

O kas yra jūsų gyvenimo stebuklas?

Man gyvenimo stebuklas yra pokytis: gali būti gilioje duobėje, gali atrodyti, kad jokios išeities nebėra, – ir staiga viskas pasikeičia. Na, kad ir istorija iš mano patirties: prašiau, bet negavau finansavimo savo filmui „Stebuklas“. Tiek metų stengiausi ir vėl nieko – buvau visiškai nusivylusi. Kadangi antrą vaiką jau senokai planavome, pagalvojau, kad nėra ko laukti, – gal niekada aš to filmo ir nepastatysiu. Gimė Balys ir tą patį mėnesį aš netikėtai gavau finansavimą „Stebuklui“! Vėl kilo dilema: kaip man dabar tą filmą statyti su kūdikiu ant rankų?! Bet suvokiau: jei ne dabar, tai niekada ir nebepadarysiu. Todėl kartais palikdavau sūnų prižiūrėti artimiesiems, o kartais ir su juo ant rankų planuodavau darbus, ieškodavau lokacijų, rinkdavausi aktorius. Kai prasidėjo filmavimo darbai, sūnui buvo jau metukai.

Stebuklai nėra jokia mistika. Jie vyksta nuolat realiame gyvenime, jie padaromi žmogaus rankomis. Tik kiekvienam tas stebuklas savas: vienam – kūdikio atėjimas, kitam – turtas arba išlipimas iš emocijų duobės. Stebuklas yra tai, kad viskas gali pasikeisti. Niekada nėra pabaigos.

Naujausi straipsniai