„Darbas pataisos namuose – neįtikėtina, įdomi ir vertinga patirtis. Tačiau vis tiek viliuosi, kad pasibaigus televizijos projektui man niekada nebeteks ten grįžti“, – giliaprasmiškai šypteli dainų autorius ir atlikėjas Stanislovas Stavickis-Stano (30). Pastaruoju metu jis nemažai laiko praleidžia už grotų, mat TV3 projekte „Chorų karai“ vadovauja Panevėžio pataisos namų Vilties chorui.
Darbo su chorais patirties Stano jau turi – pernai tame pačiame projekte jis buvo tarptautinio Vilniaus Sidabrinio choro generolas. „Jei antrąsyk būtų siūlę vadovauti miesto chorui, nebūčiau sutikęs: juk tai jau išbandyta, nieko nauja, – gūžteli pečiais. – Bet – kalinių choras?.. Tai jau rimtas iššūkis, kurio tikrai negalėjau praleisti.“
– Kodėl gi?
– Esu jau pakankamai subrendęs, kad daryčiau tik tai, kas turi prasmę. Paprasčiausiai dainuoti televizijos projekte man neįdomu, bet matyti, kokios laimingos jaučiasi į jį patekusios įkalintos moterys, kaip repeticijos tampa visu jų gyvenimu, kiek vilties joms tai suteikia – tikrai prasminga.
– Tačiau dirbti su žmonėmis, iš kurių atimta laisvė, – visai kas kita nei su paprastais dainininkais?
– Be abejo – ten apskritai viskas yra kitaip. Pradėkime nuo to, kad tų moterų neatsiveši į televizijos studiją: pasirodymą tenka tiesiogiai transliuoti iš pataisos namų salės. Pirmą kartą ten nuvažiavau prieš porą mėnesių. Pagalbininkai Virgis Valuntonis ir Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva jau buvo atlikę pirmąją atranką – man teliko iš trisdešimties moterų atsirinkti šešiolika. Joms teko padainuoti, trumpai papasakoti apie save. Atranka buvo nelengva: atimti viltį iš tų žmonių – dvigubai sunkiau nei iš esančių laisvėje, bet vis tiek teko tai padaryti.
Norint patekti pas choristes reikia pereiti tris apsaugos postus, palikti visus asmeninius daiktus.
Profesionalių dainininkų tarp jų, žinoma, nėra: ką čia kalbėti, yra vos keletas tokių, kurios pažįsta natas. Visos kitos dainuoja iš klausos. Dirbant su paprastu choru, choristams nusiunčiamos natos, ir jie išmoksta dainą, o čia tenka kiekvieną garsą šlifuoti sustojus aplink pianiną. Suprantama: miestuose į „Chorų karų“ atrankas susirenka po keliasdešimt tūkstančių žmonių, o mes rinkomės iš trijų šimtų. Kita vertus, džiaugiuosi, kad TIK iš trijų šimtų: linkėčiau, kad moterų kalėjime būtų kuo mažiau...
– Panevėžio pataisos namuose lankaisi bent du sykius per savaitę. Pripratai prie tenykštės aplinkos?
– Iki tol niekada nebuvau nei koncertavęs, nei apskritai buvęs kalėjime. Teko susitaikyti su daugybe taisyklių: pavyzdžiui, norint patekti pas choristes reikia pereiti tris apsaugos postus, palikti visus asmeninius daiktus. Tačiau ištverti kelias valandas be mobiliojo telefono aš tikrai galiu. Pripratau ir prie to, kad kaskart esu kruopščiai apieškomas – tokia tvarka.
– Bet jei lankaisi ten dažnai, galbūt į tave jau galima žiūrėti kaip į darbuotoją, pasikliauti ir taikyti kokių nors nuolaidų?
– Nemanau (šypteli). Čia ne tas atvejis, kai kelių policininkas tave sustabdo už kokią nors smulkmeną, pamato pažįstamą veidą ir šyptelėjęs paleidžia... Žinomumas – ne priežastis nusižengti taisyklėms. Įleisi į kalėjimą vieną nepatikrintą įžymybę, kitą, o trečia ims ir įsineš narkotikų. Todėl aš – už taisykles.
– Moterų kalėjime tu turbūt sulauki didelio dėmesio ne tik dėl to, kad esi įžymybė, bet ir kad apskritai esi vyras?
– Vyrų ten tikrai nedaug (juokiasi). Žvilgsnių ir šypsenų sulaukiu į valias, susidomėjimas – didžiulis. Bet nepasakyčiau, kad jis būtų gašlus, todėl nėra nemalonus. Tos moterys manimi labai rūpinasi. Sykį atvažiavau pas jas po nemiegotos nakties – išvakarėse turėjau koncertą, be to, sirgau, tad jaučiausi kaip maišu trenktas. Viena tuoj atnešė arbatos, kita – medaus, trečia – pyrago, visos apipylė patarimais, kaip man greičiau pasveikti... Iškart pasidarė geriau.
Yra dar vienas dalykas, kuriuo jos skiriasi nuo paprastų dainininkų: niekada iš vakaro neuždalyvauja, nepramiega, nevėluoja...
– Ar taviškės choristės – klusnios mokinės?
– Prieš imdamasis šio darbo, buvau truputį išsigandęs: o kas bus, jei jos norės dainuoti tik rusiškas čiastuškes?.. Aš tokių tikrai nedainuosiu! Bet jos – šaunuolės, mes nesunkiai radome bendrą kalbą. Yra dar vienas dalykas, kuriuo jos skiriasi nuo paprastų dainininkų: niekada iš vakaro neuždalyvauja, nepramiega, nevėluoja, neužgeria (šypsosi). Juk pataisos namuose nėra alkoholio...
Dėl to kiti projekto dalyviai, studijos pašonėje turintys barą ir bet kada galintys kilstelėti sau ūpą taurele stipresnio, traukia mane per dantį: „Ką jūs ten, kalėjime, geriate? Pieną?..“ Geriu pieną – o ką?
– Tikriausiai jau prisiklausei dramatiškų moterų istorijų?
– Po truputį jos pradeda išsipasakoti. Tų istorijų, manau, išgirs ir televizijos žiūrovai... Mums labai reikia jų palaikymo. Džiaugiuosi, kad pirmas blynas neprisvilo, bet žinau, kad ne visiems šis choras priimtinas. Ne visada ir komisija supranta, kad esame ne profesionalų choras... Bandau moteris pratinti prie kritikos, piktesnių žodžių. Pamenu, jau pirmąsyk atvažiavęs į pataisos namus pasakiau: „Žinokite, kad šiame gyvenime nėra teisybės.“ Bet – kai pagalvoji – juk jos tai žino kur kas geriau už mane...