Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Mindaugas Černiauskas jau keletą metų pasirodo „stand-up“ komedijos žanro renginiuose. Kartu su jaunosios kartos humoristais į sceną žengiantis komikas vaikystėje svajojo ne tik apie aktorystę, bet ir apie kunigystę. Šiandien nuo scenos besišypsantis humoristas kai kam primena ir Justiną Jankevičių.
„Jei norite nusifotografuoti su biudžetiniu Jankevičiumi – prašau, aš čia“, – išgirdęs, jog yra lyginamas su televizijos laidų vedėju, nusijuokia jis.
Portalui Žmonės.lt M.Černiauskas papasakojo, kodėl nusprendė būti lėlių teatro aktoriumi ir kaip jo gyvenime atsirado „stand-up“ komedija.
Mindaugai, ar visada norėjai būti aktoriumi?
Beveik visada. Nors dabar prisimenu, kad vaikystėje galvojau, jog būsiu kunigu. Keista, bet gana netrumpai apie tą kunigystę svarsčiau (juokiasi). Vėliau jau norėjau būti mechaniku, tačiau aktorystė visada buvo šalia.
Iš tiesų, kai buvau mažas, tiksliai nesupratau, kas ta aktorystė, bet man tai labai gražiai skambėjo. Tėvai filmus žiūrėdavo, o aš galvodavau: na, va, pažiūrės ir į mane. Kai baigiau mokyklą, rinkausi tarp fizikos ir aktorinio. Patekti į sceną man skambėjo kaip savotiškas fairytale (liet. „pasaka“).
Skambėjo? O kaip atrodo dabar?
Studijuoti buvo sunku, o aš ir buvau prastas aktorinio studentas. Buvau tas žmogus, kuris labai nervinasi, jei kažką padaro ne taip, labai nerimavau dėl visko, nedrįsdavau eiti į sceną. Teko keisti požiūrį ir viskas pagerėjo. Iki tol bandžiau būti visiškas perfekcionistas. Dabar tokiu savęs nelaikau, todėl tapo daug lengviau.
Vaikystėje svajojai, kad tėvai tave išvystų kino ekrane. O kuo tave patraukė lėlių teatras? Kodėl pasirinkai jį?
Studijuodami Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje, galėjome rinktis iš dviejų kursų: vienas buvo aktoriai ir renginių vedėjai, o kitas – aktoriai-lėlininkai. Aš įstojau į abu, bet pasirinkau lėlininkus, nes galvojau, kad tai – retesnė ir įdomi sritis. Pripažinkime, retas gali sakyti, kad yra lėlininkas.
Tu vis mėgsti pasijuokti iš savęs, kad esi lėlininkas. Kodėl?
Ne tik aš, visi juokiasi iš to, nes tai skamba gana keistai. Įsivaizduokite, draugė klausia, ką tavo vyras veikia gyvenime, o tu sakai: su lėlėmis pažaidžia, algą parneša. Pripažinkime, neskamba labai įspūdingai.
Aišku, dauguma žmonių nežino, kas apskritai yra lėlių teatras. Jie įsivaizduoja, kad užsimauni pirštinę arba tampai ant siūlų pakabintas marionetes. Tai yra daug plačiau. Yra labai įdomaus lėlių teatro.
Dirbant teatre pasitaiko įvairių situacijų, kurių nesuplanuosi ir nesurepetuosi. Kas tau keisčiausio, juokingiausio yra įvykę ant scenos?
Viename renginyje aš, apsirengęs didele karve, šokau su aukštakulniais. Manau, kad tai gana keista (šypteli).
Esi ir aktorius ir komikas. Kada pradėjai pirmus žingsnius „stand-up“ scenoje?
Į „stand up“ sceną atėjau, kai gyvenime buvo labai liūdna, o ir teatras nedžiugino. Kažkada, kai rodė „Humoro klubą“, aš žiūrėjau tas laidas ir galvojau, jog būtų faina pabandyti pačiam. Sakiau sau, kad reikia pasiruošti ir jau kitą savaitę būsiu ant scenos. Tik praėjus septyniems metams atėjo taškas gyvenime, kai prisiverčiau.
Kokių reakcijų sulaukei pirmąkart įžengęs į „stand-up“ sceną?
Buvo labai blogai (juokiasi). Buvau paprašęs vieno draugo nufilmuoti mano pasirodymą ir kai jį pamačiau, man buvo tikrai labai gėda. Net keletą dienų bijojau prisijungti prie „Facebook“. Vėliau pamačiau, kad kažkam vis dėlto patiko. Tai buvo stipriausias paskatinimas.
Iš tiesų, „stand up“ mane išmokė nesinervinti, kad kažkas nesigavo taip, kaip norėjau, kad mano humoras kažkam nejuokingas. Na, ir ką - man buvo juokinga, kai rašiau. Šiandien jau taip nesigėdinu ir ta kritika nebeskaudina.
Minėjai, kad stebėdavai „Humoro klubo“ pasirodymus. O ar girdėjai, kad tave palygina su Justinu Jankevičiumi? Kaip manai, turite panašumų?
Aš esu girdėjęs tokių palyginimų, todėl kartais klausiu žmonių, kodėl jie taip mano. Man atsakė, kad dėl išvaizdos. Tai jei norite nusifotografuoti su biudžetiniu Jankevičiumi, tai prašau. Aš čia (juokiasi).
Užsienyje yra komikų, kurie daro „stand up“ pasirodymus su lėle. Ar nesvarstai tokių šou daryti Lietuvoje?
Su lėlėmis vaidinti smagu, bet jos yra aktorinis įrankis, kuris su „stand up“ žanru man netinka. Kaip komikas turiu bendrauti su publika, o su daiktais namie aš ir taip pasišneku (juokiasi). Kai kavą verdu, tai ir su kavinuku pasikalbu. Tikiu, kad jei ateityje turėsiu vaikų, atrodysiu kaip beveik sveikas žmogus.
Kodėl man ir patinka komedija, nes, kaip ir sakiau, po mokyklos aš rinkausi tarp aktorinio ir fizikos, o ruošiant „stand up“ programą reikia paisyti kažkokios formulės. Beveik kaip ir fizikoje.
O kaip manai, ar yra dalykų, apie kuriuos negalima juokauti? Ar yra temų, apie kurias tu nejuokauji?
Aš manau, kad apie viską galima juokauti. Reikia suprasti, kad, visų pirma, mes juokaujame apie tai, kaip žmonės elgiasi, ieškome palyginimų, tačiau mes tikrai neieškome, ką įskaudinti. Aišku, galima įžeisti žmogų, jei kalbantis su publika, kažkas tavo repliką priims asmeniškai. Bet jei komikas įžeidė – jo nebeklausyk, neik į jo pasirodymus, jei privertė jaustis blogai. Sprendimas – paprastas.
Na, o ar siekdamas humoristo karjeros pastebi tam tikrus stereotipus, kuriais remiasi visuomenė? Pavyzdžiui, gal merginos nenorėdavo susipažinti, nes galvodavo, kad esi nerimtas ir viską išpliurpsi ant scenos.
Neprisidirbkit ir neišpliurpsiu (juokiasi). Juk komikas gali parašyti programą ne tik apie tai, kas buvo blogai. Gali parašyti ir tai, kad pirmą kartą suprato, ką reiškia draugauti su gera mergina. Būti komiko mergina yra labai gerai. Gal mano draugė tam nepaprieštaraus.
Užsiminei, kad ilgokai delsei daryti tai, ką nori. Jei galėtum atsukti laiką atgal, kokį patarimą duotum pats sau?
Pabaigsiu pozityvia fraze. Aš seniau labai bijojau klysti, tai būčiau pataręs sau tiesiog daryti tai, ką noriu, ir nebijoti. Daugiau klysti studijose, daugiau klysti komedijoje, paleisti solo programą ir dabar galėčiau būti antras Lietuvos Užkalnis. Kas nėra pasiekimas man, bet vis tiek (juokiasi). Tikrai patarčiau tiek sau, tiek ir kitiems daugiau klysti.
