Stalo žaidimų kolekcininkas: „Kas sakė, kad stalo žaidimai – tik vaikams?“

Artūras Ruduks  / Sauliaus Žiūros nuotr.
Artūras Ruduks / Sauliaus Žiūros nuotr.
2018-03-29 19:47
AA

„Kiekvienas norime išsiskirti, kažkur pirmauti, būti geriausias, nepralenkiamas. Tai kiekvieno žmogaus karjeros, šeimos ir laisvalaikio variklis. Viena iš nepamainomų jo dalių yra jau šimtmečius žaidžiami stalo žaidimai“, – sako jų kolekcininkas ir puoselėtojas Artūras Ruduks.

Iš latvio ir lietuvės šeimos kilęs Artūras Ruduks domisi stalo žaidimais nuo jaunystės. Jų šiuo metu turi apie 60–70. Kolekcininkas sako, kad, pasak psichlologų, tai yra intelekto, sumanumo, gabumų ir išminties veidrodis. Todėl jam liūdesį kelia, kad mūsų visuomenėje stalo žaidimai dar visai neseniai buvo nepelytai nuvertinti ir siejami tik su vaikų ar paauglių veikla.

„Čia panašiai kaip pasakos – suaugusieji visada mano, kad jos skirtos tik vaikams, tačiau labai dažnai jos būna skirtos būtent jiems

Čia panašiai kaip pasakos – suaugusieji visada mano, kad jos skirtos tik vaikams, tačiau labai dažnai jos būna skirtos būtent jiems

. Aš su šypsena paklausčiau – ar galėtų kas nors teigti, kad garsusis Antoine‘o de Saint-Exupéry alegorinis pasakojimas „Mažasis princas“ skirtas tik vaikams? Aš kažkodėl manyčiau priešingai – ar tik jis labiau neskirtas mums“, – retoriškai klausia pašnekovas.

Nuo seniausių laikų

Artūras Ruduks primena, kad stalo žaidimai buvo svarbūs daugelyje senovės civilizacijų. Seniausiu laikomas egiptietiškasis „Senetas“, rastas maždaug 4 tūkst. metų prieš mūsų erą Egipto kapavietėse. Iš sevovės atkeliavo ir visiems gerai žinomi šachmatai, japoniškasis „Go“, rytietiškieji „Nardai“.

Vyras teigia, kad jam sunku įsivaizduoti, ką žodžių junginys „stalo žaidimai“ galėtų reikšti nieko apie juos nežinančiam žmogui. Nors apibrėžimas – gana paprastas. „Tai žaidimas, kuris yra žaidžiamas ant specialios žaidimo lentos ar kitaip pažymėto žaidimo ploto, naudojant tam tikrus specialius žaidimo komponentus (specialias figūrėles, kauliukus, korteles),“ – išpyškina kolekcininkas. Tačiau, jam pradėjus pasakoti apie savo aistrą, veriasi ištisas stalo žaidimų pasaulis.

„Jų yra labai daug ir labai įvairių. Lengvų ir labai sudėtingų, skirtų tik profesionaliems žaidėjams. Pastariesiems priskirčiau ir save, ir mano kolekcijoje didžioji dalis žaidimų yra būtent tokių. Kai kurių vien taisyklių išsiaiškinimas trunka daugiau nei valandą, o paskui žaidžiama 3–5 valandas. Bet, žinoma, turiu ir lengvesnių, kai tingisi ar trūksta laiko, norisi tik atsipalaiduoti, – atskleidžia Artūras ir priduria, kad amžiaus cenzas čia neegzistuoja.

Iš pradžių gaminosi patys

Kolekcininkas pasakoja, kad Lietuvoje jo jaunystės laikais, be tradicinių kortų, šaškių ar domino, kitų stalo žaidimų nebuvo

Kolekcininkas pasakoja, kad Lietuvoje jo jaunystės laikais, be tradicinių kortų, šaškių ar domino, kitų stalo žaidimų nebuvo

. Apie kitokias pramogas A. Ruduks sužinojo iš spaudos. „Mėnesiniame rusiškame žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo galima rasti dar negirdėtų nestandartinių ir įdomių stalo žaidimų aprašymų. Bet reikėjo viską pasigaminti pačiam – lentas, kortas, figūrėles, išsiversti taisykles. Taigi darbuodavomės su broliu, figūrėles atstodavo įvairių spalvų sagos ar kiti daiktai. Beje, viską stengėmės pagaminti aukščiausios kokybės! Tuomet žaisdavome ir mokydavome kitus. Dar ir dabar turiu žaidimą, kurį padariau prieš maždaug 35 metus. Vadinasi „Birža“. Tarp kitko, labai geras ir solidus, tinkantis net ir šiuolaikiniams biržų akcijų prekiautojams, – sako kolekcininkas. – Truputį vėliau, studijų laikais kažkas atvežė iš Amerikos „Monopolį“. Šiandien aš jo net kolekcijoje nebeturiu, nes nelaikau geru žaidimu, bet anuomet tai buvo didelė naujiena. Persibraižę lošdavom naktimis, o paskui eidavome į paskaitas, neišsimiegoję ir ištinusiomis galvomis (šypsosi).“

Parodos ir mugės

Artūras pabrėžia, kad dabartiniai stalo žaidimai yra labai aukšto lygio. „Pasaulyje tokia pramoga jau seniai tapo populiariu laisvalaikio praleidimo būdu. Aistringų stalo žaidimų gerbėjų yra ir tarp garsių žmonių. Tai aktoriai Bradas Pittas, Julia Roberts, Renne Zellweger, Salma Hayek, režisierius Quentinas Tarantino. Negana to, užsienyje netrūksta stalo žaidimų mugių. Didžiausia paroda vyksta rudenį Esene Vokietijoje. Čia susirenka garsiausi stalo žaidimų autoriai, dizaineriai, pristatomi naujausi žaidimai, skelbiami įvairių kategorijų geriausieji.

Užsienyje netrūksta stalo žaidimų mugių. Didžiausia paroda vyksta rudenį Esene Vokietijoje. Čia susirenka garsiausi stalo žaidimų autoriai, dizaineriai, pristatomi naujausi žaidimai, skelbiami įvairių kategorijų geriausieji.

Beje, vokiečiai yra vieni iš šios rinkos lyderių pasaulyje, – aiškina žaidimų aistruolis. – Visas šiuolaikinių stalo žaidimų naujienas galima sekti žinomiausiame ir populiariausiame tinklapyje www.boardgamegeek.com. Ten galima rasti kiekvieno žaidimo pasaulinį reitingą (iš viso pasaulyje yra reitinguota apie 50 000 stalo žaidimų), aprašą, nuotraukas, kategoriją, kam jis skirtas, žaidimo taisykles, žaidėjų iš viso pasaulio atsiliepimus ir pan. Ir galiu pasigirti, kad visi mano kolekcijos žaidimai yra iš geriausiųjų 500-uko (šypsosi).“

A. Ruduks džiaugiasi, kad šiuo metu pasaulinės tendencijos jau yra pasiekusios ir Lietuvą. „Didesnis susidomėjimas prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį. Daugumą pasaulinio lygio stalo žaidimų galima įsigyti ar užsakyti Lietuvos specializuotose parduotuvėse ar internetu, – dalijasi informacija. – Nepasakyčiau, kad tai yra pernelyg brangus malonumas. Kaina gali svyruoti nuo 20 iki 80 eurų. Tik svarbu žinoti, kas tau gali patikti.“

Patinka europietiški

Artūras paaiškina, kad stalo žaidimai išsiskiria į du tipus – europietiškuosius ir amerikietiškuosius. „Pastarųjų labai gražios detalės, daugybė figūrėlių, tačiau daugelyje dominuoja sėkmės faktorius – reikia traukti korteles, mesti kauliukus, nuo kurių gali priklausyti tavo ėjimo efektyvumas. Tačiau geriausiems europietiškų žaidimų kūrėjams žodis „sėkmė“ gali sukelti nervinį drebulį, – šypsosi pašnekovas. – Čia visas dėmesys sutelkiamas į žaidimo mechanizmą, matematinius ir loginius išskaičiavimus, taip iki minimumo sumažinant arba iš viso atmetant atsitiktinumo faktorių. Laimi ne tas, kurio laimingesnė ranka, o kurio stipresnis loginis, taktinis ir strateginis mąstymas, gebėjimas prognozuoti kelis ėjimus į priekį.

Aš pats, be jokios abejonės, esu europietiškų stalo žaidimų gerbėjas. Mano kolekcijoje beveik vien jie. Tačiau žaidimai taip pat skiriami ir į begalę kitų kategorijų: darbuotojų įdarbinimo („Stone Age“), taktiniai, strateginiai, ekonominiai-prekybiniai, išteklių valdymo žaidimai. Smagūs yra vadinamieji aukcioniniai stalo žaidimai („Medici“, „Ra“, „Nefertiti“), detektyviniai („Mr.Jack“, „Cluedo“), lenktyniniai („Snow Tails“, „Formula D“), abstrakčios strategijos („Torres“, „Patchwork, „Genial“), kortų žaidimai, – vardija kolekcininkas. – Labai intriguojanti kategorija – vadinamieji stresiniai ar krizinių situacijų valdymo žaidimai, kuriuos laimi žaidėjas, patyręs mažiausiai nuostolių. Vienas garsiausių „Drakono metai“ („In The Year of The Dragon“). Labai įdomu stebėti žmonių reakciją ir psichologinį poveikį, pasirenkant ir atliekant sudėtingus sprendimus.“

Ugdantis asmenybę malonumas

Galbūt kai kam šiais technologijų laikais stalo žaidimai atrodo atgyvena, tačiau jų žinovas tikina, kad jie turi gerokai daugiau pranašumų nei kompiuteris. „Su monitoriumi, kuris dar ir gadina akis, nepabendrausi kaip su gyvu žmogumi. O žaisdamas stalo žaidimus tu kalbiesi, lenktyniauji, deriesi, juokiesi, lieti neparasto grožio elementus. Žiūri kitam žmogui į akis, su žaidėjais keitiesi pozityvia energija. Tai tikras bendravimas, tikri dalykai, kurie yra be galo malonūs. Tai savijauta, kai tu parašai laišką ar sveikinimą su tikra rašymo priemone ant tikros nusipirktos ar savo gamybos atvirutės, o ne išsiunti šaltą kompiuterinę žinutę. Ar prisimenate, kada paskutinį kartą tai darėte – suteikėte sau ir kitam žmogui tokį netikėtą malonumą? – šypsodamasis klausia kolekcininkas. – Žaisti smagu tiek su šeimos nariais, tiek su draugais ar bendradarbiais. Ir tėveliams patarčiau kiek tik įmanoma anksčiau su vaikais sėsti prie žaidimo lentos.

Negana to, stalo žaidimai turi ir praktinės naudos. Jie lavina atmintį, ugdo taktinį ir strateginį mąstymą, moko planuoti, suvokti erdves, moko maksimaliai išnaudoti ribotus resursus, lavina matematinius, loginius, diplomatinius, psichologinius bei kūrybinius įgūdžius. Tai tokia savotiška prekė „10 viename“ (šypsosi). Labai daug jų turi mokomąją ir pažintinę vertę. Geriausi autoriai stengiasi sukurti žaidimą, kad žaidėjai maksimaliai įsijaustų į temą, pažintų vietovę, pajustų konkretaus laiko dvasią. Kaip pavyzdį galima paminėti kultinį lenktyninį žaidimą „Sniego uodegos“ („Snow Tails“).

Streso kupiname pasaulyje stalo žaidimai padeda išsaugoti sveiką protą ir atsipalaiduoti. Juose aiškūs tikslai, kurie yra apibrėžti taisyklių. Prie žaidimo lentos nekamuoja egzistenciniai klausimai, tačiau ugdomos savybės, kurios praverčia realiame gyvenime. Viena iš jų – išlikti garbingam, net kai laimi varžovas, ypač mažesnis už tave. Tai moko pozityvumo ir džiaugtis ne tik savo, bet ir kito pergale, ko mums tikrame gyvenime, sutikite, kartais trūksta...“

Tenka laukti eilėje

Rudukų šeimoje dažnai ištraukiama stalo žaidimų lenta. „Esu be galo nuostabios moters – Rimos vyras. Žmona mano pomėgį palaiko, na, žinoma, kartais, kai susiruošiu kai ką naujo įsigyti, truputį papriekaištauja, kad tų žaidimų gal jau užtenka, – šypsosi kolekcininkas.

Žmona mano pomėgį palaiko, na, žinoma, kartais, kai susiruošiu kai ką naujo įsigyti, truputį papriekaištauja, kad tų žaidimų gal jau užtenka, – šypsosi kolekcininkas.

– Jei namuose būname dviese, dažniausiai išsitraukiame „Patchwork“. Šiame abstrakčios strategijos žaidime susipažįstama su unikalia rankų darbo audimo bei siuvimo technika. „Patchwork“ galėčiau rekomenduoti ir jūsų žurnalo skaitytojoms. Vienintelis žaidimo minusas – jis skirtas tik dviem žaidėjams, bet jeigu esate tik dviese, labai rekomenduoju.

Abi dukros – Kristina ir Laura – jau nuo mažų dienų sėdi prie žaidimo lentų. Tiesa, vyresnėlė Kristina dabar yra truputį iškritusi iš šios rinkos (šypsosi), nes augina dvi mano nepakartojamas anūkes – Liepą (4 m.) ir Luknę (1 m.), kurias, kaip suprantate, stalo žaidimų žadu mokyti truputį vėliau. O kur dar giminės ir draugai! Nenuostabu, kad kartais kažkam prisieina ir palaukti eilėje.“