Šri Lankoje užsimezgusi ši meilės istorija pasiekė jausmingą atomazgą Lietuvoje. Kauno rotušėje susituokė Marija Dominyka Mikšėnaitė (32) ir Šri Lankoje sutiktas jos mylimasis verslininkas Buddika (38).
Lietuvoje pora lapkričio 19-ąją surengė įsimintiną šventę – pasipuošė ypatingais žiedais, važiavo vakarėlių autobusu ir kirto 10 picų, rašo 15min. Tačiau iki to jiems teko ilgai pakovoti, nes iš trečiosios šalies kilusiam Buddikai patekti į Lietuvą pandemijos metu buvo be galo sunku.
Pirmas susižvalgymas – Šri Lankos restorane
Prieš pat pasineriant į laimingosios dienos akimirkas, kai Dominyka ir Buddika vienas kitam ištarė lemtinguosius „taip“, įdomu pažvelgti ir į jų meilės istorijos pradžią.
O prie jos stipriai prisidėjo moters noras keliauti ir pamatyti daugiau nei Anglijos gatveles. Didžiosios Britanijos sostinėje pašnekovė gyveno apie 12 metų, tačiau širdis sakė ką kita – metas pakelti sparnus ir pasižvalgyti po kitus kampelius.
Išnaršiusi įvairias pasaulio vietas, Dominyka galiausiai atskrido į Šri Lanką, kurioje jau antrą ar trečią dieną susižvalgė su savo būsimuoju vyru. Viskas įvyko restorane. Čia vakarieniaudama moteris netyčia pagavo prie kito stalelio į ją žvelgiančio vyro žvilgsnį ir jo plačią šypseną.
Nei ji, nei jis nenutuokė, iki ko nuves vos vienas lapukas su keliais skaičiais.
Gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Dominyka sako, kad galima ir taip pavadinti.
„Labai vienas kitam šypsojomės. Manau, kad tai tikrai buvo susižavėjimas. O meilė užaugo per visą šį laiką“, – atvirai apie pirmą žvilgsnį į Buddiką 15min pasakoja moteris.
Tad nieko nelaukusi Dominyka sugalvojo ant lapuko užrašyti savo telefono numerį ir priešais sėdinčiam vyrui jį paduoti. Galvojo, kad vis tiek šiuo metu keliauja, todėl būtų naudinga užmegzti naujas pažintis. Tačiau nei ji, nei jis nenutuokė, iki ko nuves vos vienas lapukas su keliais skaičiais.
„Kartais svarstau, kad daug momentų žmonės praleidžia dėl to, kad neišdrįsta kažko padaryti. Todėl užrašiau savo telefono numerį, nuėjusi numečiau prie stalo, kol jis man toliau šypsojosi, ir išėjau. Jis man parašė už kokių 3 minučių, o susitikome po 20-ies.
Tada tiesiog ėjome į barą ant vandenyno kranto pasėdėti ir pasikalbėti. Toks ir buvo labai fainas pirmas susitikimas. Labai daug kalbėjomės – iki pat išnaktų“, – su nostalgija romantišką susitikimą prisimena Dominyka.
Poros meilė vis stiprėjo, o netrukus mylimieji ėmėsi ir bendro verslo – praėjus pusmečiui nuo draugystės pradžios Šri Lankoje įkūrė restoraną ant paplūdimio kranto, ėmė nuomoti ir apartamentus.
Moteris stebėjosi, kad Buddikos požiūris nuo kitų šrilankiečių skiriasi kaip diena ir naktis – jis išsilavinęs, pasaulį matęs ir kitas kalbas mokantis vyras. Tuo metu Pietų Azijos gyventojai išsiskiria ne tik savo vertybėmis, bet ir požiūriu į moteris.
„Gyvendama Šri Lankoje išmoksti daug dalykų. Pavyzdžiui, kaip mes iš tikrųjų turėtume vertinti Lietuvoje ir apskritai vakarų šalyse gyvenančių moterų teises, nes Šri Lankoje jų vieta visiškai kitokia. Tai ne šokiravo, o tiesiog parodė kitą pusę. Sakykim, gali būti darbo skelbimas, kuriame rašoma, jog ieškoma gerai atrodančios merginos nuo 25 iki 30 metų.
Lietuvoje negalėtum parašyti, kad gerai atrodyti yra privaloma. Žinoma, šrilankiečiai turi ir kitokias vertybes, požiūrį į gyvenimą, kuris kartais ir panašus, o kartais ir labai skirtingas nuo lietuvių“, – 15min pabrėžia Dominyka, pridurdama, kad daug ką gali pasakyti ir paties Buddikos supratimas apie baltą mišrainę ir keptą duoną.
Vyras spėjo jau pažinti ir Lietuvos kraštą. Ne kartą mylimajai minėjo, kad jam patinka lietuvių atvirumas, gerumas bei pažanga. O, žinoma, ir tam tikrų produktų čia galima gauti žymiai greičiau.
„Jis čia atvyksta jau trečią kartą. Buvo ir 2018, ir 2019, ir pagaliau šiais, 2021 metais. Džiaugiasi Lietuvos pažanga, tvarka ir viską priimančiais žmonėmis. Aišku, mes abu bandome nereaguoti į negatyvius komentatorius po straipsniais, tačiau gyvai niekas į akis nėra įžeidęs. Kadangi Buddika 12 metų yra pragyvenęs Sankt Peterburge, Lietuvoje didelio šoko jam nebuvo, o atvirkščiai – pavyzdžiui, kartu kaip maži vaikai džiaugėmės sniegu ir gera jautiena.
Šri Lankoje jos žmonės nelabai valgo, labiau vartoja vištieną ir žuvį, nes budistų namuose tai yra labiau įprasta. Todėl labai pasiilgstame gero maisto, prieskonių, kurių ten nelabai gali gauti. Pravažiuosi visas parduotuves, kaimelius, bet negausi baziliko, pavyzdžiui. Pasiilgstame tokių mažų dalykų Lietuvoje, nors Šri Lankoje geras oras ir nereikia galvoti, kuriame palte palikai kaukę“, – šypteli Dominyka.
Buddika gerai sutaria ne tik su lietuvių kultūra, bet ir su lietuvės tėvais. Rusijoje praleisti 12 metų ir išmokta kalba pasitarnavo bendravime su uošviais.
„Labai padėjo tai, kad jis gerai kalba rusiškai. Kadangi mano tėveliai vyresni, tai anglų nelabai moka. O rusiškai jie susikalba ir randa bendrą kalbą“, – 15min sako Dominyka, pridūrusi, kad taip pat gerai ir pati bendrauja su Buddikos tėvais.
Sunkumai vykstant į Lietuvą ir viską išgelbėjusios vestuvės
Vis dėlto pastarieji dveji metai porai priminė tikrus kryžiaus žygius, nes tiek Buddikai, tiek Dominykai buvo sunku grįžti į savo gimtines. Pirmoji su šia problema susidūrė lietuvė, kai 5 mėnesiams norėjo atvykti į Lietuvą ir aplankyti savo tėvelius. O keliavo ji viena, nes dėl koronaviruso situacijos Buddika su mylimąja nebuvo praleistas.
„Kiekvieną rytą, vakarą mes vienas su kitu susirašinėdavome, kalbėjomės. Tarp mūsų buvo nuolatinis bendravimas. Tačiau gyvo bendravimo vis tiek nepakeisi“, – prisimena ji.
Po kelių mėnesių, kai Dominyka panoro grįžti į Šri Lanką, ją užklupo vieni sunkumai. Teko skambinti įvairiems žmonėms, rašyti į užsienio reikalų ministeriją, kad moteris būtų atgal priimta.
„Buvo labai sunku, nes aš nei žmona, nei sužadėtinė. Tai žinote, atskridus į Šri Lanką, visi klausinėjo, ar turiu diplomatinį pasą, kadangi niekas neišsikovoja tų leidimų, kaip tai aš padariau“, – apie nelengvą laikotarpį kalba Dominyka.
Galiausiai trečias kartas nemelavo – nors su iškilusiais sunkumais, bet Buddika į Lietuvą pagaliau buvo įleistas. Dominyka prisimena, kad dėl Šri Lankoje pasirodžiusios „Sputnik“ vakcinos, kurios nepripažino Europos Sąjunga, mylimasis neturėjo galimybės pasiskiepyti kita vakcina ir atvykti į Lietuvą. Todėl pora pradėjo rimtai svarstyti ir apie kitą variantą – o jei jie susituoktų?
„Vestuvės labai padeda, nes jei turi oficialų dokumentą, kad jis tavo vyras, o aš jo žmona, gali laisvai važiuoti iš vienos šalies į kitą. Kaip sakant, sunkiau, bet nėra tiek problemų, kai esi susituokęs“, – paaiškina Dominyka.
Dėl to prasidėjo dar viena kova, norint pagaliau su Buddika ilgiau būti kartu ir kelis mėnesius nebendrauti tik per atstumą. Moteris prisimena, kad teko eiti per įvairias institucijas, susisiekti su Lietuvos ambasada Indijoje ir gauti vizą.
„Reikėjo gauti leidimą tuoktis, o jį gauni tik atvažiavus dviese. Žinoma, leidimą gavome, bet reikėjo eiti per visas institucijas, teisingumo ministerijas, įrodant, kad santuoka nėra fiktyvi.
Mums padėjo ir žurnalistai, nes nusiunčiau kelis interviu, kuriuose tikrai matoma, kiek laiko esame kartu ir kaip stipriai vienas kitą mylime. Na, buvo daug reikalų, kurie labai išvargino. Užtruko tikrai ilgiau nei tikėjomės. Bet dabar, galų gale, viskas labai gerai ir gražu“, – 15min pasakoja Dominyka.
Ant moters piršto sužadėtuvių žiedas atsirado likus vos dviem savaitėms iki vestuvių. Dominyka nedaugžodžiauja ir sako, kad viskas buvo labai paprasta, gražu ir romantiška.
„Labai sunku nupasakoti, bet tikrai nesitikėjau. Žinote, kuo esi vyresnis, tuo labiau supranti, kad svarbiausi dalykai būna paprasti. Būtent jie tave ir padaro laimingu“, – kalbėdama su 15min šyptelėjo Dominyka.
Ant vestuvinių žiedų – kokoso medžiai ir ąžuolas
Kauno santuokos rūmuose vestuviniais žiedais apsikeitę Buddika ir Dominyka galėjo pagaliau atsikvėpti. Tai buvo jų kiek lengvesnio naujo gyvenimo pradžia, link kurio palydėjo ir artimiausi bičiuliai.
Negana to, į rotušę jie įžengė ne tik su pakilia nuotaika, bet ir su žaisminga apranga. Šiai dienai nebuvo pasirinkta puošni ir pūsta suknelė ar prabangus smokingas, o tai, kaip pati Dominyka sako, kas būtų patogu ir paprasta.
„Žinote, savo vestuvėse norėjau pašvęsti, o ne kentėti nuo kulnų. Ir suknelę jau turėjau 100 metų, kurią esu apsirengusi tikrai ne kartą. Ji šia proga labai tiko. Man padėjo ir labai talentingos draugės, kurios moka sušukuoti ir gražiai padažyti.
Negalėjau atsidžiaugti savo išvaizda. Pūstos pelenės suknelės norėjau gal būdama 18 metų, bet dabar supratau, kad paprastume ir yra žavumas. Yra toks angliškas posakis: „Beauty Lies In The Eyes Of The Beholder“. Aišku, gal tai tinka ne visiems, nes, pavyzdžiui, kai kuriems atrodys baisu, kad buvau su auksiniais kerziniais batais, bet man pačiai nuo to buvo laimės pilnos kelnės“, – šypsosi nuotaka.
Prieš sujungdami savo gyvenimą amžinais saitais, Dominyka ir Buddika užsimovė simbolišką reikšmę turinčius vestuvinius žiedus: ant moters buvo du kokoso medžiai, o pas vyrą – ąžuolas.
„Mes užsisakėme labai gražius žiedus. Stengiamės investuoti daugiau pinigų į tuos dalykus, kurie ant mūsų pirštų bus kiekvieną dieną ir iki pat gyvenimo galo. Taip paprastai, bet bent man labai gražiai. Ir vestuviniai žiedai buvo gaminti Lietuvoje, o sužadėtuvių – Šri Lankoje, tai turime iš abiejų šalių“, – kalbėjo Dominyka.
Poros liudininkais tapo moters gera draugė Mona iš universiteto laikų ir Buddikos draugas Lorenzo iš Italijos. Ir nors jaunavedžius supo didelis būrys artimiausių draugų, Dominykos šeimos narių, bet dėl sunkių atvykimo sąlygų čia nebuvo matyti giminių iš Šri Lankos.
„Artimieji neatvyko, nes būtų buvę tiesiog per sunku atskristi. Ir nors ne dabar, bet gal švęsime Šri Lankoje ateityje. Dabar pagrindas yra jo ir mano darbas.
O ir šrilankietiškos vestuvės ne tokios kaip lietuvių. Įprastai susirenka šimtai žmonių, tad mes apie tai negalvojame. Kol kas užtenka ir šitų vestuvių, ir tikrai užteks tos geros sugeneruotos energijos dar ilgą laiko tarpą“, – galvoja Dominyka.
Vakarėlių autobusas ir svečių atsineštas maistas
Vis dėlto tikrasis vakarėlis prasidėjo jau po oficialiosios ceremonijos dalies. Dominyką ir Buddiką bei kitus jų draugus atvyko pasiimti vakarėlių autobusas. Didelė kompanija, kurių jau laukė 10 picų, vyko vestuvių švęsti į Vilnių. O ten – dar labiau netradicinė šventė.
„Išsinuomavome labai fainą rūsį su aukštomis lubomis ir daug sofų. Draugų neprašiau jokių dovanų, bet mes suteikėme plotą ir paprašėme kiekvieno atnešti po kažkokį vieną patiekalą, gėrimus. Aš iš visos širdies esu dėkinga savo nuostabiems draugams, kurie parūpino baltos mišrainės, tortų, šampano. Visko buvo per akis. Buvo toks suneštinis balius“, – apie šventę Vilniuje pasakoja Dominyka.
Nors draugai patyliukais jiems vis tiek padovanojo dovanų, tačiau moteris didesnį dėkingumą reiškia už nepamirštamas vestuves. Ji pajautė, ką reiškia tikra ir gera energija, meilė bei džiaugsmas.
„Svarbiausia, kad buvo žmonės, kurie mus myli. Ir ta šventė buvo žymiai geresnė nei mes tikėjomės. Viskas išėjo pasakiškai. Aš netgi iki dabar esu apsinešusi nuo tos suteiktos meilės, laimės ir džiaugsmo. Tikrai neįsivaizdavau, kad taip gerai gali būti, kai esi apsupta tiek mylinčių ir mylimų žmonių“, – sako ji.
Kol kas apie povestuvinę kelionę Dominyka ir Buddika negalvoja. Kartu nori su tėvais pasidžiaugti artėjančia žiema, Kalėdomis ir užsitarnautu laiku kartu. Tik gruodžio viduryje dėl savo verslo Buddika grįš į Lietuvą, o kas toliau – laikas parodys.
„Truputį norime pabūti Lietuvoje, nes švenčių čia nesutikau jau penkerius metus. Laukiu Kalėdų su tėvais, o sausio pradžioje skrisime į Šri Lanką, balandį – į Balį.
Geram orui grįšime į Lietuvą, nes čia labai faina, didelis draugų ratas, patys nuostabiausi žmonės, kurie tikrai mus myli ir vertina. Po tiek metų išvažiavimo pagaliau jaučiuosi suradusi savo žmones, pas kuriuos malonu grįžti ir su jais būti“, – šypsodamasi 15min sako Dominyka.
Fotogalerija:
