Naudingiausias turnyro krepšininkas, kelių sezonų maratono lyderis, greičiu bei ištverme stulbinantis plaukikas, arti pasaulio rekordo ribos aukštį ir tolį šturmuojantys šuolininkai – visi jie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiami ir nepalaužiami. Ar tikrai? Psichoterapeutė, sporto psichologė Rinalda Germanienė dalijasi patirtimi, kaip kartais menkiausias vėjelis, įsisukęs į emocijų pasaulį, net fiziškai pajėgų atletą akimirksniu gali paversti autsaideriu.
– Sporto pasaulio žmonės (treneriai, gydytojai, kineziterapeutai, žurnalistai) ryšį su kūno kultūra turi nuo mažens. Jums šis pasaulis ilgai buvo kaip nepažįstama žemė.
– Pirmoji mano specialybė yra kompozicija ir muzikos teorija. Tiesa, prieš tai mama ir kiti Kybartų miestelio muzikos pedagogai matė mane kaip perspektyvią pianistę, tačiau pati vyresnėse klasėse įsitikinau, kad nesu jau tokia talentinga. Apsisprendžiant įtakos turėjo ir vienos Kaune dirbusios fortepijono specialistės žodžiai: „Jūsų plaštaka per siaura.“ Esu dėkinga likimui, kad muzika mane suvedė su džiazo korifėjų karta (Dainius Paulauskas, Skirmantas Sasnauskas, Valerijus Ramoška, Linas Būda, Rimas Brazaitis ir kiti), kuri ne tik žavėjo saujelę šio žanro gurmanų Lietuvoje, bet ir populiarumo bei uždarbio ieškojo svetur. Septyni mėnesiai, praleisti Japonijoje, padėjo kitomis akimis pažvelgti į save ir atrasti save iš naujo. Vidinis balsas kuždėjo, kad turiu keisti profesiją, kad visą gyvenimą muzikos nekursiu ir dainų nedainuosiu. Labai traukė ambientinė muzika, jutau jos poveikį ir supratau gydomąją svarbą. Tai ir buvo žingsnis psichologijos studijų link. Dešimt metų truko mokslas, įskaitant tiriamąjį darbą Norvegijoje su šizofrenijos ligoniais (nagrinėjau, kaip jų psichinę sveikatą veikia dailė ir muzika) ir vėlesnes psichoterapijos studijas, o baigiamąjį psichoterapijos darbą rašiau apie… krepšinį. Tiksliau – net savo kolegų nuostabai – gvildenau egzistencijos ir humanizmo problemas šiame iš pirmo žvilgsnio brutaliame (sakytum, koks ten humanizmas!) sporte. Šiandien jau treji metai, kai dirbu FIBA ir testuoju teisėjus prieš šios lygos pasaulio čempionatus.
– Vakaruose jau labai seniai sportininkų psichologiniam rengimui teikiama milžiniška svarba, o pas mus psichologo pastangos imtos labiau vertinti tik pastarąjį dešimtmetį.
– Pradėkime nuo to, kad sportininkas pirmiausia vis dar vertinamas ne kaip žmogus, o kaip robotas, kuris siekia jam numatyto rezultato ar apdovanojimo. Mes jį garbiname ir juo didžiuojamės tik tada, jeigu laimi medalį. Mums jis įdomus tik tol, kol skina pergales. Kitaip jis niekas. Vakarų pasaulyje, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, šis funkcinis požiūris į atletą kaip į „darbinį arklį“, kuris užprogramuotas vien techniniams rezultatams gerinti, galima sakyti, jau pasenęs. Ten netgi studijos ir jų sėkmė siejama su sportu. Vienas pirmųjų, susirūpinusių, kodėl Lietuvos sportininkai nesinaudoja psichologų ar psichoterapeutų paslaugomis, buvo krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Kai grįžau iš Norvegijos, būtent jis, turėdamas milžinišką bagažą patirties dar iš NBA laikų, man sudarė galimybę padirbėti jo krepšinio mokykloje. Anot Šarūno, jam pačiam ne kartą yra tekę įsitikinti psichologijos reikšme, kai reikėdavo lemiamu momentu susikoncentruoti ir nuvyti negatyvias emocijas, kai privalėdavo dar labiau pasitikėti savimi. Krepšininkas gana anksti suprato, kad didžiąją sėkmės dalį lemia ne tik juodas darbas, bet ir psichologinis pasirengimas. Šių dienų profesionaliame sporte to paties lygio atletai savo fiziniais ir techniniais gebėjimais yra panašūs, todėl psichologinis pasirengimas vaidina labai svarbų vaidmenį siekiant maksimalaus rezultato. Dukart olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos sykį pasiteiravau, kas nutiko 2005-aisiais pasaulio čempionate Helsinkyje? Per vieną paskutinių mėginimų jis diską nusviedė už 68 metrų ribos, tačiau jį aplenkė estas Gerdas Kanteris; kova tęsėsi – metant priešpaskutinį kartą Virgilijaus įrankis atsimušė į tinklą, o paskutinį – perskriejo 70 metrų ribą ir čempionatas buvo laimėtas. Šią situaciją sportininkas su jam būdingu lakoniškumu apibūdino: „Maksimali koncentracija į tai, ką darau, ir maksimalus atsipalaidavimas.“ Štai kam reikalinga psichologija.
– Paprastai sielos specialisto šaukiamės, kai ištinka krizė. Sporto pasaulyje – turbūt panašiai?
Nepatikėsite: elitinis puikiai psichologiškai pasirengęs bėgikas ūžiančiame daugiatūkstantiniame stadione girdi tik savo batelių kaukšėjimą.
– Dažniausiai – taip. Kai rezultatai gerėja, nei atletas, nei jo treneris, nei sporto funkcionieriai nesuka galvos dėl to, kas dedasi sportininko emocijų labirintuose. Akivaizdu: taip neturėtų būti, nes stabilios psichologinės būsenos palaikymas yra procesas, o ne vienkartinių „injekcijų“ seansai. Mus visus, o sportininkus dar labiau kankina amžinas klausimas: kas bus? Po sekundės, po minutės, po valandos, dienos, savaitės... Kas bus, jei mesiu ir nepataikysiu; kas bus, jei šoksiu ir neperšoksiu; kas bus, jei iki pergalės ar užsibrėžto tikslo trūks mažo, kelių centimetrų, grybšnio? Mano užduotis – padėti susidoroti su šiuo milžiniškas dvejones keliančiu ir milžinišką svorį užkraunančiu klausimu. Jį galima išspręsti tik tada, kai esi fiziškai, techniškai ir taktiškai pasirengęs. Jeigu sportininkas nesilaiko disciplinos, yra prastokos fizinės formos ar, pavyzdžiui, nežino, koks jo vaidmuo aikštelėje, psichologija gero rezultato nelemia. Dirbdama su sportininkais stengiuosi, kad jie suvoktų, jog viskas, kas vyksta aplinkui, turi ne blaškyti, o padėti maksimaliai susikoncentruoti ir tuo pat metu maksimaliai atsipalaiduoti – reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Nepatikėsite: elitinis puikiai psichologiškai pasirengęs bėgikas ūžiančiame daugiatūkstantiniame stadione girdi tik savo batelių kaukšėjimą. Atrodytų, labai paprasta; sykiu ir labai sudėtinga, nes norint, kad veiktų nuo pašalinių dirgiklių saugantis filtras, reikia nuolatinio darbo su savimi. Jeigu žmogus sugeba jausti realybę ir būti „čia ir dabar“, jis gali ryte atsikėlęs ir paėmęs į rankas Bibliją perskaityti vieną vienintelį sakinį taip, kad šis veiks it tikslus dienos planas; vadinasi, darbas atliktas – programa įjungta. Šiuo atžvilgiu susiduriame su nepaprastu psichologiniu paradoksu: kuo labiau mokame susitelkti į vieną vienintelį tikslą, tuo labiau jaučiamės atsipalaidavę. Tai kažkas panašaus į jogą (ją ir pati praktikuoju). Šį metodą taikau dirbdama ir su lengvaatlečiais, ir su krepšininkais, ir su kitais atletais. Esu naudojusi ir dirbdama su daugkartiniu Dakaro ralio dalyviu Benediktu Vanagu. Žmogus, išmokęs atsiriboti nuo pasaulio triukšmo, nuo aplinkos dirgiklių (pradedant mobiliojo telefono žinutėmis, baigiant konfliktinėmis situacijomis su artimais žmonėmis, siaubą keliančiomis pasaulio naujienomis), įgyja visai kitokių, sakyčiau – labai gerų, bendravimo manierų. Būtent jos mums užtikrina pasitikėjimą savimi. Antai, krepšininkas Artūras Gudaitis, išmintingas inteligentiškas vaikinas, perėjęs iš „Žalgirio“ į „Lietuvos rytą“, turėjo atlaikyti siaubingą portalų komentuotojų purvo laviną, tapo amžinos Vilniaus ir Kauno konfrontacijos auka. Tačiau spaudimą stojiškai ištvėrė, neskaitė tų komentarų, išsaugojo vidinę ramybę ir nepalūžo kaip sportininkas. Tai, kaip atletas stovi prie starto linijos, kaip sveikinasi su varžovais, teisėjais, priešininkų komandos treneriais išėjęs į aikštelę ar ją jau apleisdamas, aiškiai parodo jo tos dienos emocinę būseną.
– Ar mūsų sportininkai išsako susikaupusias emocijas, įtampą, nerimą? Pagaliau psichologo darbas – sukurti tokią atmosferą, kad jie būtų atviri...
– Psichoterapijoje tai vadinama kontaktu: bendravimas, kalbėjimas ir išsikalbėjimas – patys svarbiausi dalykai ieškant prastos psichologinės būsenos priežasčių, gerinant komandos mikroklimatą. Nuo to, kaip mokame ne tik išreikšti, bet ir atpažinti, nupasakoti savo jausmus, priklauso mūsų sėkmė tiek sporte, tiek gyvenime. Nuoširdumas visada padeda pamatyti ir įveikti susikaupusias problemas. Dauguma tų, su kuriais dirbu, yra atviri bet kokiam dialogui, o jei jaučiu nenuoširdumą, suprantu, kad žmogus turi labai rimtų priežasčių jo nerodyti. Net jei akivaizdžiai matau, kad meluoja, leidžiu tai daryti, nes žinau, kad tas melas yra jam lyg skydas. Įsivaizduokit, meluojantį sustabdau: „Kodėl sakai netiesą?“ Užverčiau žmogui burną ir prarasčiau pasitikėjimą. Labai svarbu žinoti, ką daryti su tuo uždarumu, kaip elgtis „tyliomis situacijomis“. Mano tikslas – rasti tokią kalbą, kuri skatintų dialogą, o ne griautų jį. Manęs niekada neveikė stereotipai apie kuriuos nors sportininkus, stengiuosi neturėti jokios išankstinės nuomonės, kurią būtų suformavusi žiniasklaida, iš kažkur pasigautos nuogirdos ir pan. Praėjusią vasarą teko kalbėtis ir su ledo ritulininku Dainiumi Zubru, ir su krepšininku Donatu Motiejūnu – tiesiog stebėtina, kad šie žmonės, dirbdami nuo aušros iki tamsumos, iki paskutinio net ne prakaito, o kraujo lašo, turi geležinius nervus ir išlaiko gana stabilią dvasinę pusiausvyrą. Jie nepasiduoda publikos spaudimui, nesusitapatina su gerbėjų sukurtu fiktyviu įvaizdžiu, nepamina savo vertybių ir nenustoja natūraliai elgtis.
Sportininkų, su kuriais susiduriu, emocinis intelektas yra ganėtinai aukštas; kita vertus, kartais bendraudama su aukšto lygio matematiku ar IT specialistu sunkiau randu žodžių jiems prakalbinti. Pavyzdžiui, Kšyštofo Lavrinovičiaus humoras (o humoras – mokslo įrodyta – atspindi IQ) toks, kad su juo galima kalnus nuversti. Šmaikščiuose šio krepšininko juokeliuose įžvelgiu be galo daug paprasčiausios grynuoliškos išminties. Neslėpsiu, esu susidūrusi ir su tokiais atletais, kai po pokalbio tyliai sau esu beviltiškai ištarusi: „Šitam jau niekas nebepadės...“ Man, kaip psichoterapeutei, visada svarbu, kaip sportininkas gyvena namie: su kuo, kokios dienotvarkės laikosi, kiek laiko skiria artimiesiems. Jei žmogus tvarkingas, pasitempęs, rengiasi švariais išlygintais drabužiais, jei lova paklota, automobilyje nėra chaoso, šeimoje – darna, tada dažniausiai tvarka ir jo galvoje. Šeima ir buitis – labai svarbios sudedamosios sportininko karjeros dalys.
– Krepšinio populiarumas Lietuvoje – nediskutuotinas. Kada jis sportininkus ima veikti destruktyviai?
Nūdienos siekis vaikytis šlovės įvairiose gyvenimo srityse – pati beprotiškiausia ego apraiška. Sėkmių ir nesėkmių kaita sukuria baimę imtis atsakomybės, rodyti iniciatyvą ir veikti.
– Publikos lūkesčiai – negailestingi, jie neretai žaidėjus įvaro į kampą: visi tikisi, visi iš tavęs laukia stebuklo, o tu šiandien to stebuklo parodyti negali, nors vakar ir žibėjai aikštelėje. Tai bene didžiausios psichologinės problemos: kaip atlaikyti šlovės akimirkas ir kaip nepasiduoti depresijai, kai prasideda ilgas nesėkmių ruožas. Šį lydi siaubinga gerbėjų, žiniasklaidos kritika: vakar glostė, o šiandien muša. Taigi atletas negailestingai stumiamas į kraštutinių emocijų ratą – akimirksniu nyksta pasitikėjimas savimi, ima rastis baimių, blaškymosi. Be to, šlovė ir publikos liaupsės ne vien sportininkus verčia susidvejinti, susitapatinti su kuo nors labai didingu, su tuo, ko galbūt net nėra. Apskritai nūdienos siekis vaikytis šlovės įvairiose gyvenimo srityse – pati beprotiškiausia ego apraiška. Sėkmių ir nesėkmių kaita sukuria baimę imtis atsakomybės, rodyti iniciatyvą ir veikti. Norisi visko išvengti: tegu kas nors – tik ne aš. Formuojasi nevykėlio sindromas. Matote, kaip kartais krepšininkai vienas kitam perdavinėja kamuolį it karštą bulvę ir niekas nesiryžta mesti? Tai ženklas, kad komandą ištiko krizė. Ji neaplenkia ir individualių sporto šakų atstovų, net labai daug pasiekusių. Kai kurie jų mąsto itin egzistenciškai: ką aš gyvenime veikiu, kodėl tai darau, kam man to reikia? Vėl negaliu neprisiminti Virgilijaus Aleknos. Grįžęs namo jis nusikabindavo olimpinius, pasaulio ir Europos čempionatų aukso medalius ir jau kitą dieną į treniruotę eidavo nusiteikęs taip, tarsi viską pradėtų iš naujo, nuo nulio – kaip prieš daugelį metų. Jo reveransas publikai būdavo labai santūrus, nesitęsdavo savaitėmis, nevirsdavo šou. Pavadinčiau tai idealia pergalių siekiančio atleto būsena. Štai čia ir yra jo ilgai trukusios sėkmingos karjeros priežastis. Šlovė labai klastinga: tu patiki, kad, pasiekęs kokią nors aukštumą, kitą kartą vėl tai padarysi pernelyg nesistengdamas, deja... Kai matau, kad sportininkas skiria sportinį pyktį nuo buitinio, kad moka jį kontroliuoti, nepasiduoda panikai ir suvaldo į ją puolančius kitus, džiaugiuosi – vadinasi, darbas nebuvo veltui.
– Ir niekada nesigailėjote, kad šiandien nesate žinoma pianistė, vokalistė?
– Šiandien nesigailiu, nes tai, ką darau, yra kaip įrodymas sau pačiai, kad esu tinkamame kelyje. Muzika psichologo ir psichoterapeuto profesijai duoda daug. Ji išmokė atidžiau įsiklausyti į žmones ir giliau pažvelgti į jų vidines problemas. O buvę nusivylimai užgrūdino. Kadaise, tapusi „Dainų dainelės“ laureate, įsivaizdavau, kad jau esu įstojusi į operinį dainavimą. Tačiau to neįvyko – visai kaip sporte. Šią nesėkmę išgyvenau skaudžiai; bet viskas praeina – ir vėl kaip sporte. Geriau būti pianiste ar vokaliste, kai yra tam ūpas, šeimos, artimų bičiulių rate, negu būti „žinomai“. Laikui bėgant, man labiau rūpi savo vienintelį gyvenimą padaryti ne kuo žinomesnį, o kuo realesnį. Tą patį norėčiau pasakyti ir apie šio mūsų pokalbio prasmę. Būtų puiku, jei jis nors šiek tiek prisidėtų prie labai realios sporto psichologijos atsiradimo kasdienėje sportininko dienotvarkėje ir jį supančioje aplinkoje.