Sportininkų E. ir I.Konovalovų gyvenimą pakeitė vaikai: „Anksčiau tiek kantrybės neturėjome“

Ignatas ir Edita Konovalovai su sūnumis Leonardu ir Sebastianu / Luko Griciaus ir asmeninio archyvo nuotr.
Ignatas ir Edita Konovalovai su sūnumis Leonardu ir Sebastianu / Luko Griciaus ir asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2021-03-15 18:54
AA

Vienas garsiausių šalies dviratininkų Ignatas Konovalovas (35) su žmona Edita (32) ir vaikais šiuo metu dar mėgaujasi Ispanijos saule, tačiau po truputėlį kuria planus sugrįžti į Lietuvą, kur gimtajame Panevėžyje įsirenginėja namus. „Širdyje mes – patriotai, todėl į gimtinę traukia daugelis dalykų“, – sako neseniai antro vaikelio su Edita sulaukęs Ignatas.

Ignatai, prieš keletą savaičių dalyvavote varžybose Prancūzijoje. Kiek laiko ten praleidote, kaip sekėsi?

Ignatas: tai buvo pirmosios įvadinės sezono varžybos po ilgos pertraukos, tad nežinojome, ar būsime tinkamos formos, tačiau pasiruošėme iššūkiams. Dalyvavome su mūsų sprinteriu, tikėjomės pasiekti bent dviejų pergalių – deja, tai nepavyko. Padarėme kelias taktines klaidas ir galimai sprinteris nebuvo savo geriausioje formoje, tačiau galutiniais rezultatais esu patenkintas.

Buvo sunku išlaikyti tinkamą sportinę formą pandemijos metu?

Ignatas: buvo ypač sunku pernai – nuo kovo iki rugpjūčio. Aišku, priėmėme situaciją tokią, kokia ji buvo. Visi sportininkai „sėdėjo vienoje valtyje“ – nebuvo taip, kad kažkurie galėjo dalyvauti varžybose, o kiti – ne. Visi išgyvenome tą pernykštį sezoną ir jis buvo visai neblogas. Mums su Edita karantinas neprailgo. Džiaugėmės buvimu kartu, žiūrėjome filmus ir gaminome maistą bei skyrėme visą 100 procentų savo dėmesio vyresnėliui Leonardui. Karantino metu mūsų šeimoje užsimezgė dar viena gyvybė, tad, sakyčiau, kad viskas išėjo į naudą (šypsosi). Sebastianas į šį pasaulį atkeliavo sausio 21-ąją.  Kaip ir jo brolis, gimė Ispanijoje.

Ignatas Konovalovas su sūnumi Leonardu / Asmeninio albumo nuotr.

Vaikelio gimimas tikriausiai įnešė ne tik begalinio džiaugsmo, bet ir sumaišties į šeimą? Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?

Ignatas: kadangi būtent šiandien yra laisvadienis be dviračio, tai man yra labai lengva. Atsikėlėme, papusryčiavome ir ėmėmės tvarkyti reikalų – Edita su mažuoju važiavo pas pediatrą mėnesinei apžiūrai, o aš su Leonardu – atlikti tyrimo, nes jis man yra būtinas prieš ateinančias varžybas.

Jei turiu treniruotes, dažnai keliuosi ir pradedu dieną anksčiau – dar prieš 5 valandą ryto, kad greičiau grįžčiau namo ir spėtume visi kartu su vaikais pasnausti pietų miego.

Edita su sūnumi Leonardu / Asmeninio albumo nuotr.

Edita, o kaip viską spėjate jūs? Ar kas nors padeda namuose tuomet, kai Ignatas būna išvykęs?

Edita: taip, kaip tik neseniai buvo atvažiavusi mano mama. Kai tik gimė mažiukas, viešėjo visą mėnesį, o ir po to buvo atvykusi dar dviems savaitėms – tai tikrai buvo milžiniška pagalba, esu labai dėkinga Leonardo ir Sebastiano močiutei. Beveik nepajutau buities sunkumų – ji ir valgyti gamino, ir namus tvarkė. Man tereikėjo gulėti ant sofos ir maitinti mažylį. Jokio režimo nebuvo – tiesiog, kuomet Sebastianas prabusdavo, jį ir maitindavau.

Kai išvažiavo mama, atvažiavo tėtis, tad padedančiųjų tikrai netrūko. Žinoma, išvykus paskutiniam svečiui, supratau, koks iššūkis yra vienai prižiūrėti du vaikus ir visą namų ruošą, kai Ignas būna treniruotėse ar varžybose. Kita vertus, patys pasirinkome tokią profesiją, gyvenimą, tad tikrai dėl nieko nesigailiu. Be abejo, suktis reikia daug ir greitai – pavyzdžiui, tuo pačiu metu virti makaronus ir stebėti, ar nei vienam iš vaikų nereikia mano pagalbos. Gerai, kad Ispanijoje turime draugų, tad tikrai netenka nuobodžiauti, jei reikia, jie pagelbsti, tačiau Lietuvoje visada yra lengviau: šalia seneliai, jie visuomet padeda.

Ignatas ir Edita Konovalovai su sūnumis Leonardu ir Sebastianu / Asmeninio albumo nuotr.

Apie auklę pasvarstote?

Edita: galvojame, nes, kad ir kaip norėtųsi leisti sūnus į darželį, tai nėra taip paprasta. Mes dažnai migruojame – kelis mėnesius praleidžiame Ispanijoje, kelis – Lietuvoje ir dar dažnai skraidome į Italiją. Vaikui tektų daug kartų adaptuotis iš naujo, jei leistume į darželį Ispanijoje ar Lietuvoje. Tai tiesiog būtų per daug sudėtinga.

Nors daug keliaujate, įsirenginėjate namą Panevėžyje – kodėl būtent šiame mieste? Planuojate sugrįžti į Lietuvą?

Edita: Panevėžį pasirinkome todėl, kad čia gyvena artimieji.

Ignatas: pradėjome ieškotis erdvesnio ploto, nes paprasčiausiai nebetilpome turimame vieno miegamojo bute su dviem vaikais.

Edita: jei gyventume Vilniuje, šalia būtų draugai, tačiau seneliai būtų gan toli. Darbų prasme mums jokio skirtumo, kokiame mieste gyventume, o prie Panevėžio ir keli oro uostai šalia. Kol neturėjome vaikų, daugiau laiko praleisdavome Vilniuje, tačiau, atsiradus Leonardui su Sebastianu, supratome, koks didelis privalumas yra būti šalia tėvų, kurie gali padėti prižiūrėti vaikus bet kada, kai tik to prisireikia.

Ignatas: gyvendami Ispanijoje dažnai ilgimės šeimos. Grįžus į Lietuvą, visad norisi kuo daugiau laiko skirti artimiesiems. Gimus Leonardui su Sebastianu, šeimos ilgesys dar labiau padidėjo – trokštame tuo džiaugsmu, kurį atneša vaikai, dalytis. Leonardas puikiai sutaria su mūsų abiejų tėvais, todėl jam reikia kuo daugiau to šilto, artimo bendravimo.

Ignatas ir Edita Konovalovai su sūnumi Leonardu / Asmeninio albumo nuotr.

Edita, kaip motinystė pakeitė jūsų gyvenimą?

Edita: prieš gimstant vaikams, turėjome mažiau įsipareigojimų, vos tik sugalvoję, galėjome keliauti. Tikriausiai pirmas šokas buvo tuomet, kai pasitraukiau iš profesionalaus sporto – atrodė, kad nesportuojantys žmonės gyvena labai neįdomius gyvenimus, trūksta iššūkių, emocijų, kurių gausu varžybose. Gimus Leonardui, viskas dar sykį apsivertė – buvau įpratusi bėgti, lėkti, keliauti, būti su draugų būriu – namuose laiką leisdavau itin retai, nors ir nebesportavau. Iš pradžių atrodė sunku suvokti, kad dabar reikės gyventi sėsliau – iki 30-ies su Ignu buvome apkeliavę turbūt visą pasaulį tiek su sportu, tiek asmeninėmis kelionėmis. Gimus Leonardui supratau, kad gana lakstyti visur savo malonumui – juolab, man ir nebe 20 metų. Norėjau atsiduoti vaikams.

Edita su sūnumi Leonardu / Asmeninio albumo nuotr.

Koks jūsų dabartinis santykis su sportu?

Edita: kai laukiausi pirmojo kūdikio, būdama penktą mėnesį nėščia dar važiavau dviračiu. Sporto neapleidau ir antrojo nėštumo metu, žinoma, teko daryti šiokią tokią pertrauką. Dabar nesportuoju, tačiau jau suku mintį, kaip nusipirkti specialų vežimėlį vaikams, su kuriuo galima bėgioti. Taip pat nekantrauju ir vėl užsilipti ant dviračio – negaliu nesportuoti. Kad ir kiek mažylių turėsiu, visuomet rasiu laiko sportui. 

Norėjote, kad tarp vaikų būtų nedidelis amžiaus skirtumas?

Edita: taip, planavome būtent taip.

Leonardas jau šiek tiek didesnis, koks jo charakteris, kaip į mažąjį brolį reaguoja?

Ignatas: Leonardas yra grynas sportininkas – vos sulaukęs vienerių, jau važinėjosi paspirtuku, o metų ir kelių mėnesių sėdo ant balansinio dviračio. Aišku, mes to siekiame ir jį mokome, tačiau jis tikrai nenustygstantis vietoje – žaidžia futbolą, daug laksto. Jeigu tik jį kuo nors sudominsi, jis varys kaip prisuktas. Dažnai vakarais, kai jau norisi ramybės, jis kaip tik ima siausti. Kalbant apie mąžąjį broliuką, mes Leonardui jau nuo pat pirmųjų nėštumo akimirkų aiškinome, kad mamos pilve slepiasi broliukas ir greitai jie bus dviese. 

Ignatas Konovalovas su sūnumi Leonardu / Asmeninio albumo nuotr.

Edita: vyresnėlis sūnus rytais klausdavo manęs, ar jau išlindo brolis. Kai parsivežėme Sebastianą, pirma savaitė buvo rami, nes jis tik miegojo ir valgė. Leonardas galvojo, kad mažasis brolis – kaip lėlytė, o vėliau, kai kūdikis ėmė darytis reiklesnis, jau ir Leonardas dėmesio ėmė reikalauti. Stengiamės parodyti, kad esame keturiese ir kad visi vienodai esame mylimi bei dėmesio pakaks visiems. Jokio piktumo iš Leonardo tikrai nėra, bet būna, kuomet  sūnus pavargsta, pasidaro irzlus ir šiek tiek pavydus.

Kartais, kai reikia mažyliui pakeisti sauskelnes, Leonardas bando įkalbėti tėtį, kad toliau žaistų su juo, tuomet Ignui tenka imtis derybų – kadangi Leonardas yra protingas vaikas, kompromiso visuomet pavyksta pasiekti. Mes mokame perimti bendravimą, kai to reikia – pavyzdžiui, kai Ignui po treniruotės ima stigti kantrybės bendraujant su vaiku, tuomet bendravimą perimu aš. Daug kalbame ir diskutuojame visi kartu.

Kokią geriausią pamoką davė tėvystė ir motinystė?

Vienbalsiai: išmokome kantrybės! Anksčiau jos tiek neturėjome.

Edita ir Ignatas Konovalovai su vaikais (9 nuotr.)
+3