Turbūt beveik visos kada nors bandėme nupiešti ratą ir pakabinusios adatą iškviesti dvasią, kad sužinotume visas gyvenimo paslaptis. Juk spiritizmas egzistuoja nuo XIX a., o remiasi dar senesnėmis ištakomis!
Jei klaustumėte tiesiai, ar jis turi bent grūdą logikos, atsakymas būtų labai atsargus: ne daugiau ir ne mažiau – kaip ir daugelis kitų teorijų. Su mediumais konsultavosi valstybių vadovai ir kiti pasaulio įtakingieji (tai paaiškina, kodėl kai kurie jų priimti sprendimai ne visada buvo adekvatūs). Policija kartais irgi pasitelkia ekstrasensų pagalbą (rezultatas dažniausiai apverktinas, tai yra joks). Tačiau išnaudoti norisi ir reikia visus šansus. Ryšininkai su anuo pasauliu neretai prašauna pro šalį. Bet garsi XX a. amerikiečių aiškiaregė ir mediumė Jeane Dixon (ja pasitikėjo prezidentai Richardas Nixonas ir Ronaldas Reaganas), paklausta, kodėl 1958 m. neprasidėjo jos žadėtas Trečiasis pasaulinis karas, diplomatiškai išsisuko: „O jūs norėjote, kad jis būtų prasidėjęs?! Žmonija bent 20 proc. gali pakeisti savo ateitį, todėl mums ir leista į ją žvilgtelėti.“
Žvilgsnis į ateitį ir atgal
Užmegzti ryšį su dvasiomis padeda mediumas – žmogus, ypač jautrus signalams iš anapus. Toks talentas dažnai lyginamas su muzikine klausa: pradmenis turi visi, kai kurie talentą ištobulina darbu ir pastangomis, o genijai ir taip apdovanoti daugiau nei dosniai. Minėtoji Dixon buvo mediumė nuo mažens: mergytei tebuvo penkeri, kai Vokietijoje mirė jos senelis, ir mirties akimirką ji išgirdo jo balsą. Šeima, tuo metu gyvenusi Kalifornijoje, ganėtinai nustebo, kai paaiškėjo, kad mažylė neišsigalvoja. Švedų mistikas Emanuelis Swedenborgas pradėjo bendrauti su mirusiaisiais artėdamas prie penkiasdešimties, po gamtos mokslų ir filosofijos studijų. Kaip ir Arthuras Conanas Doyleʼis, buvęs dar ir vienas iš spiritizmo autoritetų.
Norėtųsi dar gyviems esant sužinoti, kas laukia po mirties. O kas geriausias tokios informacijos šaltinis, jei ne mirusieji?
Spiritizmo teoretikų pavardės svarios. O žmogus visada smalsaus, norėdamas žvilgtelėti į aną pasaulį. Todėl ir ateities spėjikų, ir mediumų, neva (o gal tikrai) galinčių užmegzti ryšį su juo, niekada netrūks. Kiekvieno reikalas – tikėti ar ne. Faktas, kad Trečiojo pasaulinio karo nenori niekas. Ir geriau jau visi aiškiaregiai klystų šitaip pranašaudami. Ta pati Dixon išpranašavo Johno Kennedy nužudymą ir perspėjo prezidentą Frankliną Rooseveltą apie tikslią mirties datą – kad šis spėtų sutvarkyti reikalus. Tiesa, apsiriko, sakydama, kad pirmieji koją į Mėnulį įkels sovietai, bet patį faktą numatė tiksliai. Skeptikai sako, kad kelios išsipildžiusios mediumės pranašystės sukėlė tiek šurmulio, jog liko nepastebėta krūva klaidingų (jie net sugalvojo terminą „Jeane Dixon efektas“). Bet turbūt net tie patys skeptikai kartais suabejoja: o jei ten kas nors yra?! Ir ezoteriniai mokymai ne visada meluoja, o mirusieji gali bendrauti su gyvaisiais ir perduoti žinias?! Norėtųsi dar gyviems esant sužinoti, kas laukia po mirties. O kas geriausias tokios informacijos šaltinis, jei ne mirusieji?!
Ką veikia dvasios?
Religiniai kanonai turi savo idėjų šiuo klausimu: vieni gieda begalinius himnus Viešpačiui, kiti tūno panirę į amžiną nirvaną ar bendrauja su būriu nekaltų mergelių. Spiritizmo ideologai įsitikinę, kad dvasios... nuobodžiauja, todėl mielai bendrauja su gyvaisiais. Ypač komunikabilios tos esybės, kurios laukia, kada vėl galės nužengti į žemę. Dažniausiai tai vidutinės statistinės nei labai gerų, nei labai blogų žmonių sielos, kurios nepamiršo žemiškosios būties ir yra ne prieš stebėti mūsų, gyvųjų, reikalus ir į juos įsikišti – ypač kviečiamos.
Itin prisidirbusių dvasių vieta po mirties – žemutinis pasaulis, arba pragaras. Be kita ko, tokios dvasios neretai pavydi gyviesiems, todėl nepraleidžia progos jiems pakenkti ar atkeršyti (dar vienas argumentas, kodėl nereikia prasidėti su blogiečiais).
Dvasios, kurios galutinai baigė žemiškąjį kelią ir pasiekė tobulybę, įkurdinamos šalia Dievo ir padeda Aukščiausiajam valdyti pasaulį. Tarp tokių šviesuolių – apaštalai, įvairių religijų šventieji ir tiesiog paprasti geri žmonės, dalijęsi sielos turtais gyvi būdami, dosnūs ir po mirties. Jie nesididžiuoja ir neišpuiksta, o išgirdę kvietimą neatsisako pasikalbėti. Ypač jei jaučia, kad gali kaip nors padėti. Šios kilnios būtybės – maloniausios pašnekovės ir puikiausias informacijos šaltinis.
Gyvieji ir mirusieji
Pasak teorijos, jei dvasia jau keliskart gyveno žemėje, spiritizmo seanse pasirodys paskutinė jos esybė. Todėl kur kas prasmingiau kviesti prieš metus (ar kelerius) mirusį artimą žmogų nei kokią istorinę asmenybę, kuri per šimtmečius kuo tik nebuvo. Patys talentingiausi mediumai gali ištraukti iš po praėjusių gyvenimų sluoksnių ir tą pirminę asmenybę, tik kam paprastam žmogui gali prireikti Napoleono, Churchillio ar Julijaus Cezario (jie, sakoma, ypač komunikabilūs)?
Mirtis nesuteikia kilnesnių bruožų – dvasia keičiasi tik gyvendama žemėje. Todėl neverta ieškoti dialogo su priešais ar nemaloniais žmonėmis.
Žinovai perspėja, kad mirtis nekeičia prigimties. Tai yra jei gyvas būdamas žmogus nieko nemylėjo, nebuvo itin protingas ir apskritai nepasižymėjo geriausiomis savybėmis, jo dvasia bus tokia pati. Mirtis nesuteikia kilnesnių bruožų – dvasia keičiasi tik gyvendama žemėje. Todėl neverta ieškoti dialogo su priešais ar nemaloniais žmonėmis – negi jie jums nenusibodo gyvi būdami?! Net jei jaučiatės nusikaltusios tokiam žmogui, kodėl manote, kad tas, kuris jums neatleido šiame pasaulyje, staiga pakeis savo nuomonę aname?! Atvirkščiai – tokia pikta dvasia gali pasinaudoti proga pakenkti ir, sakykim, pradėti vaidentis.
Nereikia kalbinti dvasių tų, kurie buvo nužudyti, tragiškai žuvo ar pakėlė prieš save ranką. Jos paprastai nekenčia gyvųjų, visada duoda tik blogus patarimus, o jų vizitas gali provokuoti depresiją, nemigą, panikos priepuolius, net skatinti savižudybę. Kartu su tokiais svečiais į namus patenka blogis ir tamsa. Ir išties kam kontaktuoti su Hitlerio ar Stalino dvasiomis?! Gyvi jie padarė tiek blogo, kad neįmanoma, jog pasikeistų po mirties! Populiariojoje literatūroje mediumai skundžiasi, kad pabendravus su kraugeriais užklupdavo didesnių ar mažesnių nesklandumų: imdavo sirgti naminiai gyvūnai, be priežasties perdegdavo lemputės, gesdavo buitinė technika, kildavo konfliktų tarp puikiai sutariančių šeimos narių.
Nevalia trukdyti neseniai mirusių žmonių – bent jau kol nesuėjo ketvirtinės, nes dvasia dar labai susijusi su kūnu, kuriame gyveno, ir neapsipratusi su naujuoju būviu. Grąžindamos ją į šį pasaulį egoistiniais tikslais (jie visada tokie – būkime atviros) verčiame iš naujo pereiti atsisveikinimo stresą. Kokio geranoriškumo po to galima tikėtis?! Ir kokios informacijos? Žodžiu, jei reikėtų idealios mirusiųjų kandidatūros pabendrauti, tegu tai būna garbaus amžiaus senelis ar senelė, dievinę jus per savo gyvenimą ir ramiai mirę savo mirtimi ir savo lovoje.
Mediumai (ne)meluoja
Arba bent jau ne daugiau nei vidutiniai statistiniai piliečiai, tarp kurių irgi ne taip retai pasitaiko aferistų. Sakoma, kad patyręs mediumas gali bendrauti su anuo pasauliu kur ir kada panorėjęs, nors ir miesto centre vidury dienos: juk dvasioms nėra skirtumo, kur pasirodyti. XIX a. prieštaringos reputacijos mediumas Henry Sladeʼas irgi buvo įsitikinęs, kad spiritizmo seansams nereikalingi ritualai, ir rengdavo juos tiesiog savo svetainėje per vakarienę. Deja, jis liūdnai baigė: mirusiųjų artimieji nedavė jam ramybės ir... gerai mokėjo. Sladeʼo seansai vyko beveik be perstojo, jis pervargo, ėmė gerti ir galiausiai dvasios nutraukė su juo diplomatinius santykius. Iš nevilties mėgino naudoti triukus, imituojančius tikrus pasirodymus, buvo demaskuotas ir mirė skurde.
Holivudo mediumas Kenny Kingstonas, bendravęs tik su žvaigždžių: Johno Lennono, Marilyn Monroe ar Gretos Garbo, dvasiomis, tikino, kad garsenybės jį myli (o jis myli jas), todėl ir ateina kviečiamos. Kingstonas keliskart pataikė su „Oskarų“ pranašystėmis (teigė, kad statulėles gaus „Čikaga“ ir Catherine Zeta-Jones ar Javieras Bardemas) ir daugybę kartų buvo netikslus. Bet išradingas vyrukas rado, kuo paaiškinti spragas: girdi, mirę garsūs aktoriai ir režisieriai turi savo dangiškąją meno kritikų komisiją ir jos balsai lemia, kam atiteks statulėlė. O Kingstonas gauna informaciją iš ten, tiesa, kartais sprendimas nebūna galutinis.
Dar vienas mediumas Arthuras Fordas irgi išpranašavo Kennedy nužudymą ir Lyndono Johnsono pergalę 1963 m. prezidento rinkimuose: esą, apie tai jam pranešusi garsiojo iliuzionisto Harry Houdini vėlė. Seanse dalyvavęs senatorius Johnas McClellanas šaipėsi iš Fordo ir prisiekinėjo suvalgysiąs batraiščius, jei nors viena Houdini pranašystė išsipildys. Istorija nutyli, ar po šūvių Dalase batraiščiai atsidūrė ant senatoriaus pietų stalo.
Pranašystes, susijusias su istoriniais įvykiais ar asmenybėmis, nesunku patikrinti. Ir spiritizmo populiarumo laikais būta tokių patikrų, kurias kai kurie mediumai garbingai perėjo: atskleidė savo pašnekovo asmeninio gyvenimo detalių, kurių niekas, be jo paties, negalėjo žinoti, ar pasakė, kur mirusysis paslėpė vieną ar kitą daiktą.
Tikima, kad mediumas visada supranta dvasias, nes informaciją gauna vaizdiniais. Kartais tos informacijos daugiau, nei galima išreikšti žodžiais, kartais jos neįmanoma apibūdinti žinomais terminais. Būtent todėl tokios neaiškios Nostradamo pranašystės: dvasios pasakojo jam apie atominius sprogimus, traukinius, naujus valstybių darinius ir technikos stebuklus, tačiau XVI a. žmogui trūko sąvokų šioms žinioms įvardyti! Kuo labiau išsilavinęs mediumas, tuo tiksliau jis suformuluos dvasių perduotą žinutę (bent vienas objektyvus kriterijus renkantis specialistą).
Savitarnos kasa
Jei tikite spiritizmu, turite klausimų, į kuriuos – jūsų nuomone – galėtų atsakyti tik dvasios, ir nedvejojate dėl religinių ar moralinių apribojimų (dauguma religijų nepritaria kišimuisi į dvasių teritoriją), kodėl gi pačiai nesurengus seanso? Jums net nereikės apskrito stalelio ar specialios lentos – toks inventorius laikomas morališkai pasenusiu. Be to, juos galima netyčia pajudinti...
Norėdama pasikalbėti su kuo nors iš brangių mirusiųjų, paimkite veidrodį ir keletą žmogui priklausiusių daiktų: fotografiją, mėgstamą papuošalą, laikrodį. Užtraukite užuolaidas, užgesinkite šviesas, uždekite žvakę, įjunkite ramią muziką. Atsisėskite, kad matytumėte veidrodį, bet ne savo atvaizdą jame. Kartokite vardą žmogaus, kurį norite išvysti, ir po 15–60 min. turėtumėte pajusti, kad kambaryje keičiasi temperatūra – atvėsta ar keliais laipsniais pakyla, gali pasigirsti beldimas, veidrodis ima drumstis ir jame pasirodo pažįstamas veidas. Dvasia paprastai bendrauja vaizdiniais, taigi, greičiausiai veidrodyje matysite paveikslėlius, keisis šviesa kambaryje arba sklis garsai. Itin jautrus mediumas atsakymus gali girdėti galvoje. Dar galima naudotis mėgstama knyga: paimkite naują neskaitytą egzempliorių, užduokite klausimą, atverskite bet kurį puslapį ir beskite pirštu į eilutę – tai ir bus atsakymas.
Jei reikalingas ryšys su nepažįstama dvasia, reikės tų pačių artefaktų ir ramios atmosferos. Dar – blizgaus daikto: papuošalo, eglutės žaisliuko ar tradicinio krištolinio rutulio. Kelias minutes beveik nemirksėdama žiūrėkite į jį, kad sutelktumėte dėmesį. Ant popieriaus užrašykite kviečiamo subjekto vardą, ištieskite virš jo delną ir kreipkitės į dvasią, kol pajusite minėtuosius požymius. Jus pačią gali išmušti karštis ar krėsti šaltis, dažnai žmonėms pasišiaušia oda ar ima greičiau plakti širdis.
Kad ir ką kviestumėte, būkite mandagi, – net dvasios tai vertina. Sveikinkitės, prašykite leidimo užduoti asmeninį klausimą, padėkokite už vizitą. Užgauta dvasia gali atsisakyti bendrauti, pateikti klaidingą informaciją ar imti krėsti nedideles, bet erzinančias išdaigas: pradėsite sapnuoti blogus sapnus ar blogai jaustis, namie ims reikštis poltergeistas.
Ar tai pavojinga?
Galima pagalvoti, kad pavojus kada nors nusvėrė moterišką smalsumą. O ir poreikis užmegzti ryšį su mirusiaisiais gali būti didelis: gal reikia patarimo, gal – paguodos, galbūt – atsakymo į labai svarbų klausimą.
Kaip galima apsisaugoti ezoteriškai? Pirmiausia – nerengti seanso namuose (neretai gąsdinama, kad dvasia, kuriai patiko jūsų kompanija, gali ir nepanorėti išeiti). Specialistai rekomenduoja kontaktui pasibaigus išvalyti patalpą ugnimi, druska ar šventintu vandeniu (Katalikų bažnyčia griežtai nepritaria tokiems reikalams, tačiau prisiminkime pramotę Ievą – jai irgi nebuvo leidžiama liesti vieno medžio vaisių).
Bet kuris kontaktas neturėtų trukti ilgiau nei 10–15 minučių, užduokite ne daugiau kaip 7–8 klausimus. Ir dar vienas dalykas: žmonės meluoja ir juokauja. Dvasios – irgi. Taigi aklai pasikliauti šiais laikais negalima niekuo. Kabalistai ir magai žino užkeikimų, galinčių priversti dvasią sakyti tik tiesą, bet paprasti mirtingieji niekaip negali šito garantuoti.
Jei dvasia negali ko nors pasakoti – ji ir tylės. Jei nenori su jumis bendrauti – neateis. Geruoju atveju toks susitikimas gali dovanoti sielos ramybę, išspręsti moralinę dilemą ir – kas ten žino – rasti tą nelaimingą palikimą.