Spiritizmas: ar „žaidimai“ su žvakėmis bei ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos?

Spiritizmas: ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.
Autorius: Kostas Gintalas, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-08-09 21:13
Anapusinis pasaulis žmones domino nuo neatmenamų laikų. O koks geriausias informacijos apie tai, kas mūsų laukia po mirties, šaltinis, jei ne patys mirusieji? Artimųjų netekties skausmas, paguodos, aštrių pojūčių troškimas, dažnai – paprasčiausias smalsumas iki šiol skatina per Spiritizmo seansus pamėginti praskleisti uždangą, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. 

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Vėlus vakaras, baugi kambario prietema, užtrauktos užuolaidos, plevenanti žvakės liepsna. Ir grupelė aplink apskritą stalą sėdinčių žmonių – susikibusių už rankų ir atliekančių keistą ritualą... Maždaug taip daugelis įsivaizduoja spiritizmo seansą. 

Ar visi šie „žaidimai“ su žvakėmis, lėkštelėmis, ant siūlo kabančiomis adatomis ir vidžos lentelėmis turi bent kruopelę logikos? Išgirdęs kvietimą susisiekti su dvasiomis racionalus skeptikas veikiausiai pasukiotų pirštą prie smilkinio. Kita vertus, maždaug dešimčiai milijonų spiritistų Brazilijoje (šioje šalyje įsikūrusi ir Tarptautinė spiritistų taryba, vienijanti nacionalines šios doktrinos išpažinėjų organizacijas, esančias 19-oje šalių – nuo Japonijos iki Norvegijos), keliems milijonams bendravimą su dvasiomis praktikuojančių kaodai religijos išpažinėjų Vietname arba, pavyzdžiui, Filipinų krikščionių spiritistų sąjungos nariams (jų šioje šalyje priskaičiuojama keliasdešimt tūkstančių) tai anaiptol neatrodo nei kvaila, nei nerealu.

Spiritizmas:  ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.
Spiritizmas: ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.

Mokslas ar tikėjimas?

Spiritizmo pagrindas – dualistinė žmogaus prigimties koncepcija, pagal kurią kiekvienas turi ir kūną, ir sielą. Kūnas – netvari dalis, kuri po mirties sunyksta, o dvasia ilgai lieka šiame arba aname pasaulyje, kurio mes nepažįstame. Ypatingų galių turintys, signalams iš anapus jautrūs žmonės, kurie esą sugeba užmegzti ryšį su dvasiomis ir perduoti jų pranešimus, vadinami mediumais. 

Anglų ir kai kuriose kitose kalbose egzistuoja terminai „spiritualizmas“ ir „spiritizmas“: pirmasis skirtas pačiam judėjimui, filosofijai, antrasis – labiau praktiniam veiksmui (tai yra bendravimui su dvasiomis) įvardyti. Lietuvių kalbos žodynas vienintelį terminą „spiritizmas“, kilusį iš lotyniško žodžio „spiritus“, reiškiančio „dvasią“, apibrėžia kaip mistinį tikėjimą, kad galima iššaukti mirusiųjų dvasias ir su jomis bendrauti, taip pat bandymus tai daryti. Kita vertus, savo knygoje „Qu’est-ce que le spiritizme?“ („Kas yra spiritizmas?“) vienas žymiausių spiritizmo teoretikų ir praktikų prancūzas Allanas Kardecas spiritizmą vadina ne religija, o mokslu apie žmonių ir bekūnių būtybių – dvasių – santykius. Taigi, kai kurie spiritistai laiko save ne tam tikros religijos išpažinėjais, o veikiau filosofinės doktrinos, turinčios mokslinį pagrindą, sekėjais. 

Kas čia svarbiau – mokslas ar tikėjimas, turbūt galėtų būti diskusijos tema

Kas čia svarbiau – mokslas ar tikėjimas, turbūt galėtų būti diskusijos tema. Bendravimo su dvasiomis teorijos ir praktikos ištakos – gilioje senovėje, kai priešistoriniam šamanui dingtelėjo mintis, jog mušant būgną prie laužo galima pamėginti protėvių paklausti, ar pasiseks medžioklė. Vienu iš pagrindinių moderniojo spiritizmo pradininkų vadinamas XVIII amžiaus švedų mokslininkas ir mistikas Emanuelis Swedenborgas. Ne vieno išradimo autorius, gilinęsis į gamtos mokslus, domėjęsis metalurgija, mechanika, geometrija, chemija, anatomija bei fiziologija, vėliau atsidėjo dvasiniams apmąstymams, o savo regėjimus, pranašiškus sapnus ir bendravimą su dvasiomis aprašė traktatuose. Jis neigė krikščionišką Švenčiausiosios Trejybės doktriną ir vienintele Dievo apraiška laikė Jėzų Kristų. Swedenborgas niekada nepretendavo į religijos reformatorius, visgi sekėjai 1787-aisiais, praėjus penkiolikai metų po jo mirties, Anglijoje įkūrė Naująją bažnyčią, kuri veikia iki šių dienų. Kita vertus, egzistuoja ir nuomonė, jog talentingasis išradėjas bei filosofas kentėjo nuo psichikos sutrikimų ir šizofrenijos priepuolių... 

Visgi įvykis, paskatinęs visuotinį susidomėjimą dvasių pasauliu, nutiko vėliau – 1848-ųjų kovo 31-ąją. Tada mažoje fermoje, esančioje Haidesvilio kaimelyje Niujorko valstijoje, dvasia neva užmezgė ryšį su dviem jaunesniosiomis kalvio Johno Foxo dukromis – Margaretta ir Kate. 

 

Spiritizmas:  ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.
Spiritizmas: ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.

Pabelskite du kartus, pone vaiduokli

Apie namą, kuriame apsigyveno iš Kanados atvykusi Foxų šeima, apylinkėse sklido negeros kalbos – esą jame vaidenasi, girdėti keisti garsai, o viena moteris iš anksčiau čia gyvenusios šeimos dievagojosi net mačiusi ilgu juodu paltu apsirengusio vyro šmėklą. Visgi Foxai nusprendė nekreipti dėmesio į gandus, juolab kad čia turėjo įsikurti tik laikinai – kol netoliese bus baigtas statyti jų pačių namas.

Tačiau gyvenimas name su vaiduokliais netrukus apkarto: šeimos ramybę pradėjo drumsti keisti garsai vakarais ir naktimis, tarsi kažkas būtų bildėjęs ar stumdęs baldus. Galiausiai jaunėlė Kate Fox metė iššūkį paslaptingajam triukšmadariui. Ji keletą kartų spragtelėjo pirštais ir paprašė dvasios pakartoti – ši, atrodo, išties buvo išsiilgusi bendravimo, nes nesispyriodama įvykdė mergaitės prašymą. Vėliau bilstelėjimais tiksliai nusakė mergaičių amžių...

Žinia, jog Foxų dukroms pavyko užmegzti ryšį su nerimastingąja dvasia, pasklido po Haidesvilį ir apylinkes

Žinia, jog Foxų dukroms pavyko užmegzti ryšį su nerimastingąja dvasia, pasklido po Haidesvilį ir apylinkes. Buvo sukurtas netgi specialus bendravimo su vaiduokliu kodas – šis beldimu ir spragsėjimą primenančiais garsais atsakinėjo „taip“ arba „ne“ į užduodamus klausimus, o vėliau sutarta, kad tam tikras bilstelėjimų skaičius reikš tam tikrą abėcėlės raidę. Visi kaimelyje buvo įsitikinę, kad namuose, į kuriuos įsikėlė Foxai, kažkada buvo įvykdyta žmogžudystė, todėl pernelyg nenustebo, kai per vieną iš pokalbių vaiduoklis patvirtino, jog jis – čia nužudyto keliaujančio prekeivio dvasia. Netrukus rūsyje buvo aptiktas kaulas su plaukų kuokšteliu. Rimtas tyrimas, žinoma, nebuvo atliktas, tačiau vietos gydytojas patikino, esą tai neabejotinai – žmogaus kaukolės fragmentas. To užteko, kad seserys Fox taptų garsenybėmis, o prieš ketverius metus (maždaug tada, liudininkų teigimu, pradėjo sklisti keisti garsai) name gyvenusi Bellų šeima būtų apšaukta žmogžudžiais – nors nei jų kaltė, nei apskritai nusikaltimo faktas taip niekada ir nebuvo įrodyti.

Žinia apie merginas, galinčias bendrauti su dvasiomis, pasklido toli už Niujorko valstijos ribų. Kate ir Margaretta išsikraustė iš Haidesvilio, o paslaptingas beldimas... iš paskos.

Globoti neva ypatingų gabumų turinčias merginas ėmėsi vyresnioji sesuo Leah, kuri, regis, buvo nebloga vadybininkė – 1849-ųjų lapkritį seserys Fox surengė pirmąjį viešą ir, svarbiausia, mokamą pasirodymą. Šitaip prasidėjo ilga viešų spiritizmo šou istorija. Seserų Fox iškviestos dvasios nebuvo pernelyg išrankios ir nesiginčydamos bilsnojo atsakymus į pačius žemiškiausius klausimus – nuo pasmalsavimų apie meilės reikalus iki geležinkelio kompanijos akcijų kurso prognozių. XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje viešos seserų spiritizmo sesijos Niujorke pritraukė daugybę garsių ir visuomenėje gerbiamų žmonių – juose mielai lankydavosi poetas ir žurnalistas Williamas Cullenas Bryantas, rašytojas Jamesas Fenimore’as Cooperis, politikas ir istorikas George’as Bancroftas, redaktorius, politikas ir leidėjas, laikraščio „The New York Tribune“ įkūrėjas Horace’as Greeley. Pastarasis tapo savotišku seserų globėju ir jų „gebėjimų“ propaguotoju aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose. Įtakingas globėjas buvo itin naudingas didėjant konkurencijai – seserims Fox tapus tikra sensacija ir spiritizmo seansams sparčiai populiarėjant, atsirado šimtai naujų „mediumų“, skelbiančių apie savo sugebėjimus bendrauti su dvasiomis, o įsiaudrinusi publika buvo pasirengusi jais patikėti ir... jiems mokėti. 

Harry Houdini / Vida Press nuotr.
Harry Houdini / Vida Press nuotr.

Garsai iš po sijono

Nepaisant visuotinį pamišimą primenančio susidomėjimo, į spiritizmą nuo pat pradžių buvo žvelgiama ir skeptiškai bei įtariai. Netrukus paaiškėjo, kad ne be pagrindo: vienas po kito buvo demaskuojami apsimetėliai mediumai, kurių rengiami bendravimo su dvasiomis seansai priminė fokusininkų pasirodymus ar iliuzionistų šou. Tiesą sakant, mokslininkams pradėjus tyrinėti spiritistinius reiškinius iš pradžių netgi viltasi, kad galbūt pagaliau pavyks rasti mokslinių sielos egzistavimo ir jos nemirtingumo įrodymų. Deja, kone viskas, ką pavyko rasti, tai daug įvairaus meistriškumo lygio fokusų ir apgaulės. 

Įtarimų neišvengė ir seserys Fox. Merginoms tapus spiritizmo seansų žvaigždėmis, vien nuo 1850-ųjų iki 1857-ųjų surengta daugiau nei dešimt jų sugebėjimų tyrimų. Dauguma tyrėjų – nuo Bažnyčios atstovų iki gydytojų bei mokslininkų – buvo linkę manyti, kad paslaptinguosius garsus, kuriais dvasios neva bendravo su Kate ir Margaretta, šios sukelia pačios – paslapčia bilsnodamos kojomis į grindis ar reikiamomis akimirkomis... traškindamos kojų sąnarius. Vieną iš tyrimų atlikę Bafalo universiteto mokslininkai Austinas Flintas, Charlesas E. Lee ir C. B. Coventry seanso metu pasodino seseris ant minkštos sofos, o kojas liepė padėti ant pagalvių – ir... dvasia nutilo! 1853-iaisiais mokslininkas iš Vašingtono Charlesas Graftonas Page’as po atlikto išsamaus tyrimo buvo kategoriškas: garsai sklinda iš po ilgų seserų sijonų ir atsiranda traškinant sąnarius arba sukeliami įtaisais, kuriuos tos slepia po drabužiais. Įtarimus dar labiau sustiprino ir tai, kad seserys Fox kategoriškai atsisakė būti apieškotos arba dalyvauti spiritizmo seansuose be viršutinių drabužių. 

1857 metais laikraštis „Boston Courier“ įsteigė 500 dolerių prizą tam, kas sugebės komisijai pademonstruoti savo antgamtinius gebėjimus. Kate ir Margaretta dalyvavo konkurse ir stojo prieš trijų Harvardo profesorių komisiją. Prizo jos negavo, nes visų trijų stebėtojų išvada buvo vienintelė: garsus sukelia pačios merginos.

Nepaisant tyrimų išvadų ir skambių demaskavimo atvejų (ne vienas sukčius mediumas stojo prieš teismą), spiritizmas buvo patrauklus gausybei žmonių. O tikrą antrąjį kvėpavimą ši veikla įgavo prasidėjus Amerikos pilietiniam karui. Gedintiems žuvusiųjų ar dingusių be žinios spiritizmo seansai tapo paskutine viltimi dar nors kartą su jais pabendrauti. Ką ir kalbėti apie paprastus žmones, jei net pats prezidentas Abrahamas Lincolnas dalyvavo spiritizmo seansuose Baltuosiuose rūmuose, – juos rengė jo žmona Mary Todd, gedėdama 1862-aisiais nuo karštinės mirusio dvylikamečio jųdviejų sūnaus Willie.

Daug vėliau, 1888-aisiais, pačios seserys Fox viešai prisipažino, kad visa istorija apie Haidesvilio vaiduoklį – išgalvota. Girdėjusios gandus apie namą, kuriame tuo metu gyveno, ir norėdamos išgąsdinti savo patiklią, baukščią motiną, mergaitės pačios sukėlė vaiduokliškus garsus – mėtydamos ir tampydamos grindimis prie virvutės pririštą obuolį. Esą jaunėlė Kate pirmoji išmoko kojų pirštais sukelti traškesį primenančius garsus ir to išmokė Margarettą – šiuo sugebėjimu jos iš pradžių pasinaudojo imituodamos bendravimą su dvasia. Kai pokštas netikėtai pavertė seseris įžymybėmis, šios viską papasakojusios vyresniajai Leah – taigi, ji viską žinojusi, tačiau atsiradus galimybei užsidirbti iš „mediumo“ veiklos įkalbėjusi seseris neprasitarti ir tęsti vaidybą. 

Viešą Margarettos ir Kate Fox išpažintį Niujorko muzikos akademijos salėje (Margaretta netgi nusiavė batus ir čia pat ant scenos pademonstravo „dvasių traškėjimą“ – auditorijoje buvę medikai patvirtino, jog aiškų ir šaižų garsą moteris išgauna traškindama kojų pirštų sąnarius) gausiai susirinkę spiritizmo sekėjai sutiko nepasitenkinimo ūžesiu ir švilpimu. Vėliau teigta, esą moterys taip pasielgė norėdamos kuo labiau pakenkti vyresnei seseriai, su kuria tuo metu labai nesutarė, ir dėl pinigų – laikraštis „New York World“ pasiūlė 1500 dolerių už sensaciją, o seserys tada vertėsi labai sunkiai – jų, kaip mediumių, populiarumas buvo išblėsęs, be to, abi jau kurį laiką buvo įjunkusios į alkoholį. Tarsi patvirtindama šias kalbas, po metų Margaretta išsižadėjo prisipažinimo ir mėgino tęsti mediumės veiklą, tačiau nesėkmingai: net patys patikliausi nenorėjo mokėti už seansus, per kuriuos su dvasiomis bendravo moteris, viešai prisipažinusi, jog kone keturis dešimtmečius visus kvailino. 1890-aisiais mirė Leah Fox. Jaunesniosios seserys pergyveno ją vos keleriais metais ir paskutines gyvenimo dienas praleido visiškame skurde.

Netikėto tęsinio ši istorija sulaukė 1904-aisiais – praėjus vienuolikai metų po paskutinės iš seserų Fox – Margarettos – mirties. Namo, kuriame kadaise gyveno Foxai ir kur tariamai pradėta bendrauti su vaiduokliu, rūsyje nuvirtus vienai iš sienų buvo aptikta kaulų ir skardinė dėžė, kokias nešiodavosi keliaujantys prekeiviai. Apie sensacingą radinį paskelbė spauda, žinia vėl paskatino susidomėjimą seserimis Fox ir spiritizmu. Tačiau skeptikų tai neįtikino: kaip vėliau paaiškėjo, bent jau didžioji dalis kaulų buvo gyvūnų, siena, kuri nugriuvo, pastatyta norint sutvirtinti pamatus, bet ne paslėpti kapą, o prekeivio dėžė atrodė pernelyg nauja – anaiptol nebuvo panaši į daiktą, daugiau nei pusę amžiaus pragulėjusį drėgnoje žemėje nuolatos vandens užliejamame rūsyje. Beje, norintys išvysti šią „relikviją“ ir dabar gali tai padaryti – skrynia eksponuojama JAV spiritistų mekos – Lily Dale kaimelio, esančio maždaug valanda kelio nuo Bafalo, muziejuje.

Spiritizmas:  ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.
Spiritizmas: ar „žaidimai“ su ant siūlo kabančiomis adatomis turi bent kruopelę logikos? / Vida Press nuotr.

Scenoje pasirodo mesjė Kardecas

Krikščionys turi Bibliją, spiritistai – „Le Livre des Esprits“ – „Dvasių knygą“, kurios autorius – prancūzas Hippolyte’as Léonas Denizard’as Rivailis, besidomintiems spiritizmu geriau žinomas kaip Allanas Kardecas. Poliglotas, laisvai kalbėjęs penkiomis kalbomis, ir pedagogas, dėstęs chemiją, fiziką, astronomiją ir anatomiją, daugybės vadovėlių autorius. 

XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje žiniai apie Amerikoje atsiradusį naują reiškinį ir seseris Fox pasiekus Europą, bendravimo su dvasiomis seansai tapo madinga aukštuomenės pramoga – nuo Paryžiaus ir Londono iki Sankt Peterburgo. Prancūzijos sostinėje gyvenęs Rivailis domėjosi lunatizmu, hipnoze ir okultizmo fenomenu, todėl 1855 metais taip pat apsilankė viename iš seansų, vykusių populiariame mediumės madam de Plainemaison salone, įsikūrusiame netoli Paryžiaus operos. Jei tikėtume pačiu Rivailiu, tai buvo lemtingas jo gyvenimą pakeitęs poelgis. Seanso metu jis per mediumę esą susisiekė su dvasia, vardu Zefyras, o ši pasakė, kad jo lemtis – būti savotišku mirusiųjų atstovu žmonių pasaulyje.

Skamba pernelyg juokingai ir beprotiškai, kad būtų panašu į tiesą? Racionalaus XXI amžiaus žmogaus požiūriu – gal ir taip. Tačiau Rivailiui seansas pas madam de Plainemaison padarė neišdildomą įspūdį ir į dvasios užduotį jis reagavo rimtai. Spiritizmo seansai tapo vyro aistra. Tik, kitaip nei daugumą, Rivailio nedomino „pasimatymai“ su kokia nors seniai mirusia garsenybe ar informacija, kaip anapus laikosi velioniai giminaičiai, – jis sugalvojo daugiau nei tūkstantį esminių klausimų apie dvasių prigimtį, dvasinio ir materialaus pasaulio santykį, mirtį, reinkarnaciją, žmogaus gyvenimo prasmę ir juos seansų metu pateikė dešimčiai garsiausių Paryžiaus mediumų. Taip 1857-aisiais atsirado minėtoji „Dvasių knyga“, kurią sudarė tiesiai iš anapus pateikti atsakymai į maždaug pusantro tūkstančio klausimų bei paties Rivailio komentarai. Beje, tada jis jau nebuvo Hippolyte’as Léonas Denizard’as Rivailis. Po to, kai per vieną seansą dvasia pranešė, kad viename iš praėjusių gyvenimų jis buvo galų druidas, vardu Allanas Kardecas, Rivailis pasikeitė vardą ir pavardę. Seserų Fox tikras ar menamas bendravimas su prekeivio šmėkla paskatino domėtis anapusiniu pasauliu, o Kardeco knygose (po „Dvasių knygos“ jis išleido dar keturis veikalus) išdėstyta dėsnių ir taisyklių visuma tapo savotišku spiritizmo, kaip naujos doktrinos, kodeksu. Maža to, Kardecas pradėjo leisti žurnalą „Revue Spirite“, jame spausdino ne tik savo ir kitų spiritizmo sekėjų straipsnius, bet ir... įvairius dvasių – tiek garsių mirusiųjų, tiek anapilin iškeliavusių paprastų žmonių – pranešimus. 

Maždaug taip atrodė tipiškas spiritizmo seansas Kardeco laikais. Grupė žmonių, geriausia – artimų draugų ar giminaičių (ne daugiau nei septyni asmenys), susirenka prie apskrito stalo. Kambaryje turi būti prieblanda. Reikia uždegti žvakes, o veidrodžius būtina uždengti. Susirinkusieji susėda prie stalo, ištiesia virš jo rankas delnais žemyn, tačiau taip, kad neliestų stalviršio. Seansą veda vienas žmogus – mediumas. Jei norite iškviesti konkrečią dvasią, reikia įtemptai apie ją galvoti, trokšti, kad ji materializuotųsi. 

Spiritizmu tuo metu domėjosi ir seansuose aktyviai dalyvavo ne vienas garsus menininkas, rašytojas, politikas ar net mokslininkas

Spiritizmu tuo metu domėjosi ir seansuose aktyviai dalyvavo ne vienas garsus menininkas, rašytojas, politikas ar net mokslininkas. Dramaturgas Victorienas Sardou buvo įsitikinęs, kad su juo bendrauja garsus XVI amžiaus Prancūzijos keramikos meistras Bernard’as Palissy. Poetas, dramaturgas ir literatūros kritikas Théophile’is Gautier rašė trumpas istorijas apie spiritizmą. Astronomas Camille’is Flammarionas tvirtino, kad jam pavyko pabendrauti su legendinio Galileo Galilei dvasia...

Bene žymiausias Kardeco sekėjas buvo garsusis rašytojas Victoras Hugo. Į spiritizmą jis įsitraukė trokšdamas vėl išvysti tragiškai žuvusią mylimą dukterį Léopoldine – jauna moteris nuskendo kartu su savo vyru besiirstydama valtimi Siena praėjus vos keliems mėnesiams po vestuvių. Tuo metu jai buvo vos devyniolika ir ji laukėsi pirmagimio. Netekties skausmas ilgam prislėgė rašytoją – netgi praėjus daugiau nei dešimtmečiui po moters žūties, jis su šeima rengdavo seansus, tikėdamasis susisiekti su mylima dukra. Žinia, jog „pats Hugo“ praktikuoja spiritizmą, dar labiau skatino publiką domėtis galimybėmis susisiekti su anapusiniu pasauliu.

Allanas Kardecas tapo garsenybe. Žmonės troško su juo susitikti, gaudė kiekvieną spiritizmo guru žodį. Jo knygas skaitė ir lūšnose, ir rūmuose. Pats Napoleonas III pakvietė Kardecą pokalbio į Tiuilri rūmus. Jis iki šiol yra viso pasaulio spiritistų ikona: Alleno Kardeco kapas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse – vienas iš gausiausiai lankomų.

Harry Houdini / Vida Press nuotr.
Harry Houdini / Vida Press nuotr.

Aš esu Houdinis, o jūs – apgavikas!

XIX amžiaus viduryje susidomėjimas esminiais žmogaus būties klausimais buvo nepaprastai didelis. Mokslo pažanga, skirtingi tikėjimai, požiūriai, spiritizmas, mediumai, aiškiaregystės, somnambulizmas ar paprasčiausi fokusininkų triukai – viskas susimaišė, riba tarp mokslo ir „magijos“ tapo neaiški. Galbūt ir čia slypi nepaprasto spiritizmo populiarumo tuo metu fenomenas? Kita vertus, naujoji doktrina turėjo ne tik gausybę entuziastingų sekėjų, bet ir aršių kritikų. Ne vienas garsus ir populiarus mediumas buvo demaskuotas. Legendinis škotas Danielis Dunglasas Home’as, tikra Viktorijos laikų Anglijos spiritizmo superžvaigždė, buvo pagautas sukčiaujantis per Biarice surengtą seansą, kuriame dalyvavo ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas III su žmona Eugenija: vienas iš svečių pastebėjo, kaip „mediumas“ nusispyrė vieną batą ir kojos pirštais tamsiame kambaryje palietė imperatorienės alkūnę, – ši buvo įsitikinusi, jog šitaip su ja bendrauja vienas iš mirusių vaikų. Home’as, apie kurio suktybes ir iki šio incidento sklido nemažai kalbų, buvo išvarytas iš šalies. 

Apgavikės ir fokusininkės reputaciją pelnė ir kita spiritizmo autoritetė – italė Eusapia Palladino (jos firminis triukas – seanso metu nuo grindų pakylantis ir levituojantis stalas). Aršiai kritikuota, kaltinta plagiatu bei sukčiavimu buvo ir žymi rusų okultistė, viena iš teosofijos bei Naujojo amžiaus judėjimo pradininkų Jelena Blavatskaja, o viena jos mokinių Ann O’Delia Diss Debar pagarsėjo kaip aferistė ir 1901-aisiais buvo nuteista septynerius metus kalėti. Jau nekalbant apie šimtus ne tokių garsių mediumų ir bendravimo su dvasiomis „specialistų“, kurie pasirodė esantys tiesiog avantiūristai ir smulkūs sukčiai.

XX amžiaus pradžioje Pirmasis pasaulinis karas į spiritistų salonus vėl atvedė tūkstančius gedulo ir nežinomybės prislėgtų žmonių, tačiau, vis daugėjant netikrų mediumų demaskavimo atvejų, o mokslui negalint patvirtinti bendravimo su dvasiomis galimybės, susidomėjimas spiritizmu pamažu pradėjo slūgti. 

Vienas iš aktyvių netikrų mediumų demaskuotojų buvo legendinis magas ir iliuzionistas Harry Houdinis

Vienas iš aktyvių netikrų mediumų demaskuotojų buvo legendinis magas ir iliuzionistas Harry Houdinis. Puikiai suvokdamas iliuzijos kūrimo meną, išmanydamas techninius niuansus, jis kiaurai permatydavo dvasių kvietėjus, mėginančius priblokšti publiką besisukančiais stalais, keistais garsais ar pasirodančiomis šmėklomis. Kartais Houdinis dalyvaudavo spiritizmo seansuose inkognito, neretai – lydimas reporterio ar policijos pareigūno. Dažnai tiesiog viduryje seanso pakildavo nuo stalo šaukdamas: „Aš esu Houdinis, o jūs – apgavikas!“ Tarp mago demaskuotų visuomenės kvailintojų buvo tokios to meto spiritizmo įžymybės kaip Joaquínas Argamasilla, pagarsėjęs tuo, jog galėdavo atspėti, koks skaičius iškrito kauliuką metus į juodą dėžę ir uždengus dangtį, – jis net vadintas „ispanu su rentgeno akimis“, – ar Mina Crandon, žinoma kaip Margery, – abejotinos reputacijos mediumė, kuri seansuose dažniausiai dalyvaudavo itin menkai apsirengusi, o jų metu ektoplazma neretai pasirodydavo jai iš tarpkojo. 

Beje, dėl požiūrio į spiritizmą iširo mago draugystė su kita garsenybe – rašytoju, populiarių detektyvų autoriumi Arthuru Conanu Doyle’iu. Šis, kitaip nei geležine logika ir racionaliu mąstymu kliovęsis garsusis jo herojus Šerlokas Holmsas, tikėjo galimybe bendrauti su anapusiniu pasauliu ir praktikavo spiritizmą, nors pripažino, jog tarp mediumų yra daug apsimetėlių. 

Okultizmu, mistika, spiritizmo seansais bei telepatija Conanas Doyle’is pradėjo domėtis dar XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje

Okultizmu, mistika, spiritizmo seansais bei telepatija Conanas Doyle’is pradėjo domėtis dar XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje. Ši aistra sustiprėjo mirus rašytojo sūnui Kingsley – jaunas vyras buvo sunkiai sužeistas mūšyje prie Somos 1916-aisiais, o po dvejų metų, galutinai taip ir neatsigavęs, susirgo plaučių uždegimu ir mirė nuo komplikacijų. Spiritizmui, mediumų fenomenui garsusis škotas skyrė ne vieną savo kūrinį – „Naujasis apreiškimas“, „Gyvenimas po mirties“, „Spiritizmas ir racionalizmas“. Ši tema nagrinėjama romane „Rūko žemė“ ir, žinoma, fundamentaliame dviejų tomų veikale „Spiritizmo istorija“. 

Houdinis ir Conanas Doyle’is susitiko 1920-aisiais, bet susirašinėti pradėjo kur kas anksčiau. Knygų apie Šerloką Holmsą autorius buvo įsitikinęs, jog pats iliuzionistas yra galingas mediumas, turintis kone magiškų galių, o visa jo veikla siekiant demaskuoti kitus mediumus – ne kas kita kaip siekis pašalinti apsimetėlius ir sukčius. Netgi kai Houdinis pademonstravo rašytojui sudėtingą triuką (baltuose dažuose išmirkytas kamštinis kamuoliukas „pats“ lentoje užrašė frazę, kurią magas prieš tai paprašė Conano Doyle’io parašyti lapelyje ir niekam nerodyti), o paskui paaiškino, jog tai tėra kruopščiai surežisuota ir techniškai nepriekaištingai sukurta iliuzija, užsispyręs škotas nepakeitė nuomonės. 

Vis dėlto galutinai šių dviejų garsių vyrų draugystė pašlijo 1922 metais, po to, kai JAV su žmona viešėdamas Conanas Doyle’is įkalbėjo bičiulį dalyvauti spiritizmo seanse, kuriame mediumės vaidmenį atliko rašytojo sutuoktinė Jean. Houdinis į šį sumanymą žvelgė skeptiškai, tačiau sutiko. Seansas buvo surengtas viešbučio kambaryje Atlantik Sityje. Per seansą Jean neva užmezgė ryšį su beveik prieš dešimtmetį mirusia mago motina Cecilia, su kuria Houdinis buvo labai artimas. Moteris automatiškai surašė penkiolika lapų teksto – savotišką velionės laišką iš ano pasaulio. Houdinis atrodė sukrėstas. Tačiau praėjus keletui mėnesių spaudoje pasirodė mago straipsnis, kuriame jis teigė dar nematęs nė vieno spiritizmo seanso, kuris būtų įtikinęs galimybe bendrauti su dvasiomis. Conanui Doyle’iui pasipiktinus, Houdinis pareiškė, kad jo motina beveik nekalbėjo angliškai (mago, kurio tikrieji vardas ir pavardė – Erikas Weiszas, šeima buvo Vengrijos žydai, į JAV emigravę 1878-aisiais), jau nekalbant apie tai, kad galėtų padiktuoti ilgiausią laišką taisyklinga anglų kalba. Kadangi buvo žydė, tikrai nebūtų liepusi mediumei nupiešti krikščioniško kryžiaus, – transo apimta Jean jį nupiešė laiške iš anapus. Galų gale tądien, kai vyko seansas, buvo ponios Weisz gimtadienis, o apie tai tekste nebuvo jokios užuominos. Rašytojas bandė Houdinį įtikinti, kad pomirtiniame pasaulyje kalba neegzistuoja, todėl rašant vyko automatinis vertimas. Be to, velionių sieloms anapus nerūpi gimtadieniai, todėl nieko keista, kad Houdinio motinos dvasia to nepaminėjo. Tačiau šis įvykis asmeniškai įskaudino abu draugus ir jų bendravimas nutrūko.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje spiritizmo seansai vis dar buvo gana populiarūs, bet veikiau kaip egzotiška laisvalaikio pramoga nei rimti mėginimai kontaktuoti su dvasiomis. Ne išimtis ir smetoninė Lietuva – tarpukariu Kaune Kalėdų išvakarėse vietoj tradicinių būrimų neretai buvo mėginama pabendrauti su Napoleonu ar Vytautu Didžiuoju, didelio dėmesio sulaukdavo ekstrasenso ir mediumo savybių neva turėjusio žurnalisto bei dėstytojo Juozapo Albino Herbačiausko paskaitos apie spiritizmą, ezoteriką ir kontaktus su dvasiomis.

Kai kurie mediumai anaiptol nesikrato „šoumenų“ reputacijos

Spiritizmas tapo neatsiejama vadinamojo Naujojo amžiaus judėjimo ar sinkretistinių Lotynų Amerikos tikėjimų, kuriuose bendravimas su dvasiomis puikiai sugyvena su tradiciniais vietos gyventojų papročiais, katalikybe ir iš Afrikos atkeliavusių religijų elementais, dalimi – ne veltui, kaip minėta, bene daugiausia spiritizmo sekėjų gyvena Brazilijoje, o Allanas Kardecas netgi įamžintas šios šalies pašto ženkluose. Gausios spiritistų organizacijos veikia Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, nemažai šios doktrinos išpažinėjų yra Šveicarijoje bei Rusijoje. Kai kurie mediumai anaiptol nesikrato „šoumenų“ reputacijos. Antai prieš šešerius metus miręs amerikietis Kenny Kingstonas buvo vadinamas žvaigždžių mediumu, nes „dirbo“ tik su garsenybių – aktorių, muzikantų, politikų – dvasiomis: nuo Johno Wayne’o, Marilyn Monroe, Gretos Garbo iki Dwighto D. Eisenhowerio ir Johno Lennono. Beje, ne vieną šių žvaigždžių pažinojo dar joms gyvoms esant – karjerą pradėjo kaip televizijos šou vedėjas. Ne kartą spėjo „Oskarų“ dalybų rezultatus – keletą kartų pataikė, daugybę sykių buvo netikslus, tačiau visada turėjo įtikinamą paaiškinimą. O štai britų mediumui bei ekstrasensui Gordonui Smithui bendravimas su dvasiomis nesutrukdė filmuotis televizijos šou ir tapti keleto dešimčių knygų autoriumi.

Žmogus visada smalsaus, kas gi jo laukia ateityje arba aname pasaulyje. Todėl ir mediumų bei pranašautojų turbūt niekada netrūks. Tikėti ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas. Kita vertus, netgi nesigilinant į spiritizmo, kaip religinės ir filosofinės doktrinos, principus, dalyvauti mistiniame vyksme ir pamėginti išsikvietus dvasią iškvosti, kas gi laukia anapus, gali skambėti kaip viliojantis iššūkis. Tik turbūt vertėtų nepamiršti, jog kartais tai, kad nežinome kai kurių dalykų, gali būti pati vertingiausia mums suteikta privilegija...

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai