Spektaklius mažyliams kurianti Ieva Jackevičiūtė: „Labai svarbu su menu susipažinti kuo anksčiau“

Ieva Jackevičiūtė / Lauros Vansevičienės ir Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Daiva Juonytė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-11-28 13:32
„Lopšinė nėra paprasta daina – jos metu mėginama užmegzti ryšį“, – žurnalui „Ji“ sako choreografė, režisierė Ieva Jackevičiūtė. Ir nors menininkė neprisimena, kad jos būtų skambėjusios vaikystės namuose, o gilintis į folkloro paveldą pradėjo jau būdama suaugusi, neabejoja, kad lopšinės – labai svarbi bendravimo priemonė. Kartu su kitais scenos menais jos padeda didelei mažo žmogaus asmenybės raidai.

Ieva, kada paskutinį sykį girdėjote dainuojant arba pati dainavote lopšinę?

Lopšinės man labai patinka, todėl jas girdžiu dažnai – tiesiog įsijungiu ir klausausi. Na, o jeigu turiu galimybę, stengiuosi išgirsti atliekamas gyvai. Pati irgi jas dainuoju vaikams. Ir nors tai nebūtinai yra tautinės lopšinės ar folkloro paveldas, man patinka tokiu būdu bendrauti. Taip mes visi įsitraukiame ir dainuojame. Netgi mažoji, kuri dar nė neturi dvejų metų, irgi kažką dainuoja (šypsosi).

Interaktyviame muzikiniame judesio spektaklyje vaikams nuo 3 metų „Lopšinė Žemei“ tam tikras temas atskleidžiate būtent šia mažamečiams suprantama kalba. Kaip gimė šis spektaklis?

Lopšinės nėra paprastos dainos. Jas atliekant tarsi mėginama atrasti, užmegzti ryšį – tarp mamos ir vaiko, tėčio ir vaiko. Tai tam tikras bendravimas, kalbėjimasis. Idėja dainuoti lopšinę Žemei kilo iš noro atrasti, užmegzti ryšį su planeta, kurioje gyvename.

Spektaklis gimė nusprendus ką nors sukurti mažiems vaikams, kurie dar neturi specifinių žiūrovams būdingų gebėjimų, negali suprasti ilgų siužetų, netgi nuoseklių pasakų, tam tikrų principų – juos domina patyrimas, trumpa dramaturginė situacija. Man tiesiog kilo mintis, kad būtų labai gražu ir įdomu spektaklyje atlikti skirtingomis pasaulio kalbomis skambančias lopšines. Jos tarsi nieko ir nepasakoja, neturi vienos istorijos, bet kiekviena savaime koduoja skirtingą kelią prie konkrečioje šalyje ar tautoje augančio vaiko.

Ieva Jackevičiūtė / Neringos Galinytės nuotr.
Ieva Jackevičiūtė / Neringos Galinytės nuotr.

O kodėl pasirinkote lopšines dainuoti Žemei?

Lopšinės tikrai nėra vienodos: skiriasi jų tempas, nuotaika, ritmas. Tai tarsi kuria Žemės, pasaulio audinį, kuris turi labai daug skirtingų spalvų. Tačiau kilo klausimas, apie ką mes dainuosime. Jeigu paliūliuosime, visi užmigs (juokiasi). Tada visai netikėtai supratau, kad lopšinės gali būti skirtos Žemei, kuri šiuo metu iš tikrųjų liūdi – juk labai dažnai girdime apie įvairiausius potvynius, atšilimo problemas, liūtis, sausras, šiukšlinimą.

Norėjau sukurti vieną bendrą lopšinę, kuri nuramintų Žemę ir atkreiptų tėvų, atėjusių su vaikais, dėmesį į šią problemą. Juk labai svarbu, kad kūryba vaikams būtų aktuali ir suaugusiems kūrėjams. Todėl visada kurdami ieškome temų, kurios ir mums patiems būtų aktualios, norime atrasti būdų, kaip kalbėti, kad konkrečios auditorijos galėtų išgirsti.

Sakoma, ir jūs pati minėjote, kad lopšinė ​turi labai aiškią funkciją – būti su vaiku. O kuo mažylių vystymuisi, raidai svarbus susitikimas su teatru, šokiu?

Reikėtų pradėti nuo teorijos (ir tai jau moksliškai įrodyta), kad labiausiai žmogaus asmenybė formuojasi iki 5-ojo gimtadienio. Kitaip sakant, kol vaikas labai mažas, įvyksta didžiausias pažinimas. Pavyzdžiui, iki vienerių, nors vaikas dar nekalba, vystosi visi kalbiniai gebėjimai. Ir kuo daugiau aplink jį tuo metu skirtingomis pasaulio kalbomis bendraujančių žmonių, tuo lengviau vėliau mokytis užsienio kalbų.

Tas pats yra ir su meno pažinimu. Sakoma, kad kuo anksčiau vaikas pradeda groti kokiu nors muzikos instrumentu arba tiesiog lavinti muzikinę klausą, tuo jo socialiniai santykiai būna geresni. Paslapties čia nėra: vaikas išmoksta iš paprastų balso intonacijų atpažinti ir identifikuoti nuotaikas bei emocijas.

Dažnai sakoma, kad vienas iš sveikų socialinių santykių pagrindų yra gebėjimas skaityti kūno kalbą, pamatyti, atpažinti siunčiamus kūno ženklus. Tam padeda mokymasis šokti arba šokio stebėjimas – kinestetinio intelekto lavinimas. Moksliškai įrodyta, kad žmogui, ankstyvojoje vaikystėje nepažinusiam neverbalinės komunikacijos platesne prasme, ne tik buityje, sunkiau būti empatiškam, bendrauti su kitais žmonėmis, megzti geresnius socialinius santykius.

Ieva Jackevičiūtė  / Lauros Vansevičienės nuotr.
Ieva Jackevičiūtė / Lauros Vansevičienės nuotr.

Ar teigiate, kad visapusiškai lavinamo mažylio tėvai didelį dėmesį turėtų skirti menams?

Susipažinimas su menu ankstyvajame amžiuje, kai vyksta sparčiausia žmogaus asmenybės raida, labai svarbu. Tik toks vaikas išaugs į visapusiškai brandžią ir išsilavinusią asmenybę. Galima pasakyti paprasčiau: tokie maži vaikai nori patirti pasaulį, jiems nepakanka lavėti tik tarp keturių namų sienų ar gamtoje. Būtina keliauti ir į kitas erdves. Menas yra ta priemonė, per kurią galima komunikuoti ir pažinti pasaulį.

Teatras mažyliams yra labai sensorinė veikla – su pasauliu pažindinamasi per potyrius, lytėjimą, pojūčius, kvapus. Tai suteikia džiaugsmo. Ir ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, kuriais jie visai neseniai tapo. Suaugusiesiems tai taip pat puiki galimybė atrasti meną iš naujo, kartu su savo atžala.

Spektaklyje atskleidžiama sudėtinga Žemės užterštumo problema. Kaip manote, ar vaikas geba jas suprasti?

Vaikas iš spektaklio geba pasiimti tiek, kiek temą su juo reflektuoti gali tėvai. Viena iš sėkmingo spektaklio tokiems mažiems vaikams žiūrėjimo sąlygų yra aktyvus suaugusiųjų įsitraukimas. Mūsų, kaip kūrėjų, užduotis yra kažkokiu aspektu priminti tam tikrą temą, pasėti idėją, kuri vaizdų pavidalu įsirašys į jo atmintį. Su laiku mažylis ims apie tai domėtis, prašys paaiškinti tam tikrus dalykus. Vyresni, geriau kalbantys vaikai apie tam tikrus dalykus iš karto pradės klausinėti.

Kurdami spektaklį, mes ieškojome materijos, kaip padaryti, kad tai atrodytų vizualiai patrauklu, bet kurtų tą teatrinės kalbos ženklą ir mokytų vaikus teatrinės kalbos. Norėjome parodyti, kad galima kalbėtis metaforomis, simboliais. Vaikai, aišku, to dar nesupranta, bet emocionaliai, empatiškai ir intuityviai turi galimybę susitapatinti su scenoje vykstančiu veiksmu ir patirti vieną ar kitą būseną, užduoti klausimus tėvams. O jau paskui kiekvienos šeimos reikalas, kiek apie tai kalbėsis, ką parodys ar papasakos vaikams.

Ieva Jackevičiūtė  / Raimundas Pužo nuotr.
Ieva Jackevičiūtė / Raimundas Pužo nuotr.

Ar pavyko spektaklyje įgyvendinti šiuos sumanymus? Gal galite pateikti pavyzdžių?

Spektaklyje „Lopšinė Žemei“ yra scena, kai aktoriai ant galvų užsideda gražius baltus, peršviečiamus tiulio apdangalus su šviečiančiomis lemputėmis. Vizualiai tai atrodo labai dviprasmiškai, primena po vandeniu plaukiantį aštuonkojį (spektaklyje visa scena yra tarsi po vandeniu, yra tam tikros talpos, girdisi vandens garsas, plaukioja žuvytės). Tuo metu aktoriai atlieka tokį veiksmą – įkvepia ir sulaiko orą sukurdami įspūdį, kad negali kvėpuoti.

Šis vaizdas buvo paimtas iš tikrų nuotraukų, kuriose matyti, kaip vandenyne gyvūnai dūsta nuo plastikinių maišelių, negauna deguonies ir žūva. Vieną kartą rodant spektaklį girdėjau, kaip šalia sėdintis vos kelerių metų vaikutis savo mamai tiesiog reflektavo: „Jam čia kažkas negerai, jis gal kvėpuoti negali.“

O ką iš „Lopšinės Žemei“ gali išsinešti suaugusieji?

Pagrindinis mano kūrybos tikslas yra atrasti tokią temą ir jos realizavimo būdą, kad su mažais vaikais atėję tėvai patirtų nekasdienę būseną. Naujus potyrius parsineštu namo ir su jais kurį laiką gyventų. 

Labai norėčiau, kad iš „Lopšinės Žemei“ suaugusieji pasiimtų ramybės, harmonijos, nusiramintų. Gautų tuos jausmus, kuriuos lopšinės ir turi atnešti. Taip pat spektaklis turėtų suteikti žaismės, džiaugsmo, galimybę su vaiku atrasti nepaprastų potyrių ir nepaprastų būsenų.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai