Spektaklio „Gyvuliai“ aktoriai: „Patyčios – tai gyvuliškas savisaugos instinktas“

Spektaklio „Gyvuliai“ aktoriai / Tomo Tereko nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Pasak spektaklio „Gyvuliai“ aktorių, paauglystės laikotarpį atvaizduoti teatre yra labai sudėtinga, nes paauglys yra atsidūręs tarpinėje būsenoje – jis jau nebe vaikas, bet dar ir nėra suaugęs. Vis dėlto, priėmę šį iššūkį spalio 19 ir 20 d. jie kviečia į pirmąją šio rudens Vilniaus miesto teatro „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB) premjerą. Spektaklį paaugliams pagal savo sukurtą pjesę kuria Goda Simonaitytė.

Gyvuliškų instinktų dominavimas

Spektaklyje kiekvienas veikėjas paauglys yra sutapatinamas su gyvuliu, kurio savybės išryškėja kritiniuose momentuose. Taip spektaklio Denas, Jokūbas, Beatričė ir Liutauras virsta kiaule, balandžiu, stirna ir šunimi.

„Paaugliai neturi pakankamai patirties, kad galėtų išspręsti tam tikras problemas. Tuomet jie ima maištauti, o tas maištas nėra racionalus, jis yra vedamas instinktų, gyvuliškas. Taip atsiranda kitoks, grubesnis bendravimas, sprendimai priimami desperatiškai“, – sakė Gytis Laskovas.

Vis dėlto, į norą maištauti aktorių komanda žiūri kaip į vertingą pamoką, kurios galima pasimokyti iš paauglių.

„Maišto tema niekada nesiskyrė ir nesiskirs. Beaugdami mes jį pamirštame, bet sveikas noras maištauti yra labai naudingas. Kuriant šį spektaklį man buvo labai gera prisiminti, kas tai yra“, – pasakojo Valerijus Kazlauskas.

Remiasi asmenine patirtimi

Paauglystę išgyvena kiekvienas. Nepriklausomai nuo laikmečio, meilės, draugystės, autoritetų ar buvimo savimi temos išlieka tapačios.

„Pjesėje sąmoningai nėra jokių nuorodų į laiką – tai gali būti 2000-ieji, tolima ateitis ar bet kuris kitas laikmetis. Nereikia vaizduoti, kaip mes skroliname telefone ir juokiamės iš TikTok‘o, nes viskas čia atskleidžiama per paprastus žaidimus, – kalbėjo Ieva Stašelytė. – Akcentuojami paprasti, pamatiniai dalykai, tarp kurių mes ir laviruojame.“

Spektaklio „Gyvuliai“ aktoriai / Tomo Tereko nuotr.

Nagrinėdami laikui nepavaldžias paauglystės temas, spektaklio aktoriai stengiasi pasinaudoti savo asmeninėmis patirtimis. Vis dėlto, nors mąstymas ir paauglystės aktualijos nesikeičia, kintančios gyvenimo aplinkybės daro įtaką visiškai kitokių moralinių vertybių bei požiūrio formavimuisi.

„Atrodo, kad mūsų laikais srovė nebuvo tokia srauni, mes judėjome palengva. O dabar tu vis bėgi, bandai visur suspėti, bijai nepraleisti kokio nors trendo. Viskas keičiasi ne dienom, o valandom. Informacijos srautas yra didžiulis ir tu nespėji visko sugaudyti – atrodo, sužinai juokelį ar pamatai video, bet po valandos jis jau pasenęs, nes ką tik atsirado kitas. Šiandieninių paauglių gyvenime viskas vyksta ypatingai greitai. Taip pat greitai keičiasi net ir santykiai, draugystės“, – sakė V.Kazlauskas.

Patys veikėjai atspindi skirtingus statusus klasėse turinčius moksleivius – lyderį, prisitaikėlį, įvykių epicentre esančią pirmūnę ir atstumtąjį. Vis dėlto, nors ne visi aktoriai savo patirtis atpažįsta kuriamuose personažuose, jie teigia, kad kūrybinis procesas skatino prisiminimų atgijimą.

„Yra tam tikri dalykai ar situacijos, kurios išlenda iš atminties. Paauglystėje nebuvau toks, koks yra mano kuriamas personažas Liutauras, bet pažįstu tokių, kurie buvo. Yra ką prisiminti ir į ką pasižiūrėti“, – kalbėjo Tomas Šečkus.

Geriausia reakcija į patyčias – pasijuokimas iš savęs

Spektaklyje „Gyvuliai“ tarp dviejų toje pačioje klasėje besimokančių Deno ir Liutauro tvyro ilgus metus trunkantis patyčių konfliktas. Tad šalia nagrinėjamų atsakomybės prisiėmimo ir neutralumo temų ryškėja ir kita, šiandienos mokykloje labai aktuali patyčių tema. „Man atrodo, kad viena iš paauglių komunikacijos formų yra šaipymasis. Kai nori kelti savo statusą, žemini kitą žmogų. Tą darai tik todėl, nes nepasitiki savimi ir neturi priemonių kitaip komunikuoti“, – sako I. Stašelytė.

Paklausti, kaip per daug neįsižeisti, kai kiti pasijuokia iš tavęs, pašnekovai mini, kad geriausia elgtis lyg gavus reverse kortą stalo žaidime „Uno“ ir taip pat pasijuokti iš savęs, taip tampant nepaliečiamuoju.

„Iš manęs labai ilgą laiką buvo tyčiojamasi. Iš pradžių buvo sunku, bet vėliau pradėjau ir pats iš savęs juoktis, o tai mane ir išgelbėjo. Tie, kurie tyčiojosi, suprato, kad manęs niekas nebegali įžeisti ar sumenkinti. Apskritai, patyčios yra tiek pat blogas kiek net ir geras dalykas – jos labai pablogina gyvenimą, bet tuo pačiu tave sustiprina, jeigu į jas žiūri kaip į labai gerą pamoką“, – sako V.Kazlauskas.

Jaunieji kūrėjai sutinka, kad neretai prasidėjusios patyčios sukelia grandininę reakciją, kai noras išvengti patyčių skatina tyčiotis iš kito. Pasak jų, tai yra tarsi savotiškas bandos jausmas ar gyvuliškas savisaugos instinktas, kai norint apsisaugoti tenka aukoti kitą, silpnesnį už save.

Skaitykite daugiau