Vieną rytą prie pusryčių stalo susėdo, atrodytų, nieko bendro neturinčių profesijų ir veiklos krypčių specialistai: sporto treneris Regimantas Lukoševičius, terapinių užsiėmimų vadovė Dainora Skrabulienė bei Reiki meistrė, jogė Asta Ivaškevičiūtė.
Prie vieno stalo juos sukvietė salotų baro „Mano guru“ virtuvės šefė Gabrielė Kaladinskienė su naujuoju pusryčių meniu, o temą pokalbiams padiktavo skanus maistas: kodėl moterims taip sunku lieknėti? Kodėl nepavyksta sulieknėti vieną kartą ir visiems laikams? Ar visada kovojame tik su alkio jausmu? Ar visuomet privalome sportuoti, jei norime būti lieknos?
Moterys neturėtų dairytis į lieknėjančius vyrus
Kai kalbama apie lieknėjimą, visuomet akcentuojamas maistas, koncentruojamasi į produktus, jų derinius, gautų patiekalų kaloringumą.
Susirinkusieji paragauti sveikų pusryčių, vieningai sutarė, kad šis kelias gali būti per klaidus, nes daugeliui žmonių maistas siejasi su daugybe emocijų, su atsipalaidavimu, su apdovanojimais. Ir jeigu iš jų atimi maistą mažindamas porcijas, eliminuodamas kažkokius produktus, lieknėjimas nebus efektyvus ir ilgalaikis.
Dailės terapeutė Dainora Skrabulienė sako, jog jei moteris turi norą sulieknėti, ji ima laikytis visokių askezių – šaltas dušas, savęs alinimas, kažko ribojimas.
„Tik tam, kad taptų kažkokia, kokia nori būti. Mes kitokios nei vyrai, mes labiau emocionalios, mūsų prigimtis yra kitokia. Kai pradedam save griežtai tramdyti, atsiranda kitos emocinės problemos. Kaip rodo tendencijos iš mano praktikos ir bendravimo su moterimis, užsigniaužia kitos savybės, tokios kaip jautrumas, emocionalumas, atsiranda toks griežtas charakteris. Ar tai gerai ar blogai? Nežinau, bet matau, kad puolama į kraštutinumus.
Nesu prieš askezes, tačiau yra pavojus, kad atsiras didesnės psichologinės problemos: daug pykčio, net agresijos, nes užspausti dalykai reikalauja dėmesio. Jeigu kas rytą valgomi pusryčiai, einama į dušą – tuomet tai gerai, bet jeigu to imamasi, nors prieš tai niekuomet to nebuvo daryta, tai didelė krizė organizmui, kūnui, psichikai. Prasideda vidinė kova, vidiniai konfliktai“, – sako Dainora ir priduria, jog askezė, kūno stiprinimas labiau reikalingi vyrams. Tai jų dvasinio augimo kelias, o moteriška askezė visai kitokia: pagaminti visai šeimai valgyti tris kartus per dieną, nudirbti visus darbus, sutvarkyti namus ir dar vakare visiems šypsotis.
Lengviau valgyti nei spręsti problemas
Reiki meistrė, jogė, VšĮ Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos viena iš įkūrėjų Asta Ivaškevičiūtė sako, jog kūnas turi daug apsauginių mechanizmų.
„Patirdami stresinę situaciją, išgyvendami mums nemalonias, nepriimtinas emocijas, mes labai talentingai mokame jų vengti. Užuot pažiūrėję į savo emocines problemas ir jas išsprendę, mes geriau renkamės ignoruoti ir vengti. Kai vengiame emocijų, mes valgome, nes tai lengvas ir greitas būdas patirti kažką gero ir malonaus.
Kiek ilgai šiaip užtrunka gyvenime susikurti malonumą, gerą nuotaiką ir džiaugsmo pojūtį? Ilgai, o suvalgai šokolado, ledų – ir sekundės greičiu gauni tas geras emocijas. Maistas yra vienas iš būdų vengti nemalonių emocijų“, – sako A.Ivaškevičiūtė.
Pasak Reiki meistrės, viena iš priežasčių, kodėl mums nepavyksta numesti svorio, yra ta, kad mes patiriame nuolatinį vidinį konfliktą su savim.
„Siūlau išbandyti tokią užduotį: užsimerkite ir įsivaizduokite, kad turite citriną, perpjaukite ją, paimkite vieną griežinėlį, žiūrėkite, kaip sultys skiriasi, užuoskite kvapą, atsikąskite. Manau, daugeliui pavyksta tą labai realiai įsivaizduoti. Tai puikus pavyzdys to, kaip kūnas reaguoja į tai, ką mes jaučiame ir kaip reaguojame.
Atlikime dar vieną pratimą – pabandykite įsivaizduoti, kad jūs sveriate tiek, kiek norite. Ar jums pavyksta taip pat ryškiai įsivaizduoti, kaip tą citriną? Emocinės laisvės technika, į kurią aš gilinuosi, kalba apie tai, kas mus skiria nuo norimo svorio. Įsivaizduoti citriną mums lengva, nes nėra blogų sąsajų, nėra konflikto, o įsivaizduoti save liekną mums trukdo visokios mintys („svorį numesti yra sunku“, „reikia atsisakyti skanių dalykų“, „reikia būtinai alinančių sporto treniruočių“). Kai pavyks atsikratyti tų asociacijų, baimių, vienatvės jausmo, tada prasidės lieknėjimas“, – sako Asta.
Anot jos, moters galvoje nuolat knibžda daug minčių, daug projektuojama ateities scenarijų, pavyzdžiui, moteris ima galvoti, kad štai ji kažko imsis ir sulieknės, kai sulieknės, bus graži – lengvai susiras vyrą, bet jai taip sunku užmegzti santykius, o dar jie gali blogai baigtis, tada ji patirs skausmą. Todėl, kad nebūtų patirtas skausmas, nereikia lieknėti.
Įsivaizduoti save liekną mums trukdo visokios mintys („svorį numesti yra sunku“, „reikia atsisakyti skanių dalykų“, „reikia būtinai alinančių sporto treniruočių“). Kai pavyks atsikratyti tų asociacijų, baimių, vienatvės jausmo, tada prasidės lieknėjimas.
„Vaizduotės galia yra didžiulė. Kas trukdo įsivaizduoti save liekną? Vidinis konfliktas; mes pradedame įsivaizduoti, bet sakome „ne, ne, taip negali būti, per daug gerai, aš negaliu sau to leisti“.
Per tas sekundes įvyksta daug blokų, įsijungia gausybė apsaugos mechanizmų, tarsi noriu, bet tuo pačiu ir vengiu. Tai yra vidinis pasipriešinimas. Iš tikrųjų aš nenoriu numesti svorio, aš nenoriu atrodyti gerai, todėl, kad bijau, nes man reikės atsakyti už savo gyvenimą, kurti santykius, būti sėkmingai“, – priduria Dainora.
Nedarykime kulto nei iš maisto, nei iš sporto
Regimantas Lukoševičius, treniruočių namų „Body Lounge“ įkūrėjas bei savininkas, sako, jog stebuklų nebūna, ir gulint ant sofos bei įsivaizduojant, kad krinta svoris ir auga raumenys, to tikrai neįvyks.
„Mes per daug prisižiūrime „etikečių“, mums įbruka žiniasklaida visokias ikonas, į kurias imame lygiuotis. Sporto klube dažnai tenka bendrauti su suklaidintomis mergaitėmis. Aš jas turiu stabdyti, kad jos nesiektų to pseudotobulumo. Nereikia niekada daryti kulto nei iš maisto, nei iš sporto“, – sako treneris.
Žmonių mankštinimosi įpročiuose jis mato nemažai pokyčių, pavyzdžiui, anksčiau buvusi populiari aerobika dabar eina į užmarštį. „Tas šokinėjimas galimas, tik jeigu žmogus turi sveiką stuburą. Šiuolaikinėje visuomenėje jau sunku rasti žmogų, kuris nebūtų kada nors pajutęs nugaros skausmų.
Todėl ramios judėjimo sistemos – joga, kalanetika, pilatesas – tampa vis populiaresnės. Čia lėtesnis tempas, kad nebūtų pažeisti stuburas, raiščių, kelių sąnariai; tai sveikos treniruotės.
Pilatesas ir kalanetika iš tiesų vis labiau orientuojamos į sėdintį žmogų. Mes tapome sėdinčiais, todėl mums reikia pasitampyti. Mes neturime kalbėti apie sportavimą, turime kalbėti apie mankštinimąsi, kuris mums padės būti sveikesniais. O mankštintis yra geriau su joga, pilatesu ir kalanetika, nes tai saugios judėjimo sistemos.
Sėdėjimas turi nemažai pasekmių. Pradedant augančiu užpakaliu, tokia daugiau estetinio nepasitenkinimo problema, baigiant ir tokiomis pasekmėmis, kurios trukdo geriau jaustis. Pavyzdžiui, nuo ilgalaikio sėdėjimo trumpėja tam tikri raumenys, tokio kirkšnies raumenuko mes nematome ir visiškai nesureikšminame.
O jis trumpėja, todėl jaunėja amžius tų moterų, kurioms reikia daryti klubo sąnario keitimo operaciją. Pilatesas padeda sustiprinti giliuosius raumenis, bet neišspręs iš esmės visų problemų. Reikia būti gryname ore, vaikščioti, dėvėti tinkamą avalynę, paisyti darbo ir poilsio režimo“, – svarbiausius geros savijautos principus dėsto Regimantas.
Gulėti ant sofos ar eiti mankštintis?
Vienas dažniausių konfliktų, kylančių nusprendusiųjų lieknėti galvoje, – eiti mankštintis ar likti gulėti ant sofos priešais televizorių. „Noras gulėti ant sofos ir tik žiūrėti televizorių paprastai nebyloja apie sveiką psichinę būseną. Yra du dalykai – apatija ir poilsis. Kai žmogus pavargsta – tada jis ilsisi. Kai atsikelia ir jau pavargęs – tai ženklas, kad kažkas negerai jo gyvenime“, – įsitikinusi A.Ivaškevičiūtė.
Jos manymu, žmonės neturi jėgų mankštintis, pakilti nuo sofos, kai viduje vyksta milžiniška vidinė kova. „Pastebiu tokią tendenciją, kad labai daug žmonių nori išmokti būti tuo, kuo nėra. Ką mums reikia išmokti – tai grįžti į save. Visos mūsų problemos prasideda tada, kai imame tolti nuo savęs. Kai dings vidiniai konfliktai, tada atsiras sveikas potraukis judėti, veikti, ilsėtis. Žinių turėti yra gerai, bet aš pažįstu daugybę žmonių, kurie daug žino ir nieko nedaro“, – sako Asta.
„Energijos ir jėgų atsiranda tada, kai klausau savo poreikių: gal noriu atsigerti, gal noriu pavaikščioti. Pavyzdžiui, aš pastaruoju metu jaučiu, kad noriu dienos metu nusnausti. Ir aš klausausi savo kūno. Dirbant dailės terapijoje matau, kad žmonėms būna sunku priimti save visokį. Juk žmogus gali ir patingėti, ir būti labai aktyvus. Yra dominuojančios žmogaus savybės, tačiau reikia leisti pasireikšti ir kitoms“, – tingėjimo temą tęsia Dainora.
Regimantas sako, jog reikia tik suvokti, kas teikia džiaugsmą, ir tuomet tai bus geriausias poilsis. „Poilsio suvokimas visiems yra skirtingas. Vieni pailsi medituodami, kiti vaikščiodami, aš pailsiu pirtyje. Kai tiek daug būdų, kodėl reikia rinktis tik tą gulėjimą ant sofos?“ – klausia Regimantas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės Rasos Mažionienės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas
Apie gulbę, kuri nusprendė pradėti sportuoti
Dainoros manymu, vidinis konfliktas neretai kyla dėl to, kad žmonės savęs nepažįsta, savo charakterio, savo norų ir nenorų, netgi savo kūno. „Tada imama dairytis į kitus. Daryti tai, ką kiti daro, bet žmogui tai gali visai netikti, tai bus prieš jo prigimtį, prieš jo norus.
Tą situaciją labai puikiai iliustruoja istorija apie gulbę.
Plaukiojo gulbė ežere, graži, balta, grakšti. Visiems ji tokia graži. Vieną dieną mato gulbė – striksi kiškis, ji ima galvoti: „Jis tai šokinėja, o aš tai taip nemoku“. Tada mato meška ateina: „Kokia ji tvirta! O aš tai tokia nesu“. Mato, beždžionė lipa į medį: „Kaip ji moka karstytis!“. Prasideda frustracija – išlipa gulbė iš ežero ir pradeda mankštintis, – šypsodamasi pasakoja Dainora. – Dailės terapijos užsiėmimų metu matau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus.
Pastebiu tokią tendenciją, kad labai daug žmonių nori išmokti būti tuo, kuo nėra. Ką mums reikia išmokti – tai grįžti į save.
Pradedant nuo maisto baigiant mankšta – mes turime gausybę pasirinkimų. Todėl reikia labai aiškiai žinoti, kas man tinka, ko aš noriu, kas geriausia mano organizmui.
Žmogus yra visuma – mes nesame vien psichika, vien charakteris ar emocijos – mes turime kūną. Paradoksas, kad kūnas arčiausiai mūsų, o mes jį mažiausiai pažįstame. Pažinti kūną – pažinti save. Kaip ir atpažinti savo charakterį, emocijas, pomėgius. Mes negalime kūno ignoruoti. Labai svarbu suvokti, kad jei esi gulbė – tu jau daug kam graži, nereikia lipti į medį ar kilnoti svarmenų, nes tai ne tavo“.
100 ryto rasos lašelių
„Mano močiutei, o gal net promočiutei, toks dalykas buvo nutikęs. Pokario metais gūdžiame kaime pagrindinis sveikatos šauklys buvo vietinis felčeris. Laikai sunkūs, vaistų nėra, priemonių nėra, gydyti galima buvo tiktai kūrybiškumu ir natūraliomis priemonėmis.
Ištiko bėda mano močiutę, kažkas negerai su širdimi. Receptas felčerio buvo toks: kiekvieną rytą prisirinkti šimtą ryto rasos lašų ir išgerti pusę stiklinės. Dabar suvokiu, kad jei tame kaimo ir to laikmečio kontekste (kai kasdien nuo ryto iki vakaro buvo daug fiziškai dirbama) pasakytų tas felčeris, kad ji eitų bėgioti ar darytų mankštą, tai niekas jo nesuprastų.
Man šis nutikimas labai įsiminė, nes tai išmintinga pamoka: sprendimą judėti visuomet reikia „primatuoti” pagal žmogaus gyvenimo būdą. Taip pat ir kitus gyvenimo būdo pokyčius, sveikos gyvensenos principus reikia į savo gyvenimą įnešti įvertinus kontekstą.
Jeigu jums lengviau surinkti 100 rasos lašų, tai nėra reikalo savęs kankinti sporto salėje. Tikslas juk bus pasiektas – jūs judėsite ir būsite sveikesni“, – sako R.Lukoševičius.