Pridėkime ranką prie širdies ir prisipažinkime – juk pavydėjome, ir tikrai ne vieną kartą. Gražios figūros, nusisekusios santuokos, gerų draugų, vaikų.
Nuo senų laikų tose kultūrose, kur vaiko gimimas yra labai pageidaujamas, moterys žinią apie nėštumą nuo aplinkinių slepia būtent vengdamos aplinkinių pavydo – kad nenužiūrėtų. Pavydime, žinoma, ir pinigų. Pavykusios karjeros, solidžių pajamų, sėkmingų investicijų, prabangaus namo, ištaigingų atostogų. Ką darome su šiuo savo jausmu?
Kiek daug mano sutiktų žmonių pavydą maskuoja pykčiu ar netgi neapykanta.
Kiek daug mano sutiktų žmonių pavydą maskuoja pykčiu ar netgi neapykanta. Jie pyksta ant turtingųjų, apibendrindami maždaug taip: vagys, apgavikai, išnaudotojai. Nes juk neįmanoma sąžiningai uždirbti – praturtėja tik aferistai, kontrabandininkai ir korumpuoti valdininkai. Oi, kaip greitai tokias masių nuotaikas pasigauna politikai! Ir pasiūlo visokiausių būdų, kaip pabloginti turtingiesiems gyvenimą.
Pavydo ekonomika – egzistuoja netgi tokia žmonių elgesį tyrinėjančios ekonomikos pakraipa, aiškinanti kai kuriuos ekonominės politikos sprendimus ne kuo kitu, o būtent žmogišku pavydu. Pavyzdžiui, kai siūlomi progresiniai mokesčiai, viso to užkulisiuose yra ne kas kitas – paprastas pavydas. Argumentas, kad turtingieji turi mokėti daugiau, čia visai netinka, nes turtingieji visada sumoka daugiau mokesčių, net jei tai būtų regresinis mokestis – toks, kurio tarifas mažėtų augant pajamoms. Juk progresinio mokesčio esmė – kad turtingieji mokėtų ne daugiau, o daug daugiau, žymiai daugiau, kad nuo kiekvieno papildomai uždirbto lito jiems liktų santykinai mažiau.
Arba kitas ekonominio pavydo pavyzdys – nekilnojamojo turto mokestis. Žmogus sumokėjo daugybę mokesčių ir įsigijo turto. Paskui kasmet jis turi mokėti vien dėl to, kad kažkada jau sumokėjo daugiau mokesčių. Tokie sprendimai, o ir ištisa socializmo sukurta lygiavos sistema yra skirta tamsiausiems žmonių jausmams „užganėdinti“, socialinėms įtampoms sumažinti.
Kas supranta, koks žudantis yra pavydo jausmas, mintis kreipia kitaip ir toks kelias, kaip bežiūrėsi, ir sveikesnis, ir taikesnis, ir potencialiai – tik į naudą.
Kas supranta, koks žudantis yra pavydo jausmas, mintis kreipia kitaip ir toks kelias, kaip bežiūrėsi, ir sveikesnis, ir taikesnis, ir potencialiai – tik į naudą. Beje, ir finansinę. Norint atpažinti kilusį pavydą, pagauti jį pačioje užuomazgoje ir nuginkluoti, tereikia sau paaiškinti turtą taip, kaip jis dažniausiai ir sukuriamas: žmogus daug dirbo, stengėsi, rizikavo, atsisakė pramogų, kūrė įmonę ir pasiekė tokią finansinę gerovę. Arba net jei paveldėjo – išlaikyti ir padauginti turtą ne taip jau paprasta. O jei ir pavogė ar laimėjo loterijoje – juk tai tik išreklamuotos išimtys. Džiaugtis svetimo turtu yra net kelios priežastys.
Vieną jų dažniausiai mini psichologai. Jie siūlo ne bambėti, kad kiti turtingi, o save tuo motyvuoti. Jei galėjo jis – galiu ir aš, ne šventieji puodus lipdo ir panašiai. Bet net jei neketinate leistis į šias praktikas, vis viena verta visiems linkėti tik turto. Nes, kaip sakė JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, potvynis kelia visus laivus, ir didelius, ir mažus.
Kokiame rajone norite gyventi – turtingųjų ar skurdžių? Žinoma, turtingųjų, nes šie aplinką sutvarkys ir nieko iš jūsų už tai nepaprašys. Naudositės visi. Mano jogos mokytoja pasakojo, kad jų namo laiptinėje plastikinius langus sudėjo pasiturintis žmogus. Ji tai paminėjo kaip dosnumą, kuriuo pasidalyti gali, žinoma, tik turtingas, o naudotis – visi.
Ko tiek daug lietuvių važiuoja uždarbiauti į svečias šalis? Ar dėl to, kad ten daug skurdžių, ar dėl to, kad ten daug turtingųjų? Kurie gali pasiūlyti darbo, užsakymų, mestelėti idėją, paskolinti pinigų arba, galų gale – gali tiesiog dovanoti. Labdara, parama, mecenavimas, filantropija – tai turtingųjų veiklos. Nėra jas smerkiančių, bet smerkiančių turtinguosius – minios. O juk kaip tik nuo požiūrio priklauso kelias į finansinę sėkmę. Jei niekini turtinguosius, niekada toks netapsi. Kai pavydi – širdies gilumoje trokšti pavydimo dalyko, bet būtent pavydas ir yra didžioji kliūtis jį pasiekti.
Atsikratyti pavydo visai nesunku, kai supranti, kaip to reikia pirmiausia sau pačiam. Net jei turtuolis kaimynas – iš tikro stambaus masto vagis ar korumpuotas valdininkas, kas irgi pasitaiko gyvenimo realybėje, mūsų jausmai jo turto nesumažina, o pakenkia tik mums. Nėra nė vienos aplinkybės, išimties ar atvejo, kai pavyduliavimas atsiperka. Ir gausybė priešingų pavyzdžių, kai kylanti jūra pakelia ir mažus laivelius.