Specialistė: „Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama“

Marija Mikalauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-21 17:16
„Kalbėti efektyviai, įtaigiai ir įkvepiančiai galima išmokti“, – sako viešojo kalbėjimo mokymus rengiančios organizacijos „Own the Room“ trenerė Marija Mikalauskienė ir atskleidžia keletą įdomių technikų, kurių ji moko ir garsių pasaulio kompanijų vadovus.

Kada susidomėjote psichologija, asmeniniu tobulėjimu?

Šių dienų žmonės meistriškai išmokę save nuvertinti, kaltinti ir graužti. Tad prieš lipdami ant scenos irgi dažniausiai galvoja apie tai, kaip jie suklys, susimaus.

Nusikelsiu į paauglystę, kai būdama trylikos beprotiškai įsimylėjau dabartinį savo vyrą. Tada pirmą kartą dalyvavau skaitovų konkurse – deklamavau eilėraštį apie meilę (šypsosi). Pasirodymas buvo labai sėkmingas, laimėjau konkursą, visgi tada pirmąkart patyriau, ką reiškia milžiniška scenos baimė. Jaučiausi tarsi suparalyžiuota, visiška nevykėlė. Psichologijos tada dar nestudijavau. Asmeninis tobulėjimas viliojo, tad konkursuose ir toliau dalyvavau. Sekėsi puikiai. Noras išreikšti savo emocijas buvo itin stiprus motyvas lipti ant scenos. Vėliau su manimi dirbo mokytojos, taip pat mama, kurios profesija – režisierė. Tačiau nematydama savo veiklos perspektyvų, poezijos skaitymą pasilikau tik kaip hobį.

Kaip tapote viešojo kalbėjimo trenere?

Šio įvykio kaltininkas – vėl mano mylimas Aurimas (šypsosi). Mes jau buvome susituokę, turėjome sūnų. Buvau pažangi mamytė, rūpestingai auginanti vaiką. Vyras turėjo skaityti pranešimą didelėje tarptautinėje konferencijoje Londone. Tuo metu jis dirbo vienoje Amerikos kompanijoje. Tąkart Aurimas manęs paprašė padėti pasirengti pranešimui. Kadangi gerai žinojau, ką reiškia kalbėti viešai, padėjau. Balso valdymas, kūno kalba, žiūrovų pajautimas… Visa tai man buvo jau praeiti dalykai.

Jūsų pastangos neliko neįvertintos?

Rezultatas pranoko lūkesčius – Aurimo pranešimas taip sužavėjo jo kompanijos vadovą, kad šis pradėjo domėtis, kas nutiko, kad taip puikiai pavyko, nes anksčiau pranešimai nebuvo tokie sėkmingi. Mano vyrui neliko nieko kito, kaip prisipažinti, kad pasiruošti padėjo žmona. Negana to, jie susitarė, kad po dviejų mėnesių aš atvažiuosiu jų kompanijai pravesti viešojo kalbėjimo kursą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip priėmėte šią netikėtą žinią?

Galite įsivaizduoti: metus su vaiku sėdėjusi namuose, nedalyvavusi jokioje visuomeninėje veikloje, staiga turiu važiuoti į Las Vegasą vesti kursų! Juk neturėjau jokio specialaus išsilavinimo, pasirengimo, mokymų patirties, o dar viskas anglų kalba. Galvojau, ar tai tikrai vyksta su manimi? Man tiesiog pakirto kojas. Bet vidinis balsas kuždėjo, kad retorikos menas man gerai pažįstamas, ant scenos esu stovėjusi daugybę kartų, tad kodėl nepabandžius. Taip nutariau priimti milžinišką iššūkį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Reikėjo mokytis, kaip suformuluoti ir kitiems perteikti tai, ką jau puikiai žinau. Gilinausi ir į viešojo kalbėjimo technikas, psichologiją... Per du mėnesius perskaičiau gal 40 knygų. Per tą laiką parengiau ir visą būsimų kursų programą.

Ir viskas sekėsi taip, kaip tikėjotės?

Kaip gali jaustis jauna, mokymų patirties neturinti moteris, atskridusi į Ameriką didelės kompanijos IT specialistams vesti kursų? Mane ištiko panika, kūną ir protą sukaustė baimė. Pasireiškė visi nemaloniausi streso simptomai. Tačiau kadangi buvau labai gerai pasiruošusi, išdėsčiau viską taip, kaip buvau suplanavusi. Po mokymų organizacijos vadovas pasidžiaugė tokiais profesionaliais kursais. Net sulygino mane su Steve‘u Jobsu ir užsirašė į asmenines konsultacijas. Jų paprašė ir kompanijos rinkodaros vadovas. Taip per trumpą laiką pavyko padaryti milžinišką karjeros šuolį.

Visgi man ramybės nedavė tas nemalonus baisios panikos jausmas, kurį išgyvenau vesdama kursus, nors kiti jo ir nepastebėjo. Todėl pradėjau gilintis į psichologiją. Taip pat stebėjau, kaip sakydami viešas kalbas jaučiasi mano klientai, atėję į mokymus. Laikui bėgant tapau vienos garsiausių pasaulyje viešojo kalbėjimo organizacijų „Own the Room“ trenere, dirbu su tokiomis kompanijomis kaip „LinkedIn“, „Siemens“, „Facebook“, BMW, „Adidas“... Dirbdama įsitikinau, kad dauguma pasaulio žmonių bijo kalbėti viešai!

Iš kur kyla ši baimė?

Svarbu atskirti, kas yra natūrali baimė, kurią vadiname gamtos dovana, suteikiančia mums papildomos energijos, ir kas yra šabloniškas bei klaidingas reagavimas į tą energiją. Kas yra baimė? Įsivaizduokite seniausius laikus ir miške stovintį žmogų, prieš kurį išnyra laukinis žvėris. Tokioje situacijoje žmogaus organizmas akimirksniu išskiria streso hormonus, turinčius labai aiškią paskirtį – sustiprinti jį, padaryti galingą, kad galėtų įveikti priešais esantį žvėrį. Išsiskyrus reikalingiems hormonams žmogus mobilizuojasi, paaštrėja jo protas, atsiranda daugiau energijos ir jėgų įveikti iššūkį. Šiais laikais tie patys hormonai turi tą pačią paskirtį. Bet kiek dažnai mes susiduriame su tokio dydžio iššūkiais, kiek dažnai lipame ant scenos? Labai retai.

Ir moterys, ir vyrai bijo bene vienodai, tačiau vyrai ryžtingiau peržengia savo baimę.

Be to, šių dienų žmonės meistriškai išmokę save nuvertinti, kaltinti ir graužti. Tad prieš lipdami ant scenos irgi dažniausiai galvoja apie tai, kaip jie suklys, susimaus. Kas tada nutinka? Turėdami laviną energijos, visą ją išnaudojame netinkamai. Kur mūsų mintys, ten ir energija. Jei mintis nukreipiame į nesėkmę, ji ir nutinka. Taigi susiduriame su dviem problemomis: pirma – turėdami fizinės energijos perteklių neturime kur jos padėti, antra – mūsų psichologija yra tokia klaidinga, kad patys save sužlugdome. Be to, daugelis žmonių neturi žinių, kaip tinkamai elgtis scenoje. Baimė ir dėl to gali kilti. Tad norint įveikti viešojo kalbėjimo baimę svarbiausia yra suvaldyti fizinę energiją ir susitvarkyti su savo mintimis.

Ar kiekvienas pajėgus tai padaryti?

Atliekant tam tikrus pratimus fizinę energiją suvaldyti paprasta. Su psichologija kiek sudėtingiau – daug kas priklauso nuo to, kiek žmogus yra atviras, imlus mokymuisi. Vienas, vos išgirdęs šiuos dalykus, akimirksniu gali įveikti baimę. Būtent taip įvyko su mano aštuonmečiu sūnumi, atėjusiu pasiklausyti mano pranešimo, kurį skaičiau „Siemens“ arenoje prieš septynis tūkstančius žmonių. Sūnus viską įdėmiai išklausė ir jam to visiškai užteko, kad nebebijotų viešai kalbėti. Tai pavyksta ir kitiems žmonėms, jei tik yra atviri. Užsieniečiams, beje, tai sekasi dar lengviau. Jie ypač supranta ir vertina nuolatinio tobulėjimo bei augimo svarbą. O lietuviai bijo prarasti savo veidą, nedrįsta keistis, todėl jiems būna sunkiau. Vidinę laisvę turintis žmogus tikrai yra pajėgus sklandžiai ir greitai įveikti viešojo kalbėjimo baimę.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Vyrai ar moterys jaučia didesnę baimę kalbėti viešai?

Ir moterys, ir vyrai bijo bene vienodai, tačiau vyrai ryžtingiau peržengia savo baimę. Galbūt todėl, kad mes gyvename labiau vyrišku ritmu. Visi mūsų tikslai, gyvenimo misijos – vyriškos, todėl moterims nėra labai artimos. Tam, kad galėtume baimę peržengti savo valios pastangomis, mūsų misija turi būti didesnė už baimę. Jeigu moterų misija būtų išgelbėti vaikus ar sukurti socialinę bendruomenę, kas joms natūraliai labiau rūpi, jos lengviau peržengtų savo baimes. Pas mus mažiau moterų dirba pagal savo pašaukimą, tikrą dvasinę prigimtį.

Kiek kalbėjimo viešai sėkmė priklauso nuo mūsų vidinių savybių, charizmos?

Natūraliai sklandžiai, įtaigiai viešai kalbėti sekasi tiems, kurie nėra patyrę psichologinių traumų šioje srityje, kurie niekada nebuvo užblokuoti. Kiekvienas žmogus savaip įdomus, jeigu jis yra laisvas, neslepia savo autentiškumo. Bet kiek žmonių mūsų visuomenėje girdėjo žodžius „patylėk“, „nesakyk“, „ne tavo reikalas“... Dauguma yra traumuoti. Bet visi gali susigrąžinti vidinę laisvę. O charizmatiškas gali būti ir tyliai kalbantis Dalai Lama, ir veržlusis Tony Robbinsas.

Kokių dažniausiai klaidų daro žmonės kalbėdami viešai ir kokių daugiausia patarimų duodate per konsultacijas ir seminarus?

Pati dažniausia klaida – slėpti savo autentiškumą. Taip elgdamasis žmogus daro daug kitų klaidų: susikausto, nužemina balsą, neatskleidžia emocijų...

Jei norite būti įkvepiančia oratore, atkreipkite dėmesį, su kokiais žmonėmis kasdienybėje jums įdomu bendrauti: tais, kurie kalba nuobodžiai, ar tais, kurių akys visada žiba, kurie kažką įdomaus veikia ir atvirai dalijasi su kitais.

Jei norite būti įkvepiančia oratore, atkreipkite dėmesį, su kokiais žmonėmis kasdienybėje jums įdomu bendrauti: tais, kurie kalba nuobodžiai, ar tais, kurių akys visada žiba, kurie kažką įdomaus veikia ir atvirai dalijasi su kitais. Greitai suprasite, koks pranešėjas jums yra įdomus ir kokia pati norėtumėte tapti. Paanalizuokite, kodėl žmogaus malonu klausytis: gal kalbėdamas jis daro pauzes, o gal ypatinga energija akys spinduliuoja...

Užsimerkite ir įsivaizduokite jums patinkantį pranešėją. Jei galite tokį įsivaizduoti, vadinasi, jau žinote ir visas technikas, kaip tokia pranešėja tapti. Tik nereikia iškart radikaliai keistis – užtenka po mažą naują elementą kiekvieną kartą pritaikyti savo viešoje kalboje. O kad įveiktumėte baimę, išmokite fiziškai išsikrauti – išbandykite jau daug metų kinų naudojamą purtymosi techniką. Atsistojusi pradėkite purtyti visas kūno dalis (nuo kojų iki galvos). Tam skirkite 5–7 minutes. Išjudinus kūną, atsipalaiduos raumenys, nebebus juose įtampos. Raumenų įtampa neigiamai veikia protą. Ruošiantis kalbai svarbu sau atsakyti į klausimą, kodėl tai darote, kokia yra jūsų misija. Taip energiją nukreipsite teisinga linkme.

Nuo viešojo kalbėjimo neatsiejama ir kūno kalba. Ar paprasta ją valdyti sakant kalbą?

Jei kalbėdama jaučiate didelę įtampą, visas kūnas gali būti sukaustytas ir sustingęs. Kita problema – kūno kalbą mes painiojame su kūno triukšmu. Kalbant apie pastarąjį, nervingai juda rankos, žmogus nevalingai vaikšto po sceną ir tai klausytojams trukdo išgirsti, ką jis nori pasakyti. Įtaigaus, įkvepiančio pranešėjo kalba turi atitikti jo kūno judesius. Mus visus labai stipriai valdo protas, todėl sunku atrasti natūralų ryšį tarp minčių ir kūno judesių. Jei kalbame įsijautę emociškai, išgyvename tai, ką sakome, kūnas juda visiškai natūraliai. Nieko specialaus daryti ir nereikia.

Tad gero pranešimo sėkmė labiausiai priklauso nuo autentiškumo, mūsų atvirumo, emocinio įsitraukimo į tai, ką kalbame, ir nuo to, kiek mums svarbu tai, ką darome. Todėl darykite tuos dalykus, kurie išties jums svarbūs, ir veikite iš širdies.

Naujausi straipsniai