Spalio mėnuo visame pasaulyje minimas kaip kovos su krūties vėžiu metas. Moterys skatinamos pasirūpinti savo sveikata, juk diagnozė – vėžys, kurio nenori patirti nė vienas, visada atsėlina iš pasalų.
Panašiai nutiko ir Ji24.lt straipsnio herojei Jurgitai Stankevičienei. 58-erių metų specialioji pedagogė tikrai nesitikėjo išgirsti, kad jai krūties vėžys. „Labai gerai prisimenu tą praėjusių metų rugsėjo 4-ąją. Nuėjau pas gydytoją atlikti ultragarso tyrimo ir per akimirką pasaulis apsivertė aukštyn kojom – nustatytas piktybinis auglys ir reikalinga skubi operacija“, – prisimena moteris.
– Ar prieš išgirsdama tokią diagnozę, jautėte kokius nors ligos simptomus?
– Nejaučiau jokių ligos požymių, savijauta buvo puiki, turėjau daug energijos – jos užteko viskam, tikrai negalvojau, kad galiu susirgti. Prieš metus birželio mėnesį pagal programą apsilankiau pas gydytoją, kur man buvo atlikta mamograma. Tuo metu išgirdau atsakymą – jokių pakitimų. Buvau įsitikinusi, kad viskas gerai, tačiau gydytoja rekomendavo atlikti ir ultragarso tyrimą.
Po kelių mėnesių, kai vasara baigėsi, rugsėjo 4 dieną per pietų pertrauką nubėgau į polikliniką atlikti tyrimo. Gydytoja tik pasižiūrėjo ir sako man – „radau – beveik 100 proc., kad auglys piktybinis, reikia skubiai operuoti“. Darbe dar buvau sveika, o po pietų pertraukos jau grįžau su vėžiu.
Keisčiausia, kad nejutau jokio skausmo, neužčiuopiau jokių guzelių, kaip kad dažnai būna kitoms moterims.
– Kaip reagavote? Juk mamograma, minėjote, prieš kelis mėnesius nerodė jokių pakitimų.
– Dažnai pagalvodavau apie tai, kaip reaguočiau, kaip jausčiausi. Mano mama net 20 metų sirgo krūties vėžiu, liga ją užklupo perkopus keturiasdešimties metų slenkstį. Pamąstydavau, kad aš jau peržengiau 50-metį ir nesergu, tačiau jausmas, kad galiu susirgti, neapleido. Matyt tiesa, kad mintys materializuojasi. Tiesa, liga nebuvo susijusi su paveldimumu, ką patvirtino ir onkogenetiniai tyrimai.
Taigi, ką padariau tą pačią dieną? Visiškai iš savo raciono išbraukiau cukrų. Daug kur galima rasti informacijos apie tai, kad būtent cukrus maitina vėžines ląsteles.
Neverkiau, nepanikavau, susitelkiau į tai, kad noriu kuo greičiau atsikratyti to piktybinio auglio, atlikti visus tyrimus. Ir liūdėti nebuvo kada. Nejaugi sėdėsiu ir verksiu? Yra darbai, šeima, reikia rūpintis savo tėčiu. Ir kol nesijaučiu blogai, kodėl turėčiau sėdėti ir nervintis? Gal tik po operacijos, kai buvo sprendžiamas gydymo pasirinkimas (chemoterapija ar radioterapija), aplankė nuotaikų kaita, gąsdino laukimas. Prieš Kalėdas man buvo atliktas paskutinis radioterapijos seansas.
Šiandien jaučiuosi sveika, tačiau dar penkerius metus reikia gerti medikamentus, nuolatos kas tris mėnesius tikrintis. Kol kas neišgirdau blogų žinių. Juk ir medicina eina į priekį, atsiranda vis daugiau galimybių išgydyti ligas, kurios anksčiau atrodė neįveikiamos.
– Kokie jausmai apėmė ligoninėje, kurioje, kaip suprantu, sutikote ne vieną likimo draugę?
– Iš tikrųjų, nepatikėsite, tačiau Nacionaliniame vėžio institute vyrauja labai šilta atmosfera, dirba nuoširdus personalas ir kartais pasirodydavo, jog esi ne ligoninėje. Štai namuose, ypač, kai likdavau viena, jaučiau kur kas daugiau įtampos. Aišku, visas skyrius buvo pilnas moterų, kurių laukė atitinkamas gydymas, tad kalbos netrūko. Su kai kuriomis moterimis ir dabar palaikome ryšius, pasikalbame apie tai, kaip jaučiamės, sveikstame, pasidžiaugiame, pasidaliname patirtimi. Emociškai jaučiausi tikrai gerai.
– Vienas didžiausių pokyčių jūsų gyvenime tai, kad po vėžio diagnozės kardinaliai pakeitėte mitybą.
– Taip, tik grįžusi iš gydytojos pradėjau iš karto ieškoti informacijos, kaip maitintis sergant krūties vėžiu. Perskaičiau daugybę užsienio ir lietuvių autorių knygų, ieškojau informacijos internete. Žinoma, visi navikai yra skirtingi. Manasis buvo priklausomas nuo hormonų. Galbūt mityba ir neturėjo įtakos jo atsiradimui, tačiau patarimų apie tai, kas apskritai sukelia vėžį, tikrai netrūko. Taigi, ką padariau tą pačią dieną? Visiškai iš savo raciono išbraukiau cukrų. Daug kur galima rasti informacijos apie tai, kad būtent cukrus maitina vėžines ląsteles.
Taip pat skaitykite: 5 antivėžinių savybių turinčios žolelės
Taigi tą rugsėjo 4 dieną mano vakarienėje nebuvo nė lašo cukraus. Vėliau atėjo eilė ir kitiems produktams. Aklai nesekiau visomis rekomendacijomis, tačiau beskaitydama daugybę įvairios literatūros, atradau būtent tai, kokie maisto produktai ir mityba man tinka labiausiai.
Renkuosi bemielę, becukrę, ruginę, natūralaus raugo duoną, žuvį, vaisius, daržoves, kruopas, atsisakiau bulvių, ryžių, kvietinių miltų makaronų, kavos (leidžiu sau tik retsykiais), valgau mažiau mėsos (visiškai išbraukiau kiaulieną). Aišku, apie saldumynus net kalbos nėra – valgau tik juodąjį šokoladą ir tą patį be cukraus. O štai šeimynai galiu kepti pyragus be jokios sąžinės graužaties.
Tiesiog supratau, kad turiu apsispręsti ir negaliu vieną dieną valgyti saldėsius, o kitą – jau ne. Norėjosi rezultato, saugoti sveikatą, o ne blaškytis. Be to, sergant vėžiu rekomenduojama valgyti tiek daug produktų, kad aš jau nespėju perdien visko išragauti. Pasirodo, galima atrasti tiek daug naujo maisto – ir kruopos, ir prieskoniai, ir riešutai, ir uogos... Žinoma, stengiuosi valgyti saikingai, nes ir tuose pačiuose vaisiuose netrūksta gliukozės.
– Kaip atrodo jūsų dienos valgiaraštis?
– Stengiuosi neužkandžiauti, be to, ir neturiu kada. Rankinėje visada nešiojuosi kokio nors sveiko maisto, tarkime, riešutų. Pusryčiams dažniausiai renkuosi salotas arba įvairias košes, kurias verdu vandenyje, paskaninu savo virta obuoliene be cukraus. Obuolienė man atstoja ir desertą.
Negaliu gyventi be pomidorų, taigi mišraines ruošiu su pomidorais, avokadais, pagardinu aliejumi, citrinų sultims, labai patinka ciberžolės prieskoniai.
Per metus numečiau apie 20 kg. Dabar sveriu 53 kg ir jaučiuosi puikiai.
Stengiuosi, kad per dieną pavalgyčiau tris kartus. Norisi ir duonos, tačiau valgau ribotai, kad nepadauginčiau angliavandenių. Labai skanu duona su trupučiu sviesto ir obuolienės. Pietums renkuosi įvairias daržovių, pupelių ir kitų ankštinių sriubas, kepinu pomidorus su svogūnais ir t. t. Atradau tikrą prieskonių įvairovę, naujų patiekalų, pavyzdžiui, vietoj kavos renkuosi cikorijų kavą, kuria pasiskaninu kokosu pienu. Paprasto pieno ir nemėgdavau, ir man jo niekada nereikėdavo.
Labai mėgstu burokėlius, juos pjaustau šiaudeliais ir kepu. O kur dar įvairūs kopūstai, cukinijos, brokoliai... Svogūnai ir česnakai taip pat dažnas svečias virtuvėje – savo ryto neįsivaizduoju be šių prieskoninių daržovių, kurias dažniausiai maišau su salotomis ar kitomis daržovėmis.
Pamėgau ir žaliąją arbatą. O štai anksčiau net neįsivaizdavau, kad galėčiau ją gerti, ji buvo tokia neskani. Žodžiu, stengiuosi savo mitybai skirti nemažai laiko, domiuosi tuo, ką dedu į burną. Šeima irgi priprato prie pakitusio meniu, prie daržovių sriubų, niekas nebeprašo kiaulienos, tačiau saldumynus, baltą duoną ar bandeles jie ir toliau valgo.
– Mityba pakeitėte, natūralu, kad pakito ir svoris?
– Per metus numečiau apie 20 kg. Dabar sveriu 53 kg ir jaučiuosi puikiai. Svoris daugiau ir nebekrinta, tačiau ką reikėjo padaryti – atnaujinti visą drabužių spintą, juk nuo 14 dydžio perėjau prie 8. Užtat dabar galiu dalytis rūbais su dukra, atiduoda ir jos draugės (juokiasi).
Kaip paradoksaliai beskambėtų, ištikusi liga mane pakeitė į gerąją pusę – padovanojo sveikos mitybos įpročius, geresnę savijautą ir figūrą, kurios niekada neturėjau gyvenime. Nebūčiau patikėjusi, kad galiu tiek mažai sverti. Tiesa, specialiai nesportuoju, tačiau labai daug vaikštau ir visad renkuosi eiti, o ne važiuoti, jeigu yra tokia galimybė.
– O kaip reaguoja aplinkiniai į pasikeitusią išvaizdą?
– Pavydi (juokiasi). Juk mano amžiaus moterys dažniausiai pilnėja, o ne lieknėja, o aš atvirkščiai. Tačiau sakau visiems, kad nepavydėtų, juk svorį numečiau ne šiaip sau, o dėl ligos.
Turiu vieną kolegę, kuri gyvena sveikuoliškai. Su ja iki mano ligos ginčijomės, kadangi ji tvirtino, jog įmanoma numesti svorį maitinantis atitinkamai, atsisakius tam tikrų produktų. Tada sakiau, kad tai visiška nesąmonė. Mano mama buvo stambi ir aš visą gyvenimą tokia buvau, nebūčiau niekada patikėjusi, kad įmanoma taip pasikeisti.
Dabar prisiminėme tą pokalbį ir supratau, kad ne tik prigimtis lemia tokius dalykus, bet ir tai, kaip maitinamės. Ir, beje, porcijų dydis.
– Ką patartumėte kitoms moterims, kurios išgirsta tokią diagnozę?
– Sunku pasakyti, nes visų atvejai skirtingi, kiekviena išgyvena savaip. Pasikartosiu: mintys materializuojasi, nes ir pati dažnai galvodavau, kas būtų, jeigu būtų. Nors sunku net pasakyti, kodėl tokios mintys užplūsdavo.
Susirgusi nepatyriau didžiulio streso, mąsčiau racionaliai – kuo greičiau padaryti viską, ką galiu. Ir žinoma, dabar pati stengiuosi tausoti sveikatą. Šiandien jaučiuosi sveika ir tuo džiaugiuosi. Svarbiausia nepasiduoti ir būtinai tikrintis – tam sudarytos visos galimybės, pasinaudokite jomis.