Keliautojas, TV laidų ir renginių vedėjas, žurnalistas Martynas Starkus (47) 1991-ųjų sausio 11-ąją sako prisimenantis kasmet. Likus kelioms dienoms iki istorinių Sausio 13-osios įvykių jis su bičiuliais pateko į Spaudos rūmų šturmą ir savo kailiu patyrė vis stiprėjančią sovietų armijos agresiją.
„Buvau tų įvykių liudininku, tad vaikams irgi apie tai pasakoju – man svarbu, kad jie žinotų, ir žinotų ne tik iš vadovėlių. Iš degančių vaikų akių suprantu, kad jiems irgi svarbu, tas mane džiugina, – Žmonės.lt sakė tris dukteris auginantis M.Starkus. – Turime tradiciją Sausio 13-ąją su šeima eiti prie laužų. Noriu pratinti vaikus prie tokių įvykių pagerbimo, prie supratimo, kas ir kodėl vyko.“
1991-aisiais M.Starkus su bičiuliais pateko į Spaudos rūmų šturmą ir iš arti pamatė sovietų armijos agresiją. Šūviai, sąmyšis, žmonių baimė ir vienybė – viskas, rodos, susiliejo į vieną didelį chaosą.
„Tuo metu buvau be kelių mėnesių 18-ikmetis ir tas įvykis tapo tarsi savotišku atskaitos tašku mano gyvenime. Buvo likę keli mėnesiai iki mokyklos baigimo, taigi prasidėjo kitas, nebe mokinio, o jaunuolio gyvenimas ir jis startavo šiuo neeiliniu įvykiu“, – Žmonės.lt pasakojo M.Starkus.
Tą dieną jis prisimena itin ryškiai – kiekvienais metais susitikęs gyvai ar telefonu vėl ir vėl tai aptaria su buvusiais klasės draugais.
„Mums tai buvo labai svarbu. Tikrai“, – patikina.
Martynas Starkus su dukromis (2015 m.) / Gedmanto Kropio nuotr.
M.Starkus dalijasi savo pasakojimu apie tą dieną vykusius įvykius:
Stovėjau šlapias minioje ir rūkiau. Suspaustas žmonių ir apgaubtas triukšmo. Drabužiai buvo permirkę, sausio pradžia, visas tirtėjau. Šaltoka, tačiau kairys žandas degė – prieš kelias minutes per jį smagiai pliaukštelėjo mamos ranka: „Ko tave velnias ten nešė? Ką? Amžinai kažkur įsipainioji, negali ramiai, kaip žmogus?! Mamą į kapus anksčiau laiko varai!“ Ji braukė ašaras, tačiau atrodė jau akivaizdžiai ramesnė, nei prieš kelias minutes. Stovėjau, tylėjau, godžiai traukiau dūmą. Aš net nežinau, iš kur ji čia iš vis atsirado! Ir dar kaimynė šalia. Kada spėjo? Nes dar prieš gerą valandą ar kiek daugiau, aplink beveik nieko nebuvo. Viskas nutiko taip greitai.
Tuo metu, būdami abiturientai, nešiojomės kasetinį magnetofoną su radijo imtuvu, sekėme įvykius, mokslai mažai rūpėjo, tad išgirdus, kad mieste važinėja tankai, kurie sukiojasi ir prie netoliese stūksojusių Spaudos rūmų, su draugais ten ir nulėkėm- vos keli troleibuso sustojimai. Tik prisiartinus prie šoninio įėjimo, mus, kelis, pasitikęs kažkas iš apsaugos vyrų pakvietė vidun – gynybos mažai, visa pagalba pravers. Antra kartą kartoti nereikėjo. Jaunatviškas maksimalizmas – nėra per aukštų kalnų! Užrakinome, užrėmėme duris, griebėme metalinius strypus, vandens šlangas. Saugom!
Sausio 13-oji. Viilniaus spaudos rūmai / Alfredo Girdziušo nuotr.
Laukti ilgai neteko – iš sovietų karinių mašinų į apsuptą pastatą, per tokias simbolines barikadas ėmė brautis kareiviai. Pradžioje gana nedrąsiai, panašu, tai buvo šauktiniai, pamatėme kelis jų, mūsų metų, pūkai panosėje, surinkti kažkur Vidurinėje Azijoje nabagai. Žinia, kieti sėdi, laukia, kas bus, nesinori patiems pirmiems rizikuoti. Nors su kalašnikovais ir neperšaunamomis liemenėmis, puolantieji bijojo nemažiau už mus – akivaizdžiai politrukų prigąsdinti apie visokius „žiaurius banditus, nacionalistus labusus“.
Todėl pradžia ėjosi gana smagiai – ledinė srovė veikė puikiai, puolantieji šlapo, entuziazmas anoje pusėje nesiliejo per kraštus. Tačiau netrukus, kai vandens smūgis jau arčiau atsidūrusiam karininkui, beprausdamas veidą numušė ir jo kepurę, šis kažkodėl supyko. Įžeidėm žmogų. Nuo peties griebė automatą ir paleido kelis pavienius šūvius į mūsų pusę. Kas sutūpė, kad krito į aplink telkšojusį vandenį. Pasidarė aišku, kad tų, šalia buvusių kanistrų su benzinu nebepanaudosim – per daug vandens aplinkui. O ir ką čia padegti? Viskas taip greitai vyksta.
Sunku pasakyti, kiek dar taip būtume atsilaikę. Kitoje pusėje, prie gatvės, irgi pasigirdo šūviai. Vėliau sužinojom, kad ten vieną gynėją kulka rimtai sužeidė. O pas mus viskas baigėsi, kai kažkam iš puolančiųjų atėjo į galvą surasti ir užsukti vandenį. Akivaizdžiai ne be vietinio šmikio pagalbos – per daug staigiai nutiko, kas yra ne taip paprasta, kai reikia susigaudyti tokio dydžio pastate. Supratę, kad armatūros strypai rankose ne itin efektyviai veiks prieš puolančius su kalašnikovais, ėmėm trauktis. Kas kur – vieni nulėkė spaustuvės link, aš su keliais bičiuliais šokom aukštyn, į antrą aukštą.
Pamatę įėjimo stogą už lango ir apačioje jau kunkuliuojančią minią bandėme atidaryti langus ir pasitraukti. Tačiau juk žiema! Kad šiluma būtų saugesnė, kažkas langų rėmus sugalvojo sutvirtinti varžtais. Kaip kartais taip nutikdavo traukiniuose. „Zakryto na zymu“ („Uždaryta žiemai“) dar parašydavo. Neatsidaro! Kur dingti?
Iš apačios jau ateina, jų daug, draugysčių nebus. Į viršų – bloga mintis, vis vien teks kažkaip paskui nusileisti. Vienintelis kelias – per langą, nuo įėjimo stogo. Todėl savo metaliniais ginklais kalėm per stiklą. Nieko. Ne taip lengva tuos langus daužyti, vidinis stabdis įsijungė – auklėjimas neleido. Dar pabandėm, jau drąsiau.
Trečiu smūgiu vis tik pavyko. Apvalėm stiklus, nusiritom ant stogo, o tada jau gražus stage divingas į minią. Šis momentas visai patiko, gal dėl to metams bėgant, buvau pamėgęs metalo koncertuose pašokinėti nuo scenos.
Žmonės mus ėmė slėpti, dangstė. Bijojo, kad nepasipiltų iš vidaus persekiotojai. Tačiau čia, apačioje, jau buvo didelė minia, ne itin rūpėjom, matyt aniems. Paliko mamoms aiškintis.
Jau vėliau, po dienos, kitos, jos grįžo, bandė ten paliktus mūsų mokyklinius krepšių atgauti. Pavyko, bet ne pas visus viduje pažymių knygelės liko, pasai be Vyčio aplankų sugrįžo, sovietiniai kariniai bilietai dingo.
Tokia diena prieš 30 metų nutiko. Prasidėjo dalykai.
Tada pirmą kartą rūkiau mamai matant.
Ir kaskart šią dieną prisimenu ir apie ją pasakoju.
1991-ųjų sausio įvykiai (4 nuotr.)
Romualdo Požerskio nuotr. 
