Sostinėje pristatytos dvi personalinės parodos: kvietė atidžiau pažvelgti į mus supantį pasaulį

A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-24 20:52
Ketvirtadienio vakarą galerijoje „Vartai“ buvo pristatytos net dvi personalinės parodos. Pirmoji – vieno žinomiausių šiuolaikinių Lietuvos išeivijos menininkų – Aido Bareikio – personalinė paroda „OMENY“, kurioje pristatomi naujausi, niekur neeksponuoti menininko kūriniai. Antroji – jaunosios kartos tapytojos Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Translation Error“. Dvikalbiame parodos pavadinime išryškėjanti paklaida nurodo į menininkės plėtojamą vaizdinio vertimo tyrimą.

Aido Bareikio paroda

A. Bareikio kūryba pasižymi socialine, kultūrine ir politine aplinkos kritika, urbanistinės ready-made principu kuriamos instaliacijos ir automatizmu grindžiama tapyba konstruojamos kaip entropija dvelkiančios chaoso struktūros. Rastus ar pirktus daiktus kaip bulves sodinantis ant stogo ir pavasarį nuimantis derlių, A. Bareikis tyrinėja objektų gyvenimą ir žmogaus psichologinį santykį su jais tarsi antropoceno epochos alchemikas. Menininkas teigia, jog kiekvienas daiktas potencialiai yra šiukšlė, tačiau, kaip greitai ja virs, priklauso ne nuo materialių dalykų. Daikto turėjimas įvelia į sudėtingesnį santykį su objektu, nei jo reprezentacija.

A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Naujoje parodoje A. Bareikis remiasi kubizmo ištakomis ir tyrinėja, kaip atspindėti lakią sąmonę jos pačios tęstinume. Kai XX a. pradžioje tai buvo vaizduojama į tapybą – dvimatę plokštumą – perkeliant materialius, kietus daiktus ir griežtas jų geometrines formas, „OMENY“ elgiamasi atvirkščiai: erdvinėse, trimatėse geometrinėse formose tapyba atsiranda kaip besitęsiančios sąmonės žymė. Skulptūra tampa tapybiška, o abstrakcija virsta nebe visai abstrakcija, tačiau holistinis suvokimas išlieka – nors kūrinį sudarantys objektai yra atskirai atpažįstami, jų esybė atsiskleidžia tik naujame visumos pavidale.

Pristatomoje dabartinėje A. Bareikio kūryboje išryškėja mažųjų formų skulptūros. Tai – menininko mėginimas naujai pažvelgti į savo skulptūrinę patirtį griežtesniuose parametruose tiek estetiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Paprastose, kategoriškesnėse formose A. Bareikis tyrinėja formalistinio skulptūros elementoriaus sandarą ir mėgina išsiaiškinti jos dėsnius, taip vykdydamas savotišką „dekonstrukcijos rekonstrukciją“, kai įvairių objektų išsidėstymas tam tikroje sistemoje yra redukuojamas atgal į vientisą objektą, bet nebūtinai į vientisą suvokimą.

Donatos Minderytės paroda

Žodžio vertimas į kitą kalbą ne visada turi tiesioginį atitikmenį, neretai – daugiau nei vieną reikšmę arba tiesiog neturi atitikmens. Analizuodama vaizdus skirtingose medijose D. Minderytė pastebi panašų reiškinį. Tačiau kūryboje ji dėmesį sutelkia į tai, kas vengtina žodiniame vertime – atitolimą nuo originalo, prasmės nyksmą ir vaizdinio pranešimo kaitą. Vaizdo kaip laikmenos melą ir atminties klaidas įgyvendindama tapyboje, D. Minderytė tyrinėja, kas atsiranda ir kas dingsta vaizdo perduodamoje žinutėje.

Parodoje D. Minderytė pristato 2019 m. kurtų tapybos darbų ciklą. Jame, nuosekliai plėtodama ankstesniuose kūrybos etapuose nagrinėtas temas, tapytoja apmąsto santykį tarp patiriamo, prisimenamo ir medijomis perteikiamo – fotografijoje, o vėliau tapyboje, išgyvenimo. Pasitelkdama vaizdinio vertimo sąvoką D. Minderytė analizuoja vaizdo reikšmines slinktis ir jų prasmės kismą. Permąstydama vaizdą tapyboje autorė ieško naujų prasminių detalių, kaip ji pati teigia: „Ne viskas yra taip, kaip atrodo, ir ne viskas atrodo taip, kaip yra.“

A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Tapydama D. Minderytė dažniausiai remiasi sustabdytais filmuotais kadrais bei fotografijomis. Tačiau ji telkiasi tai, kas tarsi priešinga kokybiškai fotografijai, – renkasi tokius vaizdus, kurie negeba tiksliai atskleisti praeities momento, kurie išryškina fotografijos melą, nes iškraipo, prieštarauja prisiminimams arba jų neatitinka tarsi klaidingas teksto vertimas, keičiantis jo esmę. D. Minderytė tapyboje fiksuoja atitolusius nuo originalo, blunkančius, trūkinėjančius praėjusio laiko fragmentus – tokius, kokius juos paverčia laiko tėkmė ir iš pirmo žvilgsnio objektyvumu pasižyminčios vaizdo bei fotografijos medijos. Tapydama ji susitelkia būtent į pirminės prasmės nyksmą ir užfiksuoto vaizdo pranešimo pokytį, o prisiminimo kismą tapyboje išreiškia sustabdyto laiko momento modifikacijomis.

A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
A. Bareikio ir D. Minderytės personalinių parodų atidarymas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Nors menininkė naudojasi asmeninio archyvo vaizdais, kūrybos procese juos redaguoja ir fragmentuoja tol, kol jie tampa nuasmeninti, greičiau siūlantys plastinio vaizdo konstravimo – spalvų ir tonų santykių, spalvinių kodų, kompozicijos sprendinius, nei perteikiantys konkretų naratyvą. Ir nors šis vaizdinis vertimas nutolina asmeninę patirtį nuo jos konkretybės, vis tiek išlieka tos patirties, nors ir išreikštos kita kalba, atitikmuo – tai liudija atpažįstami žmonių figūrų, portretų fragmentai bei paveikslų pavadinimai. Nors D. Minderytės kūrybą būtų galima vadinti autobiografine, jos paveikslai kelia kur kas platesnius tikrovės sąlyginumo klausimus, o ne reprezentuoja konkrečius įvykius. Per atstumą laike, medijų mainus ir vertimo paklaidą, tapytojos atsiminimai, kaip ir patys  portretuojamieji, transformuojasi į apibendrintą būtojo laiko pakaitalą.

Analizuodama tapybos darbų genezę bei glaudų jos ryšį su fotografijos ir video medijomis, D. Minderytė permąsto ir pačios tapybos kaip medijos autentiškumą bei aktualumą. Toks kūrybinis procesas – pradedant drobės paruošimo technologijomis, kurios nulemia medžiagos galimybes, baigiant skaitmeninių vaizdų apdorojimu – palyginti lėtas, neatitinkantis šių dienų greitosios produkcijos ir greitojo vartojimo koncepcijos, kelia klausimus apie tapybos darbo kaip daikto, veiksmo, mąstymo būdo vertę šiuolaikinio meno scenoje bei komerciniame kontekste. 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai