Solistei Monikai Falcon – 34-eri: apie santykius su vyru, ryšį su mama Giulija ir stebinančią svajonę

Monika Falcon su mama dainininke Giulija / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2021-10-16 18:30
Operos pasaulyje žibanti Monika Falcon spalio 16-ąją švenčia 34-ąjį gimtadienį. Šią dieną solistė pasitinka su plačia šypsena – nors pandemija privertė Amerikos operos scenas iškeisti į Europos, sau svarbią dieną ji gali sutikti su artimaisiais. Šalia Monikos šiandien ir mylimas vyras, ir mama dainininkė Giulija Baužienė.

„Šiais metais sau pasakiau, kad gimtadienį tikrai atšvęsiu, nes nežinia, kada ir vėl turėsiu galimybę jį sutikti Lietuvoje. Mane supa mylimi žmonės ir šuniukas, tai ko daugiau reikia?“ – su šypsena retoriškai klausia M.Falcon.

Artėjant gimimo dienai portalo Žmonės.lt kalbinama M.Falcon atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Dainininkė spinduliuoja ne tik begaline meile gyvenimui ir muzikai, bet ir gyvūnams, tad nieko keisto, jog Monika apie šiuos dalykus gali taukšti valandų valandas. 

Visgi interviu ne tik apie tai. Portalui Žmonės.lt M.Falcon prakalbo apie gyvenimą Lietuvoje ir Amerikoje, santykius su mylimu vyru bei mama Giulija, papasakojo, kaip reaguoja sulaukusi klausimų apie šeimos pagausėjimą, bet ir atskleidė svajonę, kuri daugeliui gali sukelti šypseną.

Monika, kokiomis nuotaikomis pasitikote gimtadienį?

Nors dažnai moteriai gimtadieniai kelia neigiamus jausmus, aš šią dieną pasitikau pozityviai. Tiesa, apie ją daug nemąsčiau, nes gyvenimas sukasi apie kitus reikalus, kurie yra kur kas buitiškesni, žemiškesni. Turiu 13 metų šuniuką, kuris serga cukriniu diabetu, tai rūpinuosi juo. Jam reikia ne tik daug rūpesčio bei meilės, bet ir kelis kartus per dieną suleisti vaistus. O dar kaip tik prieš gimtadienį jis užsikrėtė kažkokiu virusu, tai visas mano dėmesys buvo ten. Ačiū Dievui, viskas išsisprendė.

Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.

O ar planavote gimtadienio šventę?

Taip, šiais metais sau pasakiau, kad gimtadienį tikrai atšvęsiu, nes nežinia, kada ir vėl turėsiu galimybę jį sutikti Lietuvoje. Mane supa mylimi žmonės ir šuniukas, tai ko daugiau reikia? Gimtadienio šventė nebus didelė, tačiau jau kurį laiką noriu paminėti šią dieną taip, kaip ilgai svajojau – nueiti su artimiausiais žmonėmis į restoraną ir valgyti tai, ką mėgstu (juokiasi). Tiesiog pasaka.

Gimtadienis ne tik jums, bet ir jūsų mamai – šventė. Ar turite bendrų tradicijų, kurių paisote šią dieną?

Per savo gimtadienį visuomet padovanoju mamai dovaną, pavyzdžiui, prieš kelerius metus sau ir mamai nupirkau vienodus pakabukus, kad visuomet jaustumėmės it esame greta. Deja, šįkart neturėjau tiek laiko, nes buvo įvairių rūpesčių – augintinis susirgo, o dar reikia ruoštis lapkritį vyksiantiems spektakliams Vokietijoje, Čekijoje bei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre… Jaučiausi labai pavargusi, tad tiek kūrybiškumo pasitelkti jau nebegalėjau. Šiemet mamai dovaną įteikiau iš anksto – padovanojau apsilankymą pas veido masažistę. Tokio spa retsykiais reikia visiems (šypsosi).

Vyrui bei artimiesiems su dovanomis nereikia per daug persistengti – užtenka smulkmenų.

O ar pati mėgstate staigmenas?

Taip, aišku. O kas jų nemėgsta? (juokiasi). Nors, tiesą sakant, nelabai mėgstu sulaukti staigmenų iš vyro (juokiasi). Labiau mėgstu jam pasakyti, ko aš noriu, nes puikiai pati save pažįstu, tai mane ne visada reikia stebinti.

Tuo labiau, kad mane labai lengva pradžiuginti. Štai būna, kad einu gatve ir pamatau mažą šuniuką. Aš jį paglostau ir man tai – didžiausias tos dienos džiaugsmas. Tad ir per šventes vyrui bei artimiesiems su dovanomis nereikia per daug persistengti – užtenka smulkmenų. 

Monika Falcon/Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Falcon/Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek suprantu, labai mylite gyvūnus. Turite šuniuką, galbūt vyrui užsiminėte, kad gimtadienio proga norite dar vieno augintinio?

Oi, aš norėčiau namie turėti visą zoologijos sodą, tačiau man to neleidžia darbo sąlygos – tenka nemažai keliauti, tad rūpintis dar vienu augintiniu būtų sudėtinga.

Bet išduosiu paslaptį, kad turiu tokią svajonę – mąstau, kad būdama vyresnio amžiaus gelbėsiu prastomis sąlygomis laikomus ar benamius gyvūnus ir juos auginsiu pati. Ir čia kalbu ne tik apie katinus ar šunis. Myliu visokius gyvūnus (šypsosi).

O iš kur pas jus ta begalinė meilė gyvūnams? Ar ją paveldėjote iš mamos?

Su ta meile aš tikriausiai gimiau, nes mano mama, nors ir myli gyvūnus, nėra tiek dėl jų pamišusi. O mane, kad ir kur bebūčiau, jie lydi. Yra buvę, kad kelionėse suradau ir maitinau ne tik šunis, bet ir stirnas, meškėnus (juokiasi).

Ar ir jūsų vyras kartu su jumis keliauja maitinti meškėnų?

Dažniausiai ne (juokiasi). Bet jis man kartą yra sakęs, kad nieko nėra matęs taip dažnai besidžiaugiančio smulkmenomis ir gamta, kaip tai darau aš. Jis sakė, kad jam tai yra labai gražu.

Manau, kad jis iš manęs išmoko tos meilės gyvūnams, nors prie to jam reikėjo priprasti. Vis juokiasi, kad jei tik išvažiuojame atostogų, tai aš niekuomet nebūsiu ta, kuri guli paplūdimyje visą dieną. Aš atvirkščiai – būtinai važiuosiu į užmiesčio rajonus ir maitinsiu benamius šunis bei kates. Tam skiriu bent porą valandų, kartais ir visą dieną (juokiasi).

Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Vyras iš jūsų mokosi džiaugtis smulkmenomis, o ko jūs iš jo mokotės?

Iš vyro mokausi daugiau kantrybės ir bendruomeniškumo (šypsosi). Šių dalykų prireiktų visiems.

Pandemijos pradžioje iš Amerikos sugrįžote į Lietuvą, tad savo namais jau kurį laiką vadinate Kauną. Jūsų vyras – amerikietis. Kaip jis jaučiasi Lietuvoje?

Būti Lietuvoje pasirinkome dėl mūsų šuns, nes keliauti su juo dabar būtų sudėtinga. Kad ir kaip juokingai skambėtų, jis yra mūsų vaikas (juokiasi). O ir mums smagu būti Lietuvoje, juk vis dėlto tai – mano gimtinė.

Iš tiesų, mes su vyru nekalbame apie tai, ar jam čia patinka, tad manau, kad viskas yra gerai (šypsosi). Vis tiek daugiausiai bendraujame su artimais žmonėmis, tai jis jaučiasi čia kaip namie. Juk namai yra ten, kur artimieji, kur mes. O ir Kaunas yra nedidelis, nėra spūsčių. Smagu ta ramybė. Mes tikrai mėgstame ramybę.

Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Sakote, mėgstate ramybę. Ar tai ir yra priežastis, dėl kurios retai kalbate apie savo asmeninį gyvenimą, o dar rečiau – apie savo sutuoktinį?

Taip (šypsosi). Aš tikiu, jog laimė mėgsta tylą, o ir mano vyras nenori bėgti į viešumą, jam tai neįdomu. Jei manęs klausia, kodėl mes slepiamės, tai sakau – mes niekur nesislepiame, tačiau viešinti kiekvieno žingsnio tikrai nenorime. Juk niekada negali žinoti, kas gali nutikti gyvenime, tad kam apie viską atvirauti? Dabar viskas yra gerai, o kaip paskui bus – niekas nežino.

Niekuomet nesupratau žmonių, kurie viską skelbia viešai. Augdama mačiau savo mamos pavyzdį, kuri taip pat niekad per daug neatviravo apie savo gyvenimą ir dėl to nėkart nenudegė. Suprantu, kad daugeliui įdomu, kas ir kaip gyvena, tačiau reikia suprasti, kad ne viskas, kas pasirodo viešumoje yra tiesa (juokiasi).

Mamai nebuvo maloni mintis, kad noriu gyventi taip toli.

Kol kas jūsų namai – Kaune. Ar juose daug amerikietiškos kultūros?

Ne, tikrai nėra taip, kad ji mūsų namuose būtų stipriai įsišaknijusi. Mes švenčiame Padėkos dieną, tądien tradiciškai gaminame kalakutą, tačiau švęsti kitų amerikietiškų švenčių vyras neinicijuoja… Tad ir valgių mūsų virtuvėje būna visokių, nes aš gaminu. Čia aš turiu valdžią (juokiasi).

Be viso to, kaip operos solistė, aš daug keliauju, tad mūsų namuose susitinka skirtingų šalių virtuvės. Nėra vien tik amerikietiška ar lietuviška. Viskas – susimaišę (šypsosi).

Ne vienerius metus gyvenote Niujorke. Ar pamilote Ameriką?

Kai buvau mažytė, visada sakydavau, kad gyvensiu Amerikoje. Sakydavau, kad tai – mano šalis. Ir iš tiesų, čia jaučiuosi puikiai. Matyt, ją atsinešiau gimdama ir ne veltui sakydavau mamai, kad šioje šalyje gyvensiu. Prisimenu, tuomet mama tik šiek tiek susierzindavusi sakydavo: „Nejuokauk, tik ne taip toli“. Mamai išties nebuvo labai maloni ta mintis, kad noriu gyventi taip toli, kad žadu keliauti į Ameriką.

Giulija ir Monika Falcon / Vaido Grudžio nuotr.
Giulija ir Monika Falcon / Vaido Grudžio nuotr.

Tačiau vis vien išvykote gyventi už Atlanto. Kaip jums su mama sekdavosi priprasti prie kasdienio ilgesio?

Mes visą laiką bendraujame. Nebūna nė dienos, kad nepasikalbėtume. Nesvarbu, kur bebūtume – ar Lietuvoje, ar Amerikoje (juokiasi). Tam nesutrukdo joks laiko skirtumas. Būdavo, kad atsikeliu ryte ir jau matau mamos žinutes, matau, ką veikė, žiūriu nuotraukas, kurias atsiuntė. Lygiai taip pat ir aš – nusiųsdavau jai nuotraukas, kas vyksta mano kasdienybėje.

O ir Lietuvoje viskas panašiai, net ir turint galimybę daugiau bendrauti, viena kitai neatsibodome (juokiasi). Štai būna, kad susitinkame, pasikalbame, o grįžus namo jau rašome viena kitai žinutę ir vėl kažką pasakojame. Nesvarbu, kad nuo paskutinio susitikimo praėjo vos trys valandos (juokiasi).

Kai buvau Amerikoje, niekas apie vaikus neklausė, o Lietuvoje labai dažnai sulaukiu tokių klausimų.

Jūsų ryšys išties labai artimas, netgi idiliškas. Ar net tuomet, kai buvote paauglė, nekildavo pykčių?

Buvo visko (šypsosi). O ir dabar būna, kad nesutampa nuomonės, tai pasiginčijame, bet tai – normalu. Kartais juokauju, kad mūsų ryšys yra toks stiprus, nes ne tik šiame, bet ir praeitame gyvenime tikriausiai buvome artimos viena kitai… Tik nežinia, ar buvome dukra ir mama, o gal seserys. Mes su mama – giminingos sielos.

Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Falcon Latvijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Tai, jei kas nors įvyksta, pirmas žmogus, kuriam skambinate, – mama?

Žiūrint, kas įvyksta (juokiasi). Būna ir taip, kad pirmiausia skambinu vyrui. Kartais nesinori gąsdinti, nervinti mamos be reikalo. Mama yra mama, juk ji visada reaguoja jautriau, nors ir tos situacijos dažnai nebūna tokios dramatiškos.

Svarstau, kad, kai taip puikiai sutariate su mama, tikriausiai nuolat sulaukiate aplinkinių klausimų apie šeimos pagausėjimą – ar pati nepasvajojate apie dukrą, sūnų?

Iš tiesų, kai buvau Amerikoje, niekas apie vaikus neklausė, o Lietuvoje labai dažnai sulaukiu tokių klausimų. Atrodo, kad jei neturi vaikų, tai jau kažkas su tavimi ne taip – kaip gali neturėti tam laiko (juokiasi). Bet mano prioritetai dabar kiti. Juk jeigu labai norėčiau vaiko, tai dabar jį ir pasigimdyčiau, bet kol kas nenoriu.

Nors, tiesą sakant, vos prasidėjus pandemijai buvo minčių, kad pats laikas gimdyti, nes darbai sustojo. Bet sugrįžo opera ir džiaugiuosi, kad neįvykdžiau to plano (šypsosi). Dar neatėjo stiprus motinystės instinktas.

Pabaigai, apie ką svajojate šio gimtadienio progą?

Dabar neturiu vienos svajonės, todėl tikriausiai galiu sakyti, kad jos visos išsipildė (juokiasi). Tiesą sakant, dabar jau turėčiau pasėdėti ir gerai pagalvoti, ko dar man reikia… Žinoma, labiausiai norisi, kad aš ir artimieji būtų sveiki. (šypsosi).

Fotogalerija: 

Naujausi straipsniai