Profesionali šokėja, šokių studijos įkūrėja Jurgita Česnavičiūtė-Jančorienė sako, kad pradėti šokti niekada ne vėlu. Moteris pasakoja, kad šia sporto šaka susižavėjusi visa jos šeima – vyras veda zumbos treniruotes, sūnus lanko gatvės šokius. Su žinoma moterimi kalbamės apie judėjimo muzikos ritmu naudą ir bendrų pomėgių šeimoje svarbą.
Jurga, šokate jau daugiau nei 30 metų. Prisiminkite, kaip jūsų gyvenime atsirado šokiai.
Istorija banali – mano mama pati labai norėjo šokti, bet gyveno nedideliame mieste, kur neturėjo galimybių to daryti. Tad per mane ji įgyvendino savo svajonę. Būdama penkerių pradėjau lankyti pramoginius šokius Kaune.
Ne visada su šypsena keliaudavau į treniruotes, paauglystėje buvo momentų, kai norėdavau su klasiokais po pamokų eiti į kiną ar su draugais futbolą pažaisti, bet mama mokėdavo mane įkalbėti ir įtikinti nesiblaškyti, susitelkti. Vasaromis per dieną vykdavo net dvi treniruotės, važiuodavome į intensyvias stovyklas, būdavo nelengva. Savaitgaliais vykdavome į konkursus Lietuvoje, vėliau – į užsienį. Kad ir labai užimta, su mokslais neturėjau didelių problemų, buvau labai atsakinga ir, jei reikėdavo, prie pamokų sėdėdavau per naktis.
Ar baigusi mokyklą ir profesionalios šokėjos karjerą iš karto nusprendėte tapti šokių mokytoja?
Ne. Baigusi profesionalios šokėjos karjerą, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti verslo administravimą. Vėliau ten pat baigiau Kultūros vadybos magistrą... ir gyvenimas pasidarė gana pilkas.
Laimė, netyčia įsisukau į renginių sritį – dalyvaudavau teatralizuotuose pasirodymuose, madų šou, visokiuose konkursuose, dirbau teminių vakarėlių organizatore. Nejučia žmonės pradėjo klausinėti, ar mokau šokti suaugusiuosius...
Taigi kilo mintis atidaryti šokių studiją? Koks buvo jūsų aplinkos žmonių požiūris į norą bandyti pragyventi iš šokių ir dar per krizę?
Visi šeimos nariai palaikė. Viskas vyko natūraliai. Kai įsibėgėjo pirmasis šokių projektas (Lietuvos šokių dešimtukas, rodytas per LRT), kurį vedžiau su Rolandu Vilkončiumi, šokti norintys žmonės pradėjo netilpti salėje. Tuomet brolis sukūrė interneto puslapį, kurį pavadinome Šokių akademija. Prisijungė dar keli šokių mokytojai ir pradėjome vystyti veiklą.
Per krizę šokėjų buvo labai daug, matyt, žmonės šokdami atsipalaiduodavo ir bent trumpam pamiršdavo problemas. Ilgainiui pradėjome organizuoti vakarėlius, temines šventes (šįmet smagiai atšventėme Jonines), stovyklas, atostogas užsienyje, kur kartu su šokėjais mokomės įvairių tautų šokių, gaminti vietinį maistą ar renkamės aktyvias pramogas. Esame aplankę Ispaniją, Italiją, Sakartvelą, Austriją, Lenkiją, Kiprą, ką tik grįžome iš Tailando.
Kai vyko televiziniai šokių konkursai, ši sritis buvo populiarumo viršūnėje – tuo užsiimti laisvalaikiu norėjo kone visi. Ar nepasikeitė situacija praėjus tam bumui?
Žinoma, dabar to bumo nėra, bet džiaugiuosi, kad televiziniai projektai įrodė visuomenei, jog šokti gali visi ir tai tapo normaliu laisvalaikio leidimo būdu, rimtu sportu. Vyrams, vaikinams nebegėda eiti šokti. Jaunavedžių poros ruošia vestuvinius šokius, įmonių ir šeimos šventės nepraeina be šokių pramogų.
Akivaizdu, kad sukatės it voverė rate. Kaip atrodo jūsų įprasta diena?
Mūsų šeima keliasi 6.30 val. Su vyru išlydime sūnų Jurgį į mokyklą. Tada tvarkausi namus, sudėlioju Šokių akademijos reikalus (naujos grupės, vakarėliai, kelionės), važiuoju į sporto klubą (treniruoklių salę arba zumbą) arba į ispanų kalbos pamokas. Kai grįžtu, su šeima gaminame valgyti ir drauge pietaujame. Vėl sėdu prie kompiuterio, derinu renginių detales, ruošiuosi pamokoms ir vakare skubu į jas. Grįžtu apie 22 val. Tada poilsis.
Ar nepavargstate nuo tokio intensyvaus tempo? Kaip pailsite?
Man poilsis yra veiklos pakeitimas, todėl su didžiausiu malonumu prieš metus pradėjau mokytis ispanų kalbos, sportas taip pat atpalaiduoja smegenis. Vakarais būtinai turiu paskaityti nors porą puslapių, kad atsijungčiau. Taip pat kelionės man yra labai didelis poilsis psichologiškai – jose tarytum persikrauna smegenys ir vėl veikia sklandžiai.
Jūsų vyras atsisakė darbo biure ir taip pat tapo šokių treneriu, tiesa?
Su vyru bendro gyvenimo pradžioje prasilenkdavome: jis darbą baigdavo 17 valandą, o aš tik pradėdavau. Tai nebuvo sveika šeimai. Be to, jis nesijautė laimingas dirbdamas tą darbą. Prisiminė, kad kadaise, kai šoko, jam puikiai sekėsi ir jautėsi savo vėžiose. Vienu metu tiesiog susiklostė palankios aplinkybės ir jis pradėjo dirbti zumbos treneriu. Pradžioje dar derino ofisinį darbą su treniruotėmis vakare, bet greitai nemėgstamos veiklos atsisakė. Pagerėjo sveikata, nuotaika, atsirado bendra mūsų veikla. Dabar daug laiko praleidžiame visa šeima kartu.
Ar šokti gali visi, nepriklausomai nuo amžiaus, savijautos ir svorio?
Šokti tikrai gali visi ir niekada nevėlu pradėti. Nėra nei amžiaus, nei svorio ar kažkokio kitokio cenzo. Dažniausiai barjerus žmonės susikuria savo galvose. Svarbu padaryti pirmą žingsnį – ateiti į šokių pamokas, o tada jau mes, mokytojai, imamės smagaus darbo. Žinoma, ne visiems vienodai gerai sekasi, ne visi tuo pačiu greičiu tobulėja, bet juk šokame sau, savo malonumui.
Kuo dar, be juntamo emocinio pasitenkinimo, naudingi šokiai?
Visus šokius šokant dirba dižioji dalis kūno raumenų, tobulėja laikysena, grakštėja judesiai, lavinama atmintis. Šokimas skambant smagiai muzikai skatina laimės hormonų (dofamino, seratonino, endorfinų) išsiskyrimą organizme, mažina stresą. Zumba treniruotės intensyvesnės, jose papildomai stiprinama širdis ir gerinama kraujo apytaka, tolygiai lieknėjama (per vieną treniruotę sudeginama nuo 500 iki 1 000 kilokalorijų). Svarbiausia, kad visi po pamokų ar vakarėlių jaučiasi laimingesni, žvalesni, energingesni, susiranda draugų ar net gyvenimo partnerį.
O kaip jūsų sūnus Jurgis – ar šoka? Kokia veikla užsiimate visa šeima drauge?
Jurgis jau ketvirtus metus lanko gatvės šokius, dalyvauja varžybose, mes jį labai palaikome. Taip pat lanko baseiną ir tapybos užsiėmimus. Praėjusiais metais pradėjo slidinėti, taigi dabar labai laukiam sniego.
Kartu mėgstame ilgus pasivaikščiojimus su mūsų vokiečių aviganiu Tango. Kelionėse kartu esame išbandę paviršinį nardymą, kanjoningą, irklentes, baidares. Jurgis laukia, kada užaugs ir galės prisijungti prie man patinkančios veiklos – šuolių parašiutu.
Jurgis – sportiškas vaikas. Galbūt jūsų šeimoje išmanieji įrenginiai nėra itin didelis traukos objektas, kurį reikia riboti?
Susiduriame ir mes su šia problema. Pats vaikas tikrai nepasirinks aktyvios veiklos, jeigu galima pačiupti telefoną, planšetę ar kompiuterį. Paprastas būdas – patiems veikti tą, ką siūlome vaikui: eiti pasivaikščioti, važiuoti slidinėti ar į baseiną. Kitaip nieko nepasieksime. Labai džiaugiuosi, kad Jurgį sudominome knygomis. Jis taip greitai skaito, kad nespėjame organizuoti jam naujų (šypsosi).
Kaip motyvuotumėte žmones, laisvą laiką leidžiančius pasyviai, prie televizoriaus, pradėti daugiau judėti, lankyti kokias nors sporto treniruotes ir pan.?
Tik atsisėsk grįžus ant sofos, įsijunk televizorių – ir vakaras baigtas (šypsosi). Mūsų šeima televizoriaus atsisakė prieš porą metų. Pasižiūrime internetu tik ryto laidas, kol pusryčiaujame, ir tiek. Pastebėjome, kad atsirado daugiau laiko pokalbiams, knygoms ir kitai maloniai, naudingai veiklai.
Aš negaliu būti objektyvi patardama, kaip leisti laisvalaikį, manau, kad kiekvienas turėtų pasirinkti sau tinkamą veiklą. Juk dabar tokia didžiulė pasiūla, kad net galva sukasi. Tik pradžioje, rodos, tingisi, ar ima lįsti kitokių pasiteisinimų, bet radus patinkančią veiklą išgaruoja nuovargis, pradedame daugiau šypsotis ir to laiko nebestinga.
Labai rekomenduoju atrasti bendrą veiklą su antrąja puse, drauge, vaiku ar visa šeima. Būdami atskirai, tiesiog nepastebime, kaip nutolstame nuo artimiausių žmonių. Iš patirties galiu pasakyti –reikia įdėti pastangų, kad liktume artimi. Tai turėtų būti prioritetas, nes šeima, artimieji yra svarbiausia.