Šokio spektaklyje „Altorių šešėly“ – dvilypumo labirintai

„Altorių šešėly“ (KVMT nuotr)
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-10-05 13:38
Spalio 10-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Altorių šešėly“ praskleis uždangą į pašaukimo ir meilės kamuojamo vyro gyvenimą. Kunigystė, mylima moteris – kaip tai suderinti?

Spektaklio choreografas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas, Liucę šokanti Aušra Krasauskaitė – šokėja bei choreografė 2018 m. už šokio spektaklį „Karmen“ pelniusi „Auksinį scenos kryžių“, jos scenos partneriu – Liudo Vasario vaidmens atlikėju – tapsiantis šokėjas Mantas Černeckas, neseniai matytas spektakliuose „Eglė žalčių karalienė“, „Karmen“ ir „Spragtukas“ – šiems klausimams turi paaiškinimus, tačiau kiekvienam žiūrovui linki atrasti savus.

Liucę šokanti Aušra Krasauskaitė sako, jog „Altorių šešėly“ vaizduojama meilė ir aistra apsuka galvą bei priveda prie kraštutinumų. „Žmogus visai netenka pagrindo po kojomis, kai užplūsta tokie stiprūs, komplikuoti jausmai. Savo personažu atskleidžiu patiklią pirmąją meilę, kuri išauga iki nebesuvaldomo viesulo, keičiančio žmonių likimus. Tai tapo man didžiausia užduotimi kaip šokėjai ir aktorei: išauginti vaidmenį nuo naivios mergaitės iki moters, patyrusios tragišką meilės istorijos finalą. Bet juk tos istorijos pradžia buvo labai graži... Stengiuosi, kad žiūrovas „perskaitytų“ istoriją, kurią romano siužeto interpretacijoje norėjo pateikti choreografas Aurelijus Liškauskas“, – akcentuoja šokėja.

A. Liškauskas (O.Kasabovos nuotr.)
A. Liškauskas (O.Kasabovos nuotr.)

A. Krasauskaitei ši istorija įrodė, kad „kunigas – paprastas, mirtingas žmogus su savo silpnybėmis ir dorybėmis. Iš tos pačios mėsos, kaulų ir kraujo. Ir žmonėms, pašventusiems savo gyvenimą kilniems tikslams, tenka susidurti su išbandymais ir gundymais... Sakoma, kad pagundos išrinktuosius puola dvigubai aršiau nei eilinius. Aš savo scenos mylimąjį Liudą Vasarį suprantu kaip žmogų. Jo istorija nesenstanti, praėjus dešimtmečiams liko tokia pat aktuali, kaip užrašymo dieną. Be to, aukščiausiuose dvasininkijos sluoksniuose vis dažniau diskutuojama, palikti celibatą ar panaikinti. Skaičiau V. Mykolaičio-Putino romaną mokykloje, dar labiau domėjausi statydama spektaklį, nes buvau choreografo A. Liškausko asistentė. Kaupiantis gyvenimiškajai patirčiai, šią istoriją suprantu vis kitaip... Atradau ir Liucės tragizmą, nors ši herojė labai šviesi, teigiama“.

M. Černeckas apie kūrybines paieškas

Liudą Vasarį šokantis Mantas Černeckas tikina, kad gilintis į personažą jam padėjo spektaklio kūrėjai: „Tai jų vizija, kurią turiu įgyvendinti ir išgyventi. O pajautimas – kintantis dalykas, jis ypač priklauso nuo scenos partnerių, su kuriais kartu išgyvenam šią istoriją. Besigilinant į Liudo santykius su Dievu, moterimis, poezija man darėsi aišku, kad Liudas stovi kryžkelėje draskomas pasirinkimo, nulemsiančio jo likusį gyvenimą. Pagalvoju, kaip pats pasielgčiau jo vietoje...“, – neslepia šokėjas.

Pasak M. Černecko, sunkiausia buvo išsiaiškinti personažo motyvacijas ir jas sujungti, kad žiūrovas juo patikėtų. „O patarimų būta daug ir todėl sunku išskirti, kuris svarbiausias, nes man visi svarbūs. A. Liškauskas dažniausiai prašė nebijoti ieškoti, o ką atradom – pamatysite spektaklyje“.

„Altorių šešėly“ (KVMT nuotr)
„Altorių šešėly“ (KVMT nuotr)

A. Liškauskas apie spektaklių brandinimą

Muzikinio teatro vyriausiasis choreografas A. Liškauskas sako, kad auga ir bręsta ne tik žmonės, bet ir spektakliai. „Ir su branda jie tik gerėja. Rizikinga tik neapgalvotai įkišus žmogų į tam tikrą vaidmenį. Bet mes taip nesielgiame. Darbas su naujai paskirtų vaidmenų atlikėjais prasideda nuo ilgų pokalbių, scenarijaus aptarimo, diskusijų apie jų misiją šiame spektaklyje. Bet būna šokėjų, kurie neneša jausmų, o tik judesį... Ar žinote, kodėl spektaklių premjeras šokėjai juokais vadina „žaliomis“? Todėl, kad spektaklio energetikai pajausti reikia laiko, o pirmuose spektakliuose šokėjas galvoja, kaip taisyklingai ir gerai šokti, o vaidmens atlikimui lieka mažiau dėmesio. Baletas yra ne tik šokis, bet ir vaidyba. 2014 m. gimęs šokio spektaklis „Altorių šešėly“ taip pat keičiasi sulig kiekvienu nauju šokėju bei atranda naujas formas ir spalvas. Šiandien jį jau galima vadinti subrendusiu, nes nauji šokėjai matytuose personažuose atranda stebinančių spalvų“, – konstatuoja A. Liškauskas.

Liudo partija – Aurelijus ar Mantas?

A. Liškauskas visai neliūdi, jog jo pamėgtą Liudo partiją perima vis nauji šokėjai: „M. Černeckas juda puikiai. Būtent Muzikiniame teatre prasidėjo jo, kaip šokėjo ir solisto, kūrybos pradžiamokslis, ir jis sėkmingai kuria iki šiol. Dabar net klausiama, kas geriau atlieka Liudo partiją: Aurelijus ar Mantas? Mes labai skirtingi: aš labiau aktorinio prado, o Mantas šoka idealiai; aš impulsyvus, o Manto Liudas labiau melancholiškas... Toks, manau, ir buvo „Altorių šešėly“ pagrindinis herojus“, – svarsto A. Liškauskas.

Romanas „Altorių šešėly“ buvo vienas iš nedaugelio jo perskaitytų kūrinių iš mokyklinės programos: kitas knygas rinkdavosi pats. „Patiko ir daugiau klasikos kūrinių, bet šis veikalas tiesiog sužavėjo jaunystėje savo išskirtinumu, kone fantastine, mistine istorija. Man visos religijos įdomios“, – sako A. Liškauskas.

A. Krasauskaitė ir M. Černiauskas (KVMT nuotr.)
A. Krasauskaitė ir M. Černiauskas (KVMT nuotr.)

Laikas aktualumo nepaskandino

Kas verčia jauną vyrą rinktis kunigo kelią? Ar gali kunigas būti poetu? Kas skatina bažnyčios tarną mesti kunigavimą? Šie ir daug kitų visuomeninių, religinių, filosofinių klausimų buvo iškelti aikštėn 1933 m. V. Mykolaičio-Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“.

Pats autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „Taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui.

Klaipėdoje į šio gilaus ir sudėtingo kūrinio gelmes 2014 m. leidosi choreografas A. Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys ir dailininkė Iveta Ciparytė. Libretą šokio spektakliui sukūrė rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar.

Pasak šokio spektaklio muzikinio audinio sudarytojo A. Liškausko, muzika šokio spektaklyje kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbigniewo Preisnerio, Olafuro Arnaldso, Grego Haineso ir kitų šiuolaikinių kompozitorių. Spektaklyje apstu klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių ir tango elementų. Šiek tiek erdvės palikta improvizacijai – seminarijos, pokarinio Kauno atmosfera leidžia šokėjų jausmams diktuoti savitas formas.

Režisierius R. Kaubrys įsitikinęs, jog laikas romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje vis dar tokia stipri! Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis bei tikėtis mūsų visų tolerancijos“.

Naujausi straipsniai