Šokio filmą pristatanti choreografė Sakurako: „Idėja atėjo iš vidinių gelmių“

Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-12-23 19:57
Šiuo metu internete vykstantis šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ pristato tarpdisciplininės menininkės ir choreografės Sakurako ir komandos šokio filmą „In the Realm of Spirits“, kuris yra įvadinė tęstinio projekto „Sakura Dream“ dalis.

„Sakura Dream“ – tai mistinė karminės meilės istorija, pasakojama judesio, muzikos ir kino kalba, kur pagrindinius vaidmenis kuria šokio teatro „Okarukas“ įkūrėjai Sakurako ir Philas Vonas. 

Ši istorija – tai saga, besidriekianti per kelis amžius – nuo antikinės Japonijos iki šių dienų Europos. Ji pasakoja apie tragiškai pasibaigusią neįmanomą meilės istoriją tarp geišos ir samurajaus, kai šios be baimės mylinčios sielos vis iš naujo susitinka keliuose gyvenimuose, vis persikertant mirtinų priešų keliams, o tikrosioms draugystėms besitęsiant per amžius.

Įvadinė dalis „In the Realm of Spirits“ – sukurta tarptautinės komandos, kurią šiam projektui įgyvendinti Japonijoje Kioto Fushimi Inari šventykloje suvienijo idėjos autorė. 

Sakurako, pusę savo gyvenimo gyvenusi Olandijoje ir keliavusi po pasaulį, šiandien su savo vyru Philu Vonu – šokėju ir kompozitoriumi – reziduoja Vilniuje. Kupina idėjų menininkų pora dabartines savo idėjas įgyvendina Užupio meno inkubatoriuje

Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Šiuo ypatingu ir iššūkių pilnu laikotarpiu apie „Sakura Dream“ kalbiname idėjos autorę Sakurako.

Ne vienas režisierius ir kiti scenos žinovai yra sakę, kad šokį – labai sunku filmuoti, kitaip tariant, perkelti į plokštumą. Tačiau šiandien šokio filmai yra vienintelis būdas žiūrovams prisiliesti prie šokio meno. Ką apie tai manote?

Aš manau, kad jeigu kalbame apie bandymą perteikti šokio spektaklį ekrane, tada taip – tai padaryti gerai yra labai sudėtinga. Be to, juk nenufilmuosi šokėjų prakaito kvapo, įtampos ir energijos jaučiamos salėje. Šokio spektaklis yra visa apimanti patirtis. Tačiau, jeigu kalbame apie šokio filmą, tuomet kalbame apie specialiai kamerai kuriamą šokį ar judesį ir nepriekaištingą choreografo/šokėjo ir video menininko/operatoriaus bendradarbiavimą bei jų meistriškumą, abiejų šių sričių šokio bei kino subtilybių išmanymą, tada viskas įmanoma. Nes darbas kuriamas žiūrovui ne salėje, bet prie ekrano nuo pat pradžių, todėl ir idėja ir mąstymas apie judesį yra kitoks, ir kameros darbas yra labai svarbus ir be jokios abejonės montažas, kai dar gali įvykti labai netikėtų neplanuotų filmavimo metu dalykų, kurie gali nukreipti kūrinį tam tikra kryptimi suteikiant neplanuoto prieskonio. 

Sakurako / Chriso Rudzo nuotr.
Sakurako / Chriso Rudzo nuotr.

Papasakokite apie „In the Realm of Spirits“ ir „Sakura Dream“ atsiradimo užkulisius.

„Sakura Dream“ tai mano bandymas analizuoti ir kalbėti apie karmos konceptą, kas mūsų vakarų visuomenėje nėra „mainstreaminė“ pasaulėžiūra, kvestionuojant tam tikras idėjas ir nuojautas, o joms atskleisti sukuriama ir visiškai savita išgalvota mitologija. Tai pasakojimas  apie karmą, meilę, bendrystę ir draugystę, taip pat neapykantą bei kerštą. Ši idėja gimė jau seniai, tačiau vis ieškojau tinkamos medijos.

Pradžioje buvo fotografijų serija, kai kurios idėjos virto gyvų performansų serija. Man gyvenant Japonijoje, atsirado mintis idėją perteikti šokio filmu, apjungiant vaizdą, judesį ir muziką. Besikalbant su kolegomis japonais šokėjais, pasidalinau pagrindine „Sakura Dream“ mintimi ir sulaukiau netikėtai stipraus rezonanso ir entuziazmo. Jie tiesiog primygtinai prašė, kad imčiausi nedelsiant idėjos realizacijos.

Mano kolegė Noriko, sakė jog jaučia,  kad šita idėja yra kilusi iš gelmių ir ji prisijungs prie jos įgyvendinimo.  Todėl ir nusprendžiau nerti į šią avantiūrą būdama Japonijoje, nors ir žinojau, kad nepavyks nufilmuoti visos istorijos, buvo nutarta bandyti nufilmuoti kas pavyks, artėjant sakurų žydėjimo sezonui, taip ir gavosi kad vietoj pirmosios dalies apie nelaimingą meilę nufilmavome priešistorę, Sakuros dvasios atsiradimo tarp žmonių epizodą. Tuo metu idėjos įgyvendinimui buvau nepasiruošus, neturėjau nei laiko, nei pinigų.

Tačiau labai padėjo draugai ir kolegos, pasiskolinome kostiumus, šokėjai panoro važiuoti į Kiotą ir ten apsistoti iš savo sąskaitos, ir dalyvauti šiame projekte nemokamai. Taip pat kaip tik tuo metu Kiote atostogoms buvo atvykęs ir mano draugas iš Amsterdamo video menininkas Chris, su kuriuo kartu ir režisavome šį filmą, nors ir neturėjome išbaigto scenarijaus.

Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.
Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.

Viso kūrybinio proceso metu lydėjo stebuklingi atsitiktinumai. Atskrido ir Phil’as manęs aplankyti. (Ir visas savo atostogas praleido filmavimo vietoje šventykloje.) Nedaryti tiesiog negalėjom. 

Filmą filmavome Fushimi Inari šventykloje, vienoje didžiausių ir žymiausių Kiote. Ten, kad gautum leidimą filmuoti, reikia praeiti devynis biurokratijos ratus ir turėti didžiulį biudžetą. Tad mes filmavome „Gorilla style“ – atvykdavom ten šeštą ryto, labai anksti ryte, kai dar nebūdavo begalės turistų. Pasidarydavom grimą, persirengdavom šalimais bambukų miške  ir labai greitai vienu kartu nufilmuodavom reikiamas scenas, prireikus, labai mandagiai su daugybę atsiprašymų sustabdydami turistus akimirkai.

Orų prognozės buvo nekokios – visas suplanuoto filmavimo dienas turėjo lyti. Buvo sakurų žydėjimo metas – kovo pabaiga, dar ganėtinai šalta, o dirbti reikėjo lauke. Atsimenu, šildydavomės pertraukėlių metu karštos arbatos skardinėmis ir nuolat gerdami karštą arbatą.  Tačiau filmavimams prasidėjus, iš dangas neiškrito nė lašo. O kai tik baigėm, pasipylė kaip iš kibiro. Mano kolegos juokavo, kad turiu stiprų ryšį su kami (dvasiomis).

Vėliau prasidėjo post produkciniai darbai. Ilgasis montažo darbas, muzikos sukūrimas, pirmųjų versijų peržiūros, redagavimas ir pan. Rugpjūčio pabaigoje pirmą kartą pristatėme Lietuvos žiūrovams Užupio meno inkubatoriuje Go Vilnius iniciatyvos metu “Atostogos Vilniuje: Japonija”  renginyje.

Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.
Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.

Kokią istoriją pasakoja šis filmas?

Šis epizodas pasakoja pagrindinės Sakura Dream herojės Sakuros dvasios, tapusios geišos prototipu atsiradimo tarp žmonių istoriją. Viskas prasideda neatmenamais laikais, kai žmonių ir dvasių pasauliai gyveno santarvėje. Žmonės dėl dvasinių patirčių galėjo keliauti į dvasių pasaulį, o dvasios atitinkamai galėjo patirti įkūnytų patirčių gyevnant tarp žmonių. Sakuros dvasia išrenkama patekti pas žmones, kad per šokį, muziką ir arbatos ceremoniją skleistų laikinumo idėją.

Tranzitinėje erdvėje ją pasitinka Išminties deivė bei Arbatos dievybė, kad perduotų reikiamas žinias. Tačiau Taifūno dvasia nesutinka su tokiu sprendimu ir nusprendžia savavališkai keliauti į žmonių pasaulį, nors ją ir bando sustabdyti, bet tai nepavyksta ir šitaip prasideda veiksmų virtinė įtakojanti atitinkamas pasekmes, pasakojamas kitoje šio filmo dalyje. Būtent todėl ir rinkomės šį epizodą filmuoti šventykloje, kur susitinka žemiškas ir dvasinis pasauliai.

Na, o vėlesnėse filmo dalyse pasakojama istorija, su kokiais žemiškais iššūkiais, pavyzdžiui meile, susiduria Sakuros dvasia ir kaip elgiasi pavydo ir keršto užvaldytas Taifūnas. Čia ir įsisuka karmos ratas, besisukantis per įvairius laikmečius – iš pirmo žvilgsnio, nieko bendra neturinčius žmones ištinka vis tas pats likimas – neįmanomybė.

Vienaip ar kitaip, ši istorija tėra vienas iš būdų žiūrėti filmą. Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas atras savo simbolius ir prasmes.

Papasakokite daugiau apie tą „išgalvotą mitologiją“. Kodėl jums buvo svarbu išgalvoti savo mitą?

Visų pirma mane žavi viso pasaulio mitologija, tie stiprūs ir amžini simboliai, fantastiškos istorijos.  Savo mitą išgalvoti turbūt atėjo įkvėpimas, patekus į pasimatymą su mirtimi, tačiau likus gyvųjų tarpe, analizuojant įvairius sutapimus, gyvenime nutikusius neįtikėčiausius dalykus, įvairius ženklus, sąsajas... Pavyzdžiui, mane  jau seniai domino karmos konceptas ir staiga būdama Japonijoje sužinau, kad mano vardas Inga japoniškai reiškia karma, o tuo tarpu japonai mane pavadina Sakurako, kas tampa mano scenos vardu. Taip pat mitas tapo apie tai, ko tuo metu troškau ko gero, tokios, regis, neįmanomos, viską apimančios, atrodo nežemiškos meilės.

Taip atsirado geišos ir samurajaus meilės istorija, kuri yra lyg užkoduota iš ankščiau neišvengiama ir jai neįmanoma atsispirti net, kai gresia pražūtingos pasekmės. Norėjosi lyg sau pačiai paaiškinti, kodėl ši meilė tokia išskirtinė ir lemtinga, tada atėjo mintis jog tai ne tiesiog meilės istorija tarp dviejų žmonių, o uždraustoji meilė tarp dvasios ir mirtingojo, kuri sulaužė sakralias taisykles ir sudrumstė harmoniją tarp dviejų pasaulių, dėl to užsitraukė bausmę, trunkiančią daugelį gyvenimų. 

Suprantu, kad Vakarų kultūroje karmos idėja skamba keistai, tačiau mane asmeniškai ji labai traukia, yra man artima ir įkvepia kurti. Tarkim, kaip paaiškinti mažo, nekalto vaiko kančią? Ar kai įvyksta tragedija ir žūsta vaikas, už ką jį mylintiems tėvams toks nepakeliamas skausmas. Tada pradedu įsivaizduoti praeitų gyvenimų veiksmų pasekmes ir kaip iš jų galima išsivaduoti. 

Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.
Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.

Kokias dar temas be meilės ir karmos nagrinėja „Sakura Dream“?

Galima sakyti, paliečiamos visos temos, kurios mus ištinka gimus šiame pasaulyje: tai kančia, nepasotinamas troškimas, meilės negatyvas – neapykanta, kerštas, pavydas ar žiaurus žmogiškas elgesys, ateinantis iš trūkumo, neturėjimo, šeimos ryšiai, bendrystė, dvasiškas ryšys.

Na, ir dar viena labai svarbi tema – ta stipri, net sakyčiau, grėsminga trauka kitam žmogui, kai, rodos, išorinės aplinkybės priešinasi, niekas nepritaria jūsų jausmui, o tu vis tiek renkiesi būti su juo, nes atrodo, šitaip nulemta. Nieko negali padaryti.

Kokių atgarsių „Sakura Dream“ jau sulaukė?

Šio filmo montažo ruošinius jau esame pristatę tarpkultūrinei auditorijai Paryžiuje, kur buvo ir japonų, ir prancūzų, iraniečių ir kitų tautų žmonių. Vėliau montuodami filmą atsižvelgėme į jų komentarus. Taip pat buvo įdomu stebėti, kaip simboliai ir pati istorija rezonuoja skirtingų kultūrų atstovams.Visgi ribojamės su kitos kultūros teritorija. Juolab kad tenka susidurti su tuo vakarietišku orientalizmu, kuris  iškreipia ir supaprastina daug Japonijos ir kitų rytų šalių kultūros aspektų. Čia reikia elgtis labai atsargiai ir su didžiule pagarba.

Vienaip ar kitaip, ir iš japonų sulaukėme teigiamų atsiliepimų. Jiems rezonuoja. Juos įkvepia susimąstyti apie temas, apie kurias aš niekada nebūčiau susimąsčiusi. Man atrodo, kad čia suveikė tai, kad darbas randasi iš labai giluminių, net pasąmoninių dalykų, be jokio falšo, noro kažką padaryt vardan kažko ir pan. Nevyskta aproprijacija, o autentiška kūryba, kuri turbūt neišvengiamai  yra įkvėpta mano nuoširdaus domėjimosi ta kultūra.

Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.
Kadras iš filmo „In the Realm of Spirits“ / Chriso Rudzo nuotr.

Kaip manote, ar ši pandemija yra karminis atpildas žmonijai?

Be jokios abejonės... Vienas  pavojingiausių  virusų išplitęs šioje planetoje yra žmonija, kuri dabar taip išsigando korona viruso. Karma yra veiksmas ir pasekmė. Kaip pasiklosi taip išmiegosi. Kas kita yra klimato kaita, kai tik mūsų vartotojiško savanaudiško elgesio pasekmė. Nėra ko stebėtis, kad mes išsekinome planetą ir dabar dalis mūsų galų gale pradėjo nerimauti, kad jau gyvename antropoceno eroje ir keliaujam tiesiai į susinaukinimą.  Pasižiūrėkime, kaip mes nesąmoningai, egoistiškai ir nepagarbiai elgiamės su aplinka ir gamta, su gyvūnais, su kitais žmonėmis.

Mes XXI amžiuje, išradom tokias išmaniąsias technologijas, daugybę vaistų nuo įvairiausių ligų, o niekaip neįstengiam pakeist savo žiauraus savanaudiško elgesio, kuris nė kiek nepasikeitė nuo barbariškos visuomenės laikų, ir mums niekaip neišeina išvengti karų… Net dabar pandemijos metu, kaip neatsakingai žmonės grūdosi didžiuosiuose prekybiniuose centruose, aš jau nekalbu apie tokią valdžią,  kuri nusprendė uždaryti muziejus, teatrus, o palieka veikti didžiausias parduotuves, į kurias plūsta tūkstančiai, kur čia logika?

Taip ir pasitvirtina, kad nesuvaldomas vartotojiškumas yra žymiai stipresnis už sveiką protą ir bet kokį atsakomybės jausmą. O dabar dėl tokio masių elgesio, tenka viską uždaryt ir net drausti pas šeimos narius per šventes apsilankyti, nes, deja, žmonės neturi jokio atsakomybės jausmo. Atsakomybė yra neasiejama laisvės dalis. Daryti ką tik nori nereiškia būti laisvu.  Mano manymu, tiktai tikrai laisvas žmogus yra atsakingas, nes suvokia ir įvertina kiekvieno savo veiksmo, net minties pasekmes ir todėl pasirenka elgtis vienaip ar kitaip.

Temos:
Kultūra

Naujausi straipsniai