Profesionalios šokėjos, TV projektų dalyvės Gintarės Slausgalvienės (35) vasara – įdomi, aktyvi ir spalvinga. „Toks ir gyvenimas, – šypsosi žinoma moteris. – Jame nestinga įvairių atspalvių. O kad suprastume, kaip iš tikrųjų gerai gyvename, su šeima mėgstame išeiti iš komforto zonos, skautiškai paatostogauti, pernakvoti palapinėse.“
GIMIMO DATA IR VIETA. 1984 m. gruodžio 1 d. Kaunas.
HOROSKOPO ŽENKLAS. Šaulys.
MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
PASAULIO VIRTUVĖ. Italų.
MĖGSTAMIAUSI GYVŪNAI. Šuo ir katė.
ĮSIMINTINIAUSIA KNYGA. G. D. Robertso „Šantaramas“.
ŽAVIAUSIA PASAULIO VIETA. Žaviuosi Australija ir Norvegija.
RYTO RITUALAS. Veido gaivinimo procedūros ir pusryčiai su šeima.
ERZINANČIOS ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖS. Labai nemėgstu perdėto negatyvumo.
NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Grindų plovimas.
GERIAUSIAS LAISVALAIKIS. Labiausiai patinka pasivaikščiojimas kalnų takeliais.
AUTORITETAS. Iš profesinės pusės – šokėjai Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Negaliu atsistebėti, kaip jie geba išlikti tokie orūs, grakštūs, elegantiški. Žavi ir jų pagarbūs santykiai. Taip pat labai brangus man žmogus – fotografė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė. Ja labai žaviuosi, matydama, kiek gėrio ir grožio skleidžia aplink save.
Ar šią vasarą spėjote su šeima paatostogauti?
Taip, saulės ir šilumos prisirinkome atostogaudami Kroatijoje. Kadangi turime savo namą ant ratų, esame laisvi keliauti ten, kur norime. Pasibaigus karantinui, sukome galvą, kokią pasaulio kryptį pasirinkti. Kroatija nugalėjo (šypsosi).
Ten labai graži gamta, šilta, draugiški žmonės, yra daug vietų, kur gali su apsistoti kemperiu ir mėgautis visais patogumais (nors mėgstame ir skautiškai paiškylauti). Šįkart atostogavome dvi savaites. Puikiai pailsėjome! Dažniausiai keliaujame visa šeima. Lietuvoje taip pat yra nuostabių vietų: turime ir sodybą prie Platelių ežero – ten visada gera pabūti.
Darbų taip pat šią vasarą netrūko, tiesa?
O taip! Vyko vaikų sportinių šokių stovykla, kur su vaikučiais daugiau dirbame, nei pramogaujame, tad mažieji net klausia, ar bus kokių nors pramogų (juokiasi). Kadangi tai dienos stovykla, norime vaikams duoti kuo daugiau. Pas mus čia panašiai kaip karinėje stovykloje – labai griežtas grafikas. Bet smagu matyti, kaip vaikai tobulėja.
O kur paliekate dukras, kai vasarą dirbate?
Kai dukrytės buvo mažesnės, jas prižiūrėdavo seneliai. Dabar ir mažoji, kuriai ketveri su puse, ir vyresnioji, kuriai septyneri, vasaroja su mumis drauge stovyklose. Nuo gegužės mėnesio mergaitės pradėjo lankyti šokius, tad labai laukė stovyklos. Vyresnėlė dar visai neseniai kalbėjo, kad ko jau ko, bet šokių tai niekada nelankys. Bet va, atėjo laikas ir su džiaugsmu šoka (šypsosi). Džiaugiamės, kad mergaitės vasarą leido prasmingai, ne prie televizoriaus ar kompiuterio.
Rudenį pirmagimę išlydėsite į pirmąją klasę. Ar jau suruošėte būsimą pirmokę mokyklai?
Didžiuosius paruošiamuosius darbus atlikome per visus metus – be to, kad dukra lankė paruošiamųjų grupę, savaitgaliais ją dar leidome į specialią parengiamąją mokyklėlę. Namų darbams būdavo daug užduodama, taigi dirbome drauge. Dabar tik lieka morališkai nusiteikti ir viską susipirkti. Dukra mokyklos laukia. Natūralu, ir šiek tiek nerimauja, nes nežino, kas bus.
Išrinkti ugdymo įstaigą nebuvo labai sunku. Turėjome kelis variantus. Pabandėme lankyti šeštadieninę mokyklėlę, stebėjome, kokia ten taikoma ugdymo metodika. Pamatėme, kad dukra gerai jaučiasi naujai besikuriančioje pradinėje mokykloje. Šiais laikais ne visi leidžia vaikus į arčiausiai namų esančią ugdymo įstaigą, nemažai mūsų pažįstamų veža vaikučius į kitoje miesto dalyje esančią mokyklą. Požiūris į ugdymą labai pasikeitė.
Kokių turite šeimos tradicijų?
Mūsų didžiausia tradicija – penktadieniais su vaikais žiūrėti filmukus. Net seneliai prisijungia prie šio ritualo. Jie net nuliūsta, jei penktadienį sugalvojame kur nors išvažiuoti ir filmukų vakaro nebūna.
Savaitgaliais buvome įpratę visi išvažiuoti pasivažinėti dviračiais. Pastaruoju metu šį pomėgį kiek apleidome, nes Tomas (vyras – red.) labai įniko į triatloną. Reikėtų atgaivinti šį malonų užsiėmimą.
Kaip manote, kokia esate mama?
Manau, gana griežta. Žiūriu, kad šeimoje būtų laikomasi susitarimų ir paisoma taisyklių. Tada mažiau nesusikalbėjimo ir chaoso. Ir pati buvau taip auginama, tad gerą pavyzdį perkėliau ir į savo šeimą. Mano mama taip pat buvo griežtesnė, o tėtis – tas, kuris gludindavo visus kampus. Pas mus namuose viskas panašiai (šypsosi). Tik šokių studijoje atvirkščiai – Tomas yra griežtesnis ir taria paskutinį žodį.
Ar su mergaitėmis visos trys turite savų mėgstamų užsiėmimų?
Mes visos mėgstame skaityti knygeles. Kai dukrytės vakare sugriūva į lovą, pasineriame į smagų pasakų pasaulį. Per karantiną ir pati grįžau prie knygų, o iki jo nelabai rasdavau tam laiko. Nors darbų tuo laikotarpiu turėjau netgi daugiau, kažkaip atsirado laiko ir paskaityti.
Ar tiek daug dirbant lengva suderinti darbą ir motinystę?
Negaliu sakyti, kad lengva. Per karantiną kilo ypač daug iššūkių, nes mergaitės sėdėjo namuose ir joms reikėjo skirti daugiau dėmesio. Gerai, kad turime kiemą: čia galima įdomiau leisti laiką, prisigalvoti įvairesnių veiklų. Visgi streso kilo. Mums labai pagelbėja Tomo tėveliai. Jie netoli gyvena ir kadangi dirba iš namų, kai labai reikia kažkur išlėkti, mielai pabūna su mažosiomis.
Ar lieka laiko pabūti tik dviese su Tomu?
Pastaruoju metu apleidome mūsų pasimatymus, bet prieš karantiną turėjome tradiciją kartą per savaitę išeiti kur nors tik dviese. Kadangi mergaitės jau didesnės, paliekame jas su seneliais ir galime ilgiau pabūti kartu. Drauge mėgstame ir pabėgioti, ir dviračiais pasivažinėti.
Tomas vis bando mane įkalbinti išbandyti triatloną. Pirmuosius žingsnius jau žengiau – praėjusiais metais mečiau sau iššūkį ir nusprendžiau pagaliau išmokti plaukti. Paniškai bijojau vandens. Bet pažangą jau padariau – pernai net iššokau iš katamarano į Viduržemio jūrą išsimaudyti! Man tai buvo labai daug. Kai visiškai nugalėsiu baimę, gal ir aš įsitrauksiu į triatlono sportą. Bėgimo estafetėse dalyvauju jau seniai, dviračiu taip pat važinėju, tad lieka tik ištobulinti plaukimo įgūdžius (šypsosi).
Dukart dalyvavote TV projekte „Šok su manimi“. Ką jums davė ši patirtis?
Pirmiausia šis projektas mane užaugino kaip choreografę. Juk patys kurdavome šokius, turėdavome realizuoti gimusias idėjas, mokėmės dar glaudžiau bendradarbiauti, tad išsinešiau gerą bendrystės jausmą. Man labai pasisekė su partneriais. Su pirmuoju – Liudu Mikalausku – ir toliau tęsėme bendrus projektus. Likome geri draugai. Iš to laiko saugau daug puikių prisiminimų.
Visas mano gyvenimas sukasi apie šokius, todėl turbūt natūralu, kad ir namuose apie juos dažnai kalbamės. Tiesa, kartais, kai pernelyg įsijaučiu, Tomas mane bando sustabdyti (juokiasi). Natūralu, kad neįmanoma visiškai išvengti profesinių pokalbių. Na, ir mano tėvai juk abu buvę šokėjai, treneriai, teisėjai, tad per bendras šeimos šventes taip pat nestinga kalbų apie šokius.
Šokiai, vaikai, buitis... Ar lieka laiko tik sau?
Negaliu labai skųstis: kur man reikia, ten šeima išleidžia (šypsosi). Kartais viena pabėgu į baseiną, pradėjau lankyti tenisą – viską pavyksta suderinti. Ir į grožio saloną, kad ir retai, bet išbėgu. Gal pas kosmetologę reikėtų ir dažniau apsilankyti.
Prieš dvejus metus šeima mane išleido į Indiją. Sugalvojau važiuoti su fotografų mėgėjų grupe. Ši kelionė nukrito tarsi iš dangaus. Visada svajojau pamatyti šią spalvingą šalį, dalyvauti indiškose vestuvėse ir viskas išsipildė su kaupu! Parsivežiau daugybę nuostabių įspūdžių. Kiekvienam Indija pasirodo kitaip. Man labiausiai patiko šio krašto įvairovė, nes mačiau daug visko – ir žiurkių po langais, ir baisių lūšnynų, ir gražios gamtos, ir prabangos. Patyriau, ką reiškia indų nuoširdumas ir geranoriškumas. Vestuvės, kuriose dalyvavau, buvo be galo tikros, atviros, su neslepiamomis emocijomis. Gaudžiau kiekvieną momentą. Tikiu, kad į Indiją dar tikrai sugrįšiu. Kiekviena kelionė mus praturtina, iš svetur grįžtame šiek tiek kitokie.
Gintare, iš kokių dalelių lipdote savo laimės mozaiką?
Pirmiausia tą mozaiką sudaro saugumas ir jaukumas šeimoje. Kad būtum laimingas, svarbu gerai jaustis namuose, norisi, kad tave suprastų ir palaikytų. Kitas svarbus dalykas – mylimas darbas. Kiekvienas žmogus, kuris save myli ir gerbia, turi mielą veiklą. Labai svarbu, kad darbas teiktų džiaugsmą.
Man taip pat svarbios kelionės. Visada džiaugiuosi galimybe aplankyti kitas šalis. Nebūtinai turtingas. Kai pamatai, kaip sunkiai verčiasi kai kurie pasaulio žmonės, įvertini, kaip pats gerai gyveni. Labai sveika išeiti iš komforto zonos, todėl dažnai keliaujame skautiškai, su nameliu ant ratų, nevengiame pernakvoti palapinėse. Esame keliavę ir motociklais. Nepatogios gyvenimo situacijos tik sustiprina kasdienybės grožį. O jo apstu visur, tik reikia apsidairyti.
