Šokėjai Maja Makhateli ir Arturas Šesterikovas ir jų meilė užgimusi po teatro prožektoriais

Maja Makhateli ir Arturas Šesterikovas
Autorius: GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Publikuota: 2019-06-02 18:02
Mažytė, smulki, su liemenį siekiančia kasa – po repeticijos užkulisiuose sutiktą Olandų nacionalinio operos ir baleto teatro primabaleriną Mają Makhateli (32) lengva palaikyti paaugle. Bet kai juodu su vyru, to paties teatro primarijumi Arturu Šesterikovu (33), įžengia į sceną – akimirksniu virsta karaliais. „Tai kasdienis mūsų iššūkis: šiandien šokti geriau nei vakar, nes laiko turime nedaug“, – patikina jiedu.

Vilniuje įžymi šokėjų pora apsilankė jau ne pirmą kartą: prieš trejus metus žiūrovams jie čia šoko „Don Kichotą“, o šįsyk Lietuvos tarptautinės baleto akademijos vadovė Kristina Sliesoraitienė juos pakvietė pasirodyti jubiliejiniame gala koncerte. Pora sušoko ne tik klasikinį, bet ir modernų kūrinį – subtilų Hanso van Maneno „Trois Gnossiennes“ – ir paliko Vilniaus publiką be žado. „Šiuolaikiniai kūriniai ir mums patinka, Olandų nacionaliniame teatre jų statoma daug, – teigia jiedu. – Bet, aišku, neišsiverčiame be klasikos – žmonėms visais laikais reikės „Spragtuko“ ar „Miegančiosios gražuolės“.

Maja Makhateli ir Arturas Šesterikovas / Gretos Skaraitienės/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Maja Makhateli ir Arturas Šesterikovas / Gretos Skaraitienės/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kiek save prisimena, Maja visada norėjo šokti. Gal ir negali būti kitaip, kai esi šokėjų dinastijos palikuonė: Majos senelis buvo Gruzijos liaudies šokių patriarchas, abu tėvai – Gruzijos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijai. „Užaugau teatre, į baleto mokyklą įstojau devynerių, – prisimena ji. – Visgi Tbilisyje siekti pasaulinės karjeros buvo neįmanoma: vyko karas, politinė padėtis įtempta, teatro ateitis – visiškai neaiški. Praleisdavome daug pamokų, mokykloje nebūdavo šildymo, dažnai – ir elektros. Buvau paauglė, kai tėtis gavo pasiūlymą dirbti meno vadovu baleto mokykloje Amerikoje. Susikrovėme daiktus ir išvykome: dabar suprantu, kad tėvai taip pasielgė dėl mudviejų su broliu ateities.“

Amerika jaunosios šokėjos nesužavėjo. „Maniau, kad visa Amerika atrodo kaip Niujorkas, bet toli gražu ne, – juokiasi. – Apsigyvenome Aidahe, kur žmonės važiuoja slidinėti. Pranašumas buvo tik vienas – sutikdavome poilsiaujančių įžymybių. Pamenu, tėtis pastatė „Spragtuką“, mes su broliu Davidu šokome pagrindinius vaidmenis, o pirmoje eilėje sėdėjo Bruce’as Willisas su dukromis. Po spektaklio jis panoro su mumis nusifotografuoti!.. Bet Aidahe ilgai neužtrukau, nes baleto mokykla nebuvo itin profesionali. Sulaukiau kvietimo prisidėti prie Kolorado baleto trupės, tapau jauniausia jos nare. Dvidešimties jau buvau primabalerina – ir vėl pajutau, kad reikia išvykti, nes nebeturiu kur kilti. Brolis jau šoko Londono karališkajame balete: nuvažiavau jo aplankyti, per pamoką mane pamatė Birmingamo karališkojo baleto vadovas – ir iškart pasiūlė solinę sutartį. Su džiaugsmu sutikau: labai norėjau gyventi Europoje, arčiau gimtinės.“ Tačiau Anglija Majai netapo jaukiais namais. „Vaizduotė mane vėl suklaidino: maniau, kad visa Anglija – kaip Londonas, bet nusivyliau, – atvirauja balerina. – Nesitikėjau, kad Birmingamas toks niūrus, šaltas ir nedraugiškas. Dar jeigu teatras būtų turėjęs puikų repertuarą – tiek to, būčiau kentusi tą šaltį, bet man nepatiko nei teatras, nei repertuaras, nei pamokos, viskas persunkta britišku mentalitetu, siauru požiūriu... Nusprendusi bėgti, nusiunčiau savo CV ir DVD Olandų nacionaliniam teatrui. Buvo likusios tik kelios dienos iki sezono uždarymo, bet man pasisekė – jie pasiūlė solistės sutartį. Šiame teatre dirbu jau dvylika metų ir tuo labai džiaugiuosi.“

Maja Makhateli ir Arturas Šesterikovas / Gretos Skaraitienės/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Maja Makhateli ir Arturas Šesterikovas / Gretos Skaraitienės/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Arturo kūrybinis kelias klojosi panašiai, tik jame buvo mažiau stotelių. „Užaugau Permėje. Abu tėvai buvo Permės operos ir baleto teatro artistai, tad nuo pat gimimo niekam nekilo klausimo, ką veiksiu paaugęs, – šypteli jis. – Vaikystėje į baletą žiūrėjau įtariai: juk ten vien mergaitės!.. Permės baleto mokykla – viena geriausių Rusijoje, ten suvažiuoja vaikai iš kitų miestų ir šalių, mokosi nemažai japonų. Daugybės berniukų nepriėmė, o mane priėmė – tada supratau, kad gal ir išeis iš manęs šokėjas.“ Arturas tapo Permės teatro primarijumi, jam puikiai sekėsi. „Visgi nebuvau linkęs ten praleisti likusio gyvenimo, – pripažįsta. – Į Maskvą ar Peterburgą nenorėjau – man ten atgrasu, per daug žmonių. Svajojau dirbti Europoje. Sykį, kai gastroliavome Amsterdame, nutariau pasitikrinti galimybes – nuėjau į peržiūrą teatre.“ Talentingajam rusui olandai pasiūlė vietą kordebalete. „Tai smogė savigarbai – juk Permėje buvau primarijus, – šypteli jis. – Bet pasitikėjau savimi, žinojau, kad ilgai šokti „penktam iš kairės“ nereikės. Taip ir buvo – jau antraisiais metais man ėmė skirti solinius vaidmenis, kasmet vis kilau karjeros laiptais, kol 2011-aisiais tapau primarijumi.“

Maja ir Arturas dirbti Nyderlanduose pradėjo panašiu metu, bet ne iškart tapo pora. „Tai susiklostė natūraliai: mus ėmė vis dažniau statyti į porą, o po kelerių metų, žiūrėk, jau tapome pora ne tik scenoje, – juokiasi Maja. – Baleto pasaulyje tai dažnai nutinka: tiek laiko praleidi su tuo žmogumi, kad kitaip ir nebeįsivaizduoji...“ „Bet dabar jau rečiau šokame kartu, – įsiterpia Arturas. – Vienam iš mūsų reikia būti namuose su sūnumi. Lukai ką tik suėjo dveji, o mes dar nė karto nesamdėme auklės. Tiesa, už tai esame dėkingi ir tėvams – jie dažnai atvažiuoja prižiūrėti anūko.“

Majos nėštumas nebuvo lengvas. „Kai sužinojau, kad laukiuosi, ruošiausi didžiuliam gala koncertui Kinijoje, – prisimena. – Nuvažiavau, atšokau, bet savijauta buvo nekokia – pykino, norėjosi miegoti, nuolat jaučiausi pavargusi. Vyliausi, kad teatre pavyks suderinti nėštumą ir darbus, bet teko pasitraukti. Šešias savaites po gimdymo leido pailsėti, nes raumenys buvo atsivėrę, reikėjo, kad užsivertų. Aš neklausiau – nedariau pilvo pratimų, bet myniau treniruoklį, kad greičiau susigrąžinčiau formas. Sūnus gimė balandį, o rugsėjį jau šokau gala koncerte. Kartais būna psichologiškai sunku, nes sūnus sparčiai auga: išvažiuoju gastrolių, grįžtu – o jis jau ūgtelėjęs. Neseniai grįžau namo po dviejų savaičių, o jis jau visai pasikeitęs... Ir joks skaipas neatstos motinystės. Bet tenka tai derinti, kad ir nelengva.“

Naujausi straipsniai