Socialinio verslo lyderė Eglė Jokužytė – apie knygų Brailio raštu leidybą

Eglė Jokužytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-01-09 15:16
Socialinio verslo lyderė, įmonės „Verslas ar Menas“ įkūrėja, regintiesiems ir neregiams skirtų knygų leidėja Eglė Jokužytė sako, kad pasitikėdami savo gabumais bei padėdami kitiems, tampame daug laimingesni.

Esate viena iš socialinio verslo pradininkių Lietuvoje, nuo ko viskas prasidėjo?

Lietuvoje kol kas matomos tik socialinio verslo užuomazgos. Visuomenė mokosi pažinti šią sąvoką. Kokius dabar sukursime pamatus, kokią pradžią padarysime, tą ir turėsime ateityje. Labai svarbu, kad jauni žmonės matytų tinkamą pavyzdį ir mokytųsi socialinės atsakomybės, būtų  ugdomas jų sąmoningumas ne tik už save, bet ir už kitus, ypač silpnesnius ir pažeidžiamus asmenis. Džiugu, kai žmonės, kuriems iš tiesų  rūpi gamtos saugojimas, atsakingas vartojimas ar pažeidžiamų socialinių grupių problemos, ryžtasi savanoriauti, buriasi į grupes, klubus ar kuria socialinius verslus ir inicijuoja pokyčius.

Eglė Jokužytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Eglė Jokužytė/Asmeninio archyvo nuotr.

Viskas prasidėjo nuo idėjos, mažo socialinio projekto, kurio metu susipažinau su neregių bendruomene: vaikais, jaunimu, jų tėvais. Pažinau jų pasaulį ir nustebau, kokie jie gabūs ir talentingi. Būtent tada ir įvyko esminis mano gyvenimo lūžis. Aš pajutau, kad noriu padėti regėjimo negalią turintiems žmonėms pažinti akimis nematomą pasaulio grožį. Kadangi pati daug metų dirbau knygų leidybos srityje, pradėjau domėtis neregių knygomis ir supratau, kad Lietuvoje Brailio raštu leidžiama labai mažai knygų. Didžioji dalis neregių namuose iš viso  neturi. Tai mane labai sujaudino. Supratau, kad galiu būti naudinga ir panaudoti visą savo patirtį.  Tik norėjosi kažko naujo, kitokio nei buvo daryta iki šiol. Taip gimė „Taško istorija“ ir pirmosios knygos, skirtos regintiesiems ir neregiams. Šiuo prekių ženklu pažymėtos knygos reiškia, kad dalis jų yra dovanojamos regėjimo negalią turintiems žmonėms.  Aš noriu, kad neregiai jaustųsi tokie patys skaitytojai kaip ir visi, kad jie turėtų knygų. Esu išleidusi Joniškio bendruomenės inicijuotą neregio berniuko Redo Olšausko eilėraščių rinkinį „Jeigu aš matyčiau”, jaunos neregės Silvijos Beatričės knygą. Abi jos atspausdintos reginčiųjų ir Brailio raštu, todėl su jų kūryba gali susipažinti visi, kuriems tai įdomu.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, leisdama knygas Brailio raštu?

Visų pirma, tekstą perteikti Brailio raštu yra ilgas ir sudėtingas leidybinis procesas. Brailis turi tam tikrus ženklų išmatavimus. Jų negalima nei sumažinti, nei padidinti, nei šrifto pakeisti. Leidžiant knygą Brailio raštu, pirmiausia tenka paskaičiuoti, ar tikrai pavyks sutalpinti  visą turinį. Antrasis iššūkis –  iliustracijų perteikimas iškiliuoju būdu: jos turi būti taip sukurtos, kad jas liečiant, būtų galima atpažinti ir suprasti, kas tai yra. Tai reikalauja ir kūrybiškumo, ir laiko. Man svarbiausia – idėja. Tai lyg žemėje pasodinta sėkla, kuriai reikia vandens, saulės, šiltų  minčių ir, žinoma, žmonių pagalbos. 

Eglė Jokužytė rūpinasi knygų Brailio raštu leidyba/Asmeninio archyvo nuotr.
Eglė Jokužytė rūpinasi knygų Brailio raštu leidyba/Asmeninio archyvo nuotr.

Egle, šių idėjų įgyvendinimui tikriausiai reikalingas nemažas biudžetas?

Brailio knygų leidyba ir gamyba yra dvigubai brangesnė nei įprastų knygų, bet tai juk neturėtų tapti  kliūtimi žmonėms su regos negalia skaityti knygas. Kai tikrai turi gerą idėją ir nuoširdžiai nori ją įgyvendinti, tuomet ieškai finansinių galimybių. Kartais rašau projektus, kartais kreipiuosi į socialiai atsakingą verslą ar visuomenę.  Viena iš mano šiuo metu vykdomų iniciatyvų – „Padovanok knygą neregiui“. Visi, kurie gali ir nori padaryti gerą darbą, tiesiog kviečiami pirkti knygas savo vaikams, o dalis už šias knygas gautų lėšų visada yra skiriama nupirkti bei padovanoti knygą regos negalią turintiems žmonėms. 

Daugelis gerų darbų imasi prieš Kalėdas, o jūs tai darote visus metus. Iš kur semiatės įkvėpimo ir motyvacijos?

Myliu savo darbą. Mane įkvepia akimirkos, kai susitinkame ir kalbamės su žmonėmis, ypač su vaikais. Kai matau su kokiu susidomėjimu jie varto ir liečia mano knygas, apima žodžiais neapsakomas jausmas. Kai knygą gauna regėjimo negalią turinti žmogus – jaučiu, kad tai, ką darau, turi prasmę.

Kaip Lietuvoje gyvena neregiai? Ko šiuo metu jiems labiausiai trūksta?

Vieni ieško galimybių realizuoti ir įprasminti save, kiti niurna ir pyksta ant viso pasaulio. Jiems, kaip ir daugeliui mūsų, labiausiai trūksta laiko ir galimybių atrasti savo talentus ir pomėgius. Žinoma, neregiams bei kitas negalias turintiems žmonėms vis dar reikia patogesnių gyvenimo sąlygų mūsų šalyje. Visuomenė kartais nežino, kaip jiems padėti ir su jais bendrauti. Būtent tai ir sukuria didžiausią atskirtį. Kadangi žmonės neturi patirties, nežino, kaip elgtis ar ką jiems pasakyti, aš stengiuosi edukuoti visuomenę, supažindinti vaikus mokyklose su neregių gyvenimu, kad sutikę neregį gatvėje, nebijotų prie jo prieiti pakalbinti. Toks bendradarbiavimas abiems padėtų – neregys jaustų palaikymą, o žmogus – padaręs gerą darbą.

Eglė Jokužytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Eglė Jokužytė/Asmeninio archyvo nuotr.

Egle, siekdama keisti šią situaciją, imatės įvairių edukacinių projektų, vienas jų – „Pažinkime akimis nematomą pasaulį“. 

Šį projektą per „Kultūros pasą“  įgyvendinu visoje Lietuvoje ir jame jau dalyvavo daugiau nei penki tūkstančiai vaikų bei jaunimo. Susitikimų metu  vaikai susipažįsta su Brailio raštu, turi galimybę pabendrauti su neregiais ir patys patyrinėti neregių pasaulį – užrištomis akimis atpažinti iškylančias iliustracijas. Metų pabaigoje edukacinę programą vedėme ir mano gimtajame mieste Klaipėdoje. Šiame projekte dalyvavo daugiau nei trys šimtai dalyvių. O po susitikimų atlikti tyrimai parodė, kaip po jų keičiasi vaikų ir jaunimo požiūris į negalią turinčius žmones. Man didžiausią įspūdį daro tai, kad, pasibaigus pamokai, vaikai nenori išeiti iš klasės. 

Kokie pasiekimai jus skatina nesustoti?

Viskas, ką aš darau, man yra Dievo dovana. Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime viskas susiklostė taip, kad šiandien kuriu socialinį verslą. Pradžia lėmė ir didžiulius pokyčius mano gyvenime, tačiau supratau, jog dalydamiesi savo gabumais, ir patys atrandame tikrą džiaugsmo skonį šiame gyvenime.

Temos:
Interviu Verslas

Naujausi straipsniai