Socialinė globėja Renata: „Pasiryžusiųjų globoti vaikus laukia nelengvas, bet prasmingas kelias“

Renata Šimelienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Renata Šimelienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Jūratė Bratikienė
2018-12-20 19:24
AA

„Visuomenė piktinosi dėl žmonių abejingumo, kai buvo mirtinai sumuštas keturmetis Matukas, dabar pyksta dėl to, kad vaikai atiminėjami iš tėvų. Mažųjų atplėšti nuo tėvų be reikalo negalima, tačiau kenčiančiuosius nuo smurto gelbėti – būtina“, – išmintingais ir atsakingais piliečiais ragina būti socialinė globėja Renata Šimelienė.

Kada jūs su vyru susidomėjote ir apsisprendėte laikinai globoti vaikus?

Apie tai rimtai pradėjome galvoti prieš 17 metų, kai buvau pakviesta filmuotis socialinėje reklamoje. Turėjau vaidinti poroje, kuri įsivaikina berniuką ir išsineša jį iš vaikų namų. Vaiko vaidmuo atiteko trejų metukų neįgaliam vaikų namų auklėtiniui. Per neilgą filmavimo laiką jis labai stipriai prie mūsų prisirišo, patikėjo, kad iš tiesų jį norime pasiimti. Filmavomės vaikų namuose. 

Kai buvo išjungtos kameros, viskas baigėsi ir kai berniukui reikėjo pasilikti gyventi valdiškuose namuose, jis buvo stipriai nusivylęs, kartojo labai skaudžius žodžius. Jis sakė, kad iš tiesų mes jo nemylime, kad niekas jo nemyli ir niekam jis nėra reikalingas. Toji situacija mus stipriai sukrėtė. Ilgą laiką galvojau apie berniuką, apie tai, kas jo laukia ateityje... 

Tačiau buvau užsiėmusi savimi, turėjau savų darbų ir rūpesčių, todėl nemačiau galimybės nei įsivaikinti, nei globoti. Vis dėlto vėliau vaikų namuose retkarčiais apsilankydavau. O tuomet, kai visuomenė buvo aktyviai pradėta kviesti atsigręžti į likimo nuskriaustus vaikus, kai žmonės imti raginti tapti globėjais, su vyru supratome galintys žengti drąsų žingsnį ir nuėjome į globėjams skirtus kursus. Jaučiau didelę atjautą tiems vaikams, kuriems gyvenimas skiria tokias sunkias patirtis. Be to, norėjosi išbandyti save tokioje veikloje.

Ko buvote mokomi kursuose?

Nesitikėjome, kad būsime išnarstyti po kaulelį, kad teks atskleisti visas savo asmeninio gyvenimo smulkmenas – nuo vaikystės skaudulių iki tėvų tarpusavio santykių. Bet kam vaikų tikrai neduoda. Daug teko bendrauti su psichologais, socialiniais darbuotojais, užpildyti krūvą anketų, turėjome vaidinti įvairias scenas, persikūnyti į skirtingus personažus. Kursai truko apie porą mėnesių. Ne paslaptis, kad po jų ne visi gauna teigiamą įvertinimą, tad dalis norinčiųjų tapti globėjais atkrinta. Pasitaiko ir tokių porų, kurios pačios apsigalvoja, kai pamato, kad nėra jau viskas čia taip paprasta. Buvo vertinami ir būsimų globėjų namai – ar jie tikrai saugūs, ar yra visos sąlygos, reikalingos norint globoti vaiką. Vertinta ir finansinė padėtis tam, kad pinigai nebūtų pagrindinis motyvas, dėl kurio siekiama globoti.

Pati turite verslą. Ar svarstėte, kaip suspėsite ir dirbti, ir globoti vaiką?

Apie tai būtina pagalvoti prieš apsisprendžiant tapti socialiniais globėjais. Iš pradžių nebuvau to pakankamai įvertinusi, atrodė, kad viską suspėsiu. Kadangi turėjau galimybę sumažinti darbų krūvį, gavus globoti mergaitę, tai ir teko padaryti. Kitaip tiesiog neįmanoma, nes globa užima nemažai laiko: keletą kartų per savaitę vaiką reikia vežioti į susitikimus su jo biologine šeima, tenka dalyvauti peržiūrose, kartais teismo posėdžiuose, vežti vaiką į gydymo įstaigas, sveikatinimo užsiėmimus, būrelius. Globėjams kursuose pabrėžiama tai, kad vaikui yra labai svarbu palaikyti ir stiprinti ryšį su jo tėvais ar giminaičiais, gerbti mažojo jausmus, pozityviai atsiliepti apie jo artimiausią aplinką, kad ir kokia ji būtų. Viso to stengėmės ir laikytis. Kiti globėjai, kuriuos pažįstu, taip pat uoliai vykdo šias rekomendacijas, jie labai kovoja už savo globotinius, yra be galo jautrūs ir atsakingi.

Mergaitės, kurią aš globojau metus, ryšiai su mama buvo silpni, nes ją kelerius metus augino kita moteris. Tačiau po devynių mėnesių, kai reguliariai vežiodavau mergaitę pas jos biologinę mamą, jų ryšys sustiprėjo. Mes daug kalbėdavomės apie jos mamą, ruošdavome jai dovanėles. Mama taip pat stengėsi, kiek sugebėjo, vykdė visas sąlygas, kurios jai buvo iškeltos, pradėjo dirbti. Tad mergaitė buvo jai grąžinta.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad vaikai be reikalo atiminėjami iš tikrųjų tėvų. Jūs bendraujate ir su kitais globėjais, matote paimtus vaikučius. Kaip manote, gal kai kuriems jų tikrai būtų geriau likti su savo tėvais?

Esu tik už tai, kad geriausiai vaikui augti su savo tėvais, norėčiau, kad mūsų, globėjų, nereikėtų. Negaliu kalbėti apie visus tuos atvejus, kai vaikai paimami iš tėvų, nes kiekvienas yra skirtingas. Globėjai dažnai turi savo nuomonę apie jų globotinio situaciją, bet ne jie sprendžia, kada vaikas turi būti paimtas ir kada grąžintas šeimai, jie tegali stengtis padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad šeimos situacija išsispręstų teigiamai. 

Pažįstu globėjų, pas kuriuos patenka tokie apleisti ir neprižiūrėti vaikai, kad net baisu. Pasitaiko atvejų, kai reikalinga skubi medicinos pagalba ir net operacija, kartais vaikai neturi reikiamo dydžio batukų, kai kurių būna sugedę visi dantukai. Išnarplioti smurto atvejus ne visada paprasta, dažnai sunku suprasti, ar vaikas prigąsdintas sako, kad jo niekas nemušė, ar iš tiesų prieš jį niekas rankos nekėlė.

Vis dėlto tikriausiai nėra malonu girdėti, kai apie globėjus kalbama tik kaip apie tokius žmones, kurie nori pasipelnyti?

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kita alternatyva vaikams, netekusiems tėvų globos, yra vaikų namai. Globa šeimoje bet kokiu atveju yra geresnė alternatyva. Jei pati nebūčiau socialinė globėja, nebendraučiau su kitais globėjais ir nematyčiau šio darbo užkulisių, būtų labai sunku susigaudyti, kas yra tiesa. Žmonės, kurie šiuo metu pasisako prieš vaikų paėmimą iš šeimos, yra geri ir atjaučiantys. Ko gero, reaguočiau taip pat. Gal irgi iškiltų klausimas, kaip ten iš tiesų yra su globėjais. 

Tačiau tiesiogiai prisiliečiu prie to, todėl galiu pasakyti, kad mano pažįstamų globėjų paskatos yra labai šviesios, jų motyvai globoti skirtingi, bet jie nuoširdžiai nori likimo nuskriaustiems vaikučiams padėti, atiduoti savo meilę, pasaulį padaryti gražesnį. Kodėl jie nesigina, kai ant jų pilamas purvas? Neturi dėl ko teisintis, tiesiog tiki tuo, ką daro. Nuoširdžiai savo darbą dirbantys globėjai dirba kantriai ir tyliai. Sakau „kantriai“, nes ši veikla nėra pati lengviausia. Kai kviečiama globoti vaikus, akcentuojama tik malonioji šios veiklos dalis, viskas piešiama rožinėmis spalvomis. 

Atrodo, globėjai tik trykšta džiaugsmu apglėbę tuos meilučius vaikučius, o šie sėdi jiems ant kelių ir krykštauja iš laimės. O dar globėjams juk ir pinigai už tai mokami. Kodėl ne svajonių darbas? Tačiau tai – nebaigtas paveikslas. Paprastai globėjai viešai nekalba apie milžiniškus sunkumus, su kuriais susiduria. Dažnam tai yra nelengvas darbas, juk vaikučiai, kuriuos jie gauna, neretai neturi elementarių socialinių, higienos įgūdžių, dažnas – su specialiaisiais poreikiais, sveikatos sutrikimais, būna, kad keturmečiai normaliai valgyti nemoka, yra sunkiai valdomi, negeba susikaupti, jiems net žaisti neįdomu. Kiaurą dieną prie tavęs prilipęs toks vaikutis reikalauja labai daug pastangų, laiko, kantrybės. 

Paimtas laikinai globoti, jis per metus turėtų grįžti į savo namus. Atrodo, tik vaikas nurimsta, susibalansuoja jo psichika, tik pasidžiaugi, kad naktimis jis verkdamas nebešokinėja iš lovos, išmoksta namų taisyklių ir su džiaugsmu jų laikosi, tik užsimezga šiltas tarpusavio ryšys, o jau, žiūrėk, reikia jį atiduoti. Ir kito vaikiuko situacija vėl būna panaši. Tad nėra kalbos apie lengvą darbą. Ši veikla, be abejo, teikia pasitenkinimo, bet ji neįmanoma be pašaukimo – tai turi būti gyvenimo būdas. Žinau, kad globėjai pasiekia stulbinamai gerų rezultatų, pavyzdžiui, po metų globos vaikas beveik nebeturi specialiųjų poreikių. Pati mačiau didžiulį tos mergaitės, kurią globojau, raidos šuolį. Ir stebiu, kaip kitų globėjų vaikai jau po pusmečio iš užguitų, panašių į žvėriukus, tampa mylimais vaikais spindinčiomis akimis.

Ar globėjai šiame nelengvame kelyje sulaukia pagalbos iš valstybinių institucijų?

Institucijos stengiasi, tačiau globėjai tarpusavyje guodžiasi, kad pagalbos vis dėlto trūksta. Tiesa, yra ir savitarpio pagalbos grupės, ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai. Tačiau visi dar tik mokomės – vaiko teisių apsaugos reforma dar tik skinasi kelią, viskas yra nauja.

Mes patys, globėjai, organizuojamės tarpusavio susitikimus, dalijamės patirtimi, išsikalbame, nes tai labai svarbu. Psichologinis aplinkinių palaikymas irgi ypač reikalingas.

Visuomenė piktinasi, kad globėjai uždirba milžiniškus pinigus globodami vaikus...

Laikinojo globėjo atlygis nedauginamas iš vaikų skaičiaus, dauginami tik vaikui išlaikyti skirti pinigai. O globėjai dažnai globoja po kelis vaikus, nes iš šeimos paimami keli broliai, seserys. Nuolatiniai globėjai atlygio negauna, tik vaikui išlaikyti skirtus pinigus. Vien dėl pinigų ši veikla būtų neįmanoma.

Globėjams tenka begalinė atsakomybė. Reikia apie tai galvoti vertinant jų gaunamą atlygį. Juk ant mokytojų ar darželio auklėtojų niekas nepyksta už tai, kad šie gauna atlyginimus. Globa atima daug laiko, tai apriboja kitas galimybes užsidirbti. Mano, kaip globėjos, atlygis už globotą mergaitę buvo apie 350 eurų atskaičius mokesčius. Skiriami ir vaiko pinigai, tikslinis priedas. Žmonės nepagalvoja, kad, pasiėmus globoti vaiką, neretai reikia keisti nusistovėjusį šeimos gyvenimo ritmą, prisiderinti prie naujojo šeimos nario mitybos įpročių, jam skirti be galo daug laiko mokant elementarių įgūdžių. Dažnai neišvengiama bloga įtaka paties globėjo vaikams. Be to, į šeimą atėjusiam vaikui reikia pirkti drabužius, avalynę, žaislų, mokymo priemonių, patalynę, kitų reikalingų daiktų, skirti jam kambarį ir t. t. Ačiū, kad valstybė mums padeda.

Tikriausiai viena sunkiausių akimirkų globėjui – išsiskirti su globojamu vaiku?

Visiems ši akimirka būna skirtinga. Tačiau nuo pat pirmos vaiko apsigyvenimo mūsų namuose dienos žinome, kad negalime jo savintis, tik pasineriame į vaiko interesus ir galvojame, kas jam geriausiai. Tai pat yra ir išsiskiriant – reikia galvoti apie tai, kas vaikui geriausiai, apie jo emocijas, išgyvenimus, o ne apie savo prisirišimą prie jo. Privalu suprasti, kad laikinai globojamam vaikui svarbu suteikti kiek įmanoma profesionalesnę pagalbą, šilumą sunkiu jam gyvenimo momentu. 

Tačiau taip pat svarbu nepamiršti to, kad jam geriausiai augti pas jį mylinčius tėvus, tad visi turime būti suinteresuoti, kad tie tėvai irgi stengtųsi įveikti sunkumus, kad jiems būtų suteikta reikalinga pagalba. Grąžinant vaiką belieka tikėti, kad jo gyvenimas susiklostys kiek įmanoma palankiau. Man pasisekė – neblogai sutarėme su mergaitės, kurią globojau, biologine mama, todėl, net ir pasibaigus globai, vis dar palaikome ryšius, mergaitė kartais pas mus svečiuojasi, jei ko nors trūksta, galiu jai nupirkti. Be to, ir mano dukra pasiilgsta tos mergaitės, kuri gana ilgai gyveno mūsų namuose. Tai – tarsi tęstinė neoficiali globa, nes šeimai reikia pagalbos. Manau, daugelis globėjų irgi tą darytų ar daro, jei tik gali palaikyti ryšius su vaikučiu.

Ar tai, kad dalis visuomenės piktinasi globėjais, nesumažins norinčiųjų jais tapti skaičiaus?

Manau, kad, jei žmogus tikrai motyvuotas ir gerai žino, ką daro, nuoširdžiai nori padėti, jis ir toliau eis šiuo keliu ir tyliai darys gerus darbus, nekreipdamas dėmesio į jokias neigiamas apkalbas. Žinoma, globėjai, kai apie juos sklinda piktos kalbos, jaučiasi tikrai blogai. Mano pažįstami globėjai mažai viešai reiškiasi socialiniuose tinkluose, nesigina ir neformuoja visuomenės nuomonės, jie tiesiog ramiai dirba savo darbą. Tikiuosi, visuomenė neskubės jų vertinti, eis išminties keliu, norės pasigilinti į situacijas ir išgirsti kitą pusę – juk pasaulis nėra vien juodas ir baltas, jame yra visokių spalvų ir atspalvių. Būkime sąmoningi ir norėkime juos pamatyti. 

Temos: